Trenerės karjerą pradėjusi G.Šulskė: buvo šokas pamačius, kaip pirmokų tėvai rėkia ant vaikų ir teisėjų

36-ąjį gimtadienį šiandien švenčianti Gabrielė Šulskė neseniai atvertė naują gyvenimo puslapį – tapo trenere.

Nėra paslapties, kad moterų krepšinyje Lietuvoje nėra įmanoma susikurti ilgalaikio gerbūvio ir neretai dar karjeros metu merginoms tenka derinti kelias veiklas.

G.Šulskė jau kelis pastaruosius metus labiau koncentravosi į 3x3 krepšinį ir 5x5 pasiliko šalia jo, tiesa, patirta kelio trauma vasarą ją išvedė iš rikiuotės. Vis tik apie karjeros pabaigą ji kol kas negalvoja ir dar svajoja grįžti ant 3x3 parketo.

Sostinės krepšinio mokykloje (SKM) su mergaitėmis dirbti pradėjusi G.Šulskė sako, kad kol kas darbas su vaikais teikia didelį malonumą.

„Aš save labiau matau vaikų krepšinyje, man patinka, daug metų sakiau, kad išvis nenorėčiau dirbti su suaugusiais, nes atsiranda per daug nuomonių, emocijų, su vaikais paprasčiau – nėra netikrumo, viskas paprasčiau“, – sako ji.

G.Šulskė didelę karjeros dalį praleido Klaipėdoje ir „Kibirkštyje“, pastaruosius porą metų gynė „Panevėžio“ garbę. Ji buvo 3x3 rinktinės narė. 

Krepsinis.net – pokalbis su ja apie moterų krepšinio augimą, 3x3 krepšinio pranašumus moterims, darbą su vaikais ir traumą. 

– Kaip atrodo jūsų pastarųjų mėnesių kasdienybė?

– Rytais – reabilitacija ir sportas, popiet pasiimu vaiką ir einu į darbus. Turiu vieną grupę SKM, kitą – „Sporto galioje“ funkcinių treniruočių. Man gerai, visai smagu, patinka. Aš jau pernai pradėjau vesti treniruotes, vis tiek išėjus iš „Kibirkšties“ laisvo laiko atsirado daugiau. Panevėžyje susirinkdavome tik kartą per savaitę, kartais net nesusirinkdavome. Visada norėjau pabandyti dirbti su vaikais, atsirado proga, pabandžiau, o Gintarė vis man siūlė ateiti pasiimti mergaičių grupę SKM. Tai padariau ir man patinka.

– Kaip jums patinka dirbti su vaikais?

– Nežinau kodėl, bet nuo mokyklos laikų sakiau, kad dirbsiu su vaikais. Man vis sakydavo: turėsi savo vaikų – nebenorėsi, bet kažkaip auga mano, viskas gerai, treniruotės patinka. Aišku, yra visokių vaikų: vieni išsekina labiau, kiti – pakrauna energijos, viskas kaip su suaugusiais. Jaučiu, kad čia mano dalykas. Aišku, daug ko reikia išmokti. Man baisiausia dalis – su tėvais (Juokiasi). Dar nesusidūriau, nes dirbu neilgai, bet esu girdėjus kitų pasakojimų, ateinu į vaiko rungtynes ir girdžiu, kaip rėkauja kiti tėvai, man nesuprantama. Tikiuosi, man tai nepaklius.

– Kai jūs su Vytautu ateinate į vaiko rungtynes, kokie žiūrovai esate?

– Mes ramūs. Pernai buvo šokas, kai vyko pirmokų čempionatas ir tėvai taip rėkė ant teisėjų, vaikų, varžovų. Galvoju: jie pirmokai, ne profesionalai, leiskite jiems žaisti, kad būtų laimingi. Atsimušiau į realybę. Mes su Vytautu visiškai ramūs, vaikui smagu ir leidžiame žaisti.

– Kaip manote, kokios savybės svarbiausios vaikų treneriui?

– Manau, svarbu turėti savo tvarką ir režimą. Vaikai ateina iš savo būrelių, jei jiems leisi pajusti, kad esi draugė, jie tai greitai pajus ir užlips ant galvos. Turi išlaikyti autoritetą, griežtumą, kad tave gerbtų. Bet turi suprasti juos, būna visokių dienų, kartais turi leisti ir pažaisti. Pati ieškau savęs šioje srityje, bandausi viską.

– Kokio dydžio grupę turite ir kiek noriai mergaitės ateina žaisti?

– Mano grupėje – 16 mergaičių, bet čia jau jos surinktos iš visų mokyklų. Aišku, nepalyginsi su berniukais, kurių ateina po 200 per metus. Jei ateina 20 mergaičių, jau gerai, galiausiai ne visos ir lieka. Skirtumas labai didelis. Tos, kurios ateina, įprastai labai motyvuotos. Nes daug berniukų vis tiek atveda tėvai, kartasi pildo savo neišpildytas svajones, o mergaitės jau ateina, nes nori pačios.

– Kokią savo motyvaciją įvardina jos pačios? Rinktinę, WNBA, Justės Jocytės ar Lauros Juškaitės pavyzdžius?

– Net nežinau. Manau, kad dabar visas moterų krepšinio augimas su rinktine, Juste, Laura, labai padeda. Vis tiek jos stebi, domisi, ta pati Petronytė labai prisideda, važinėdama po mokyklas. Mergaitės ateina, pabando ir užsikabina.

– Kokios savybės ir įgūdžiai yra svarbiausi, ugdant šiuolaikinę mergaitę-krepšininkę?

– Turbūt dabartinių vaikų problema, kad jie nebegyvena taip aktyviai, kaip mes gyvenome. Ta koordinacija, greitis – kai kuriuos atrodo, net reikia mokyti bėgti. Svarbiausia būtent tai, o technika – tolesnio darbo dalis.

– Ar jūs pati iš anksto ruošėtės treniravimui ir mokėtės?

– Kai žaidžiau Klaipėdoje po mokyklos, jau tada studijavau pedagogiką. Pabaigiau 3 kursus, tada susistabdžiau studijas, nes išvykau, o dabar baigiu mokslus.

– Pati dar nesate baigus karjeros, bet pristabdėte ją dėl traumos. Ar pašalinė veikla padeda tai išgyventi?

– Kadangi tai ne pirma trauma ir operacija man, žinojau, ko tikėtis ir kas bus. Aišku, buvo gaila visos vasaros, su 3x3 turėjome dvi ne tokias aktyvias vasaras – žaidėme Europos čempionate, o ši vasara buvo kupina turnyrų. Dėl to jai iškristi buvo labai gaila. Priėmiau natūraliai, tai – krepšinio dalis, o kad turiu kito darbo – tai padeda.

– Esate nusiteikusi grįžti?

– Žiūrėsime. Atsistatinėju, kad grįžčiau, bandau. Norėtųsi.

– Grįžti į 3x3 krepšinį – sunkiau ar kaip tik lengviau?

– Po kryžminių raiščių traumos į 5x5 krepšinį grįžau po 5 mėnesių, dabar nežinau. Yra laiko iki vasaros, sportuoju, ruošiuosi, o kaip bus, matysime. Neatrodo sunkiau, nes mažiau bėgiojimo nei 5x5 krepšinyje, tik daugiau judesių keitimo. 2–3 metus labiau orientuojuosi į 3x3, apie jį galvoju ir dabar.

– Kurio krepšinio pasiilgstate labiau?

– Tik 3x3. Kai išėjau iš „Kibirkšties“ visiškai paleidau 5x5, gavosi tik mėgėjiškas žaidimas.

– Kodėl taip susiklostė? Ar dėl finansinio argumento ir galimybės daugiau užsidirbti 3x3, ar kitų priežasčių?

– Mūsų komanda labai smagiai susižaidė, visi tapome šeima – žaidėjos, treneriai. Žaidimo stilius man irgi priimtinesnis, po traumų bėgiojimas po salę jau man atsiliepia, keliai tinsta, o su 3x3 viskas gerai. Žaidimo dinamika, greitis, kelionės – visa tai man patinka.

O dėl finansinio dalyko, taip, apsimoka. Juolab, tai nelabai ir kertasi – mūsų pagrindinė žaidėja Kamilė žaidžia ir 3x3, ir Eurolygoje. Pas vyrus kitaip – vyrų sezonas prasideda kovą ar balandį, tęsiasi iki gruodžio, o pas moteris viskas prasideda gerokai vėliau – gegužės pradžioje ir baigiasi rugsėjo viduryje. Aš tik už, kad vasarą turėtum užsiėmimą, nepamirštum krepšinio, finansiškai tai irgi į naudą.

– Moterų krepšinio lygoje uždirbti porą tūkstančių eurų ne taip seniai buvo labai gera suma. Ar situacija pasikeitė, ar nepagėrėjo?

– Iš savo patirties, kiek matau, „Kibirkštyje“ atlyginimai yra gerokai pakilę, sąlygos irgi. Kitose komandose tikrai sunkiau. Tu matai vieną komandą, į kurią tobulėjant gali patekti, o tada tau atsidarys ir Europa. Lietuvoje tikrai sunkiau, išskyrus sostinės komandą.

– Pažįstate daug krepšininkių, kas išlaiko jas motyvuotas tęsti karjerą?

– Pagrinde visos pagrindinės žaidėjos rungtyniauja arba „Kibirkštyje“, arba Šiaulių klube, kurio lygis pakilo. Kai kurios žaidžia užsienyje, o kurios yra Lietuvoje, bet kituose klubuose, dažniausiai turi pašalinių veiklų, iš kurių uždirba. Tokių visiškai profesionalių kituose klubuose nelabai rasime.

– Ar manote, kad tokia finansinė situacija ir yra priežastis to, kad daug aukšto lygio žaidėjų neturime?

– Nežinau. Kai žaidžiau pati, turbūt iki 15-os galvojau, kad čia tiesiog smagus būrelis, kai 16-os gavau pirmus pinigus, pagalvojau, kad oho, čia dar moka? Man atrodė, kad tai – tik vyrų krepšinyje. Aišku, trūksta žinomumo, o dėl motyvacijos, kas nori – siekia, nežiūrėdami į finansus. Jei tu dirbi, koncentruojiesi, ateina ir finansai. Nemanau, kad tai esminis dalykas. O jei galvoji, kad čia ateisi užsidirbti, taip nelabai bus.

– Ar J.Jocytės ir L.Juškaitės pavyzdžiai gali padėti įtraukti į sportą daugiau mergaičių?

– Manau, kad tai turi įtakos, jos įrodo, kad lygis kyla. Galime pažiūrėti į pirmas „Kibirkšties“ Eurolygos rungtynes – kiek žmonių ateina. Tai didina dėmesį, visi kalba. Manau, daug pridės ir Europos čempionatas, kuris vyks Lietuvoje, mergaitės galės pamatyti viską iš arti, pajausti atmosferą ir lygių skirtumą.

– Kokias ambicijas keliate sau kaip trenerei?

– Aš tikslus galvoje turiu, bet jų neįvardinsiu, kad neprisišnekėčiau.

– Konkurencija tarp moterų trenerių Lietuvoje egzistuoja?

– Yra jų, vis tiek atsiranda jų ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje gerai dirba Lina Brazdeikytė. Visada norisi, kad trenerių būtų daugiau, vieni iš kitų mokytumėmės. Kad ateitų daug jaunesnių trenerių, nes yra sporto mokyklų, kurios dirba trenerės, dirbusios dar besimokant man. Nesakau, kad jos blogai dirba, tačiau norisi ir jaunesnės kartos.

– Europoje yra keli pavyzdžiai, kai moterys dirba vyrų krepšinyje. Ar nesinorėtų pačiai to pabandyti?

– Ne, aš save labiau matau vaikų krepšinyje, man patinka, daug metų sakiau, kad išvis nenorėčiau dirbti su suaugusiais, nes atsiranda per daug nuomonių, emocijų, su vaikais paprasčiau – nėra netikrumo, viskas paprasčiau. Gal daug kas nesutiks su manimi. Gal tas pasikeis, bet kol kas man smagu su vaikais – ypač mergaitėmis.