Teisėjas G.Gedvilas: apie sirgalių kritiką, kontakto lygį LKL kovose ir dažnas epizodų peržiūras

Gvidas Gedvilas – vienas geriausių Lietuvos teisėjų, ką tik išleistame Lietuvos teisėjų reitinge užėmęs ketvirtą vietą. FIBA organizacijoje dirbantis arbitras yra teisėjavęs svarbiausiuose organizacijos turnyruose. G.Gedvilas teisėjavo vyrų, moterų ir jaunimo Europos ir pasaulio čempionatuose, taip pat svarbiausiose klubinio krepšinio kovose – Čempionų lygos finalo ketverte ir FIBA Europos taurės finale.

Šią vasarą G.Gedvilas jau spėjo padirbėti Europos moterų krepšinio čempionate. Ten jam buvo patikėtos ir svarbios rungtynės dėl trečiosios vietos. Arbitro dar laukia jaunimo čempionatai. Taip pat jis yra patekęs į išplėstinį šių metų Europos vyrų čempionato teisėjų sąrašą. Būtent nuoseklus kilimas teisėjavimo karjeros laiptais arbitrą džiugina labiausiai.

„Aš augau po truputį, žingsnis po žingsnio. Ir kai pats pajaučiau, kad esu visiškai pasiruošęs dirbti aukščiausiame lygyje – tai, matyt, pasimatė ir aikštelėje. Tada, manau, vadai, kurie skiria rungtynėms, pamatė, kad šitas teisėjas jau subrendo rimtam darbui“, – teigė G.Gedvilas.

Portalas Krepsinis.net pristato pokalbį su G.Gedvilu apie patirtis svarbiausiose FIBA kovose, teisėjo darbo iššūkius, kritikos sulaukiančius aspektus bei kuruojamą teisėjų mokyklą.

– Ką tik grįžote iš Europos moterų čempionato, esate teisėjavęs ir svarbiausiuose vyrų rinktinių turnyruose. Kaip skiriasi patirtys moterų ir vyrų čempionatuose?

– Nenoriu lyginti vyrų ir moterų, bet turiu galimybę palyginti šį čempionatą su pirmuoju savo moterų čempionatu, kuriame dirbau – 2021 metų „EuroBasket“. Galiu pasakyti, kad moterų krepšinis per tuos keturis metus pasikeitė begalę kartų. Greičiai, fiziškumas, atletiškumas, metimo technika, sprendimų priėmimai tikrai nustebino. Mano pirmose teisėjautose rungtynėse šių metų čempionate viena žaidėja blokavo penkis metimus, tokie rodikliai net vyrų krepšinyje pasitaiko retai. Aišku, su vyrais lyginti labai sunku. Vis tiek skiriasi fiziškumas, atletiškumas, bet sprendimų priėmimas, greičiai ir intensyvumo lygis moterų krepšinyje gerokai patobulėjo.

– Šį sezoną teisėjavote svarbiausiose FIBA klubinių turnyrų kovose – Čempionų lygos finalo ketverte ir FIBA Europos taurės finale. Ar tokiose rungtynėse jaučiate daugiau spaudimo nei teisėjaujant reguliariajame sezone?

– Sakyti, kad jausmas toks pat kaip eilinėse reguliaraus sezono rungtynėse – būtų neteisinga. Vien jau tokios svarbos rungtynių aplinka įpareigoja dar didesnei koncentracijai ir atsakomybei. Pavyzdžiui, antrosios FIBA Europos taurės finalo rungtynės Salonikuose. Mums, teisėjams, atvykus į areną prieš dvi valandas, ji jau buvo sausakimša, o visą laiką prieš rungtynes, jų metu ir po jų 10 tūkstančių sirgalių nuolat skandavo. Be to, dar tiek pat žmonių – apie 10 tūkstančių – buvo susirinkę lauke, prie arenos. Taip pat jauti, kad žaidėjai, treneriai, administracija maksimaliai susikoncentravę. Kai visa tai matai – iš vienos pusės mėgaujiesi, iš kitos – supranti, kad neši didžiulę atsakomybę. Tačiau to nepavadinčiau spaudimu. Kaip su kolegomis mėgstame sakyti – niekas mums nedaro didesnio spaudimo nei mes patys.

– Ir kaip sekasi susitvarkyti su tuo spaudimu arba kritika iš sirgalių?

– Per daugelį metų dirbdamas šį darbą užsiauginau gana storą skūrą. Vertinu tik pagrįstą kritiką. Visa kita priimu kaip sirgalių spaudimą ir emocijas. Į tai pernelyg dėmesio nekreipiu. Bet prisimenu, kai tik pradėjau teisėjauti – tada tai labai veikdavo. Dabar tokie dalykai tik motyvuoja. Niekada nepamiršiu patirties per COVID-19 pandemiją, kai tekdavo teisėjauti tuščiose arenose. Tikrai verčiau rinkčiausi teisėjauti pilnoje salėje, kurioje 10 tūkstančių išprotėjusių sirgalių, nei tuščioje. Tai tarsi žudo visą krepšinio žavesį ir atmosferą.

– Dar prieš kelis metus FIBA teisėjai, ypač rinktinių turnyruose, sulaukdavo nemažai kritikos dėl daromų klaidų. Dabar ta kritika yra nutilusi. Ar matote, kad bendras FIBA teisėjų lygis kyla?

– Taip, buvo laikotarpis, kai FIBA teisėjai sulaukdavo daug kritikos – ir pelnytos, ir nepelnytos. Bendras fonas aplink FIBA teisėjus buvo neigiamas. Tačiau FIBA po 2019 metų pasaulio čempionato ėmėsi veiksmų. Įvedė nuoseklią mokymosi sistemą. Iš pradžių mes, teisėjai į tai žiūrėjome skeptiškai, atrodė, ką mes čia darome, juk ir taip viską žinome, kam mums viso to reikia? Tačiau ilgainiui tapo aišku, kad tai labai reikalinga. Dabar turime nuolatinius webinarus, aptarimus, situacijų analizes, įvairiausius testus, praktinius mokymus. FIBA yra didžiulis globalus aparatas, teisėjai suvažiuoja iš viso pasaulio ir vien tai duodavo didžiulį skirtumą. Todėl anksčiau susirinkus teisėjams iš skirtingų kontinentų, mašina važiuodavo į skirtingas puses. Dabar, kai įvesta bendra mokymosi sistema, visi mokosi vienodai. Po metų ar dviejų mes pradėjome jausti visų tų mokymų rezultatą. Aš labai džiaugiuosi, kad tą pastebi ir bendruomenė: žurnalistai, komentatoriai ir kiti krepšinio atstovai. Vienareikšmiškai, FIBA teisėjų lygis yra pakilęs – atsirado daugiau stabilumo ir kokybės, ir, manau, kad tas lygis tik dar labiau kils.

– Krepšinio pasaulyje girdima kritikos LKL teisėjams, kad Lietuvoje leidžiamas mažesnis fizinio kontakto lygis nei tarptautinėse varžybose, metama daugiau baudų. Ar tokie pastebėjimai pagrįsti?

– Mes, teisėjai, aikštėje neskaičiuojame pražangų. Taip, mes žinome, kiek kuris žaidėjas turi asmeninių pražangų, bet pražangų skaičius – tai nėra kriterijus. Mes teisėjaujame pagal tai, kaip tą dieną žaidžia komandos. Dažnai girdime palyginimus: „Mes metėme 10 baudų, varžovai – 20.“ Gerai, bet jūs išmetėt 40 tritaškių, o varžovai tik 12. Tai tikrai nėra argumentais pagrįsta kritika. Ką mums daryti, jeigu viena komanda ateina su taktika bauduoti, kaip mes sakome – „mušti į kaulą“? Tai ką, sušvilpėme keturias pražangas ir nebešvilpti, nes jau per daug? Ne, taip neveikia. Reikia žiūrėti kiekvienas rungtynes atskirai. Atsimenu, anksčiau sakydavome, kad Eurolyga yra fiziškumo etalonas. Bet dabar ir ten visi skundžiasi – daug pražangų, daug baudų metimų, daug peržiūrų, stabdymų. Labai daug priklauso nuo to, kokios komandos žaidžia, koks jų stilius. O mes, teisėjai, dirbame pagal faktą. Taip, reikia pripažinti – ne visose LKL rungtynėse teisėjų patirtis vienoda. Mažiau patyrę teisėjai dažnai leidžia mažiau kontaktų, labiau patyrę – daugiau. Taip, situacijų yra įvairių. Bet žiūrint bendrai, aš nematau didelio skirtumo tarp LKL ir europinių turnyrų.

– Sirgaliai dabar dažnai kritikuoja teisėjų vaizdo peržiūras ir dėl to užsitęsiančias rungtynes. Kokia jūsų, kaip teisėjo, nuomonė apie tai?

– Galime visi turėti skirtingas nuomones, bet aš asmeniškai pasisakau už tai, kad rungtynių metu vaizdo peržiūrų būtų kuo mažiau. Turiu omenyje pirmąsias 38 rungtynių minutes – tuo metu viena ataka paprastai neturi tokios svarbos, kaip paskutinėmis minutėmis. Paskutinėmis minutėmis kiekvienas sprendimas gali būti lemiamas. Tuo tarpu per pirmas 38 minutes klaidų pasitaiko, tačiau tai neturi tokios didelės įtakos. Visi žiūrime į tas dvi paskutines minutes, nes jos dažniausiai nulemia rungtynių baigtį. Tad esu už tai, kad būtent lemiamais momentais eitume peržiūrėti abejotinus sprendimus. Kartais teisėjai dėl peržiūrų kritikuojami nepagrįstai. Nepamirškime, kad treneriai turi teisę naudoti iššūkius ir dažnai tai daroma ne tiek dėl peržiūros, kiek kaip alternatyva minutės pertraukėlei. Tokius sprendimus dėl peržiūrų taisyklių priima lyga, o mes tik vykdytojai. Man asmeniškai norisi 38 minutes dirbti ritme, o paskutines dvi – jei situacija abejotina – naudoti peržiūras.

Gedvilas

– Ar emocinis spaudimas iš žaidėjų ar trenerių daro įtaką sprendimų priėmimui aikštėje?

– Ne. Man asmeniškai jau nebedaro jokios įtakos. Visa tai vertinu kaip žaidimo dalį. Jeigu krepšinyje nebūtų emocijų, jis prarastų labai daug žavesio. Aš emocijas skirstau į dvi kategorijas: krepšinio emocijos ir emocijos prieš teisėją. Kai žaidėjai sureaguoja į epizodą ir nusiramina – tai natūralu ir gražu. Teisėjams taip pat malonu matyti emocingą reakciją po dėjimo ar bloko. Tačiau kai emocijos nukreiptos prieš teisėją – prasideda švilpuko komentavimai, rankų mosikavimai – tai jau nėra sportas. Tokias situacijas stengiamės greitai identifikuoti, pasikalbėti su žaidėju, jei tai nepadeda – turime priemones tai sustabdyti. Aš esu už emocijas, bet jos turi būti krepšinio – ne nukreiptos prieš kitą asmenį.

– Einate pareigas Vilniaus krepšinio teisėjų mokykloje, kokios jos yra?

– Dar būdamas NKL teisėjas, prieš 12–13 metų, pats pasisiūliau perimti mokyklos kuravimą iš vyresnių kolegų, nes mačiau neišnaudotą potencialą. Tai tą visą laikotarpį aš ir kuruoju jos veiklą. Pradžioje tai buvo daugiau mėgėjiška veikla, o šiandien turime pilnavertį edukacinį procesą. Viską pradėjau vienas, ilgainiui prisijungė ir daugiau kolegų, kuruojančių šią veiką. Kartu organizuojame ne tik mokymus, bet ir mėgėjų turnyrą, vaikų turnyrus. Šie turnyrai labai svarbūs – juose būsimi teisėjai gali įgyti praktikos prieš pradėdami teisėjauti moksleivių ar mėgėjų lygose.

– Ar ateina daug žmonių, norinčių tapti teisėjais?

– Įvairiai. Vienais metais ateina 30 žmonių, kitais tik 10. Bet kaip rodo praktika, galiausiai lieka tie, kurie iš tikrųjų pasiryžę nuo pat pradžių, nes ši profesija tikrai nėra lengva. Didelį spaudimą jau nuo pirmųjų dienų moksleivių lygoje kelia tėvai, treneriai, mėgėjų lygose – žaidėjai, kurie po darbų galvoja, kad turi teisę išsilieti ant teisėjų. Bet džiugu, kad bendradarbiavimas su krepšinio mokyklomis duoda vaisių – vaikai, kurie sportavo, bet mato, kad netaps krepšininkais, lieka sporte ir randa save teisėjavime. Kai kurie per porą metų tampa RKL teisėjais. Jei nepaliks šios profesijos – riba jiems tik dangus.

– Kaip manote, kas dažniausiai motyvuoja žmones rinktis teisėjo kelią? Ar tai meilė krepšiniui?

– Manau, kad taip. Jaunimui reikia tęstinumo – jie įpratę lankyti treniruotes, būti komandoje. Meilė krepšiniui yra pagrindinis motyvuojantis veiksnys. Dar stipriau tai įrodo vyresni žmonės – kai, pavyzdžiui, verslininkas, kuris niekada neteisėjavo, parašo, kad nori išpildyti savo svajonę. Jam nebereikia tapti aukščiausio lygio teisėju – užtenka teisėjauti miesto pirmenybėse ar moksleivių lygoje ir taip save realizuoti. Motyvacija tikrai ne pinigai, ne šlovė, nes teisėjų daug, o viršūnę pasiekia vienetai. Nors dabar, palyginti su laikotarpiu prieš 10 metų, tapti FIBA teisėju yra paprasčiau dėl naujos licencijavimo sistemos ir kvotų šalims. Bet vis tiek – pirmiausia turi būti noras būti krepšinyje ir, kaip sakau, „stebėti rungtynes iš geriausių vietų“ (juokiasi).

– Kokių savybių, jūsų manymu, reikia geram teisėjui?

– Žiauriai daug visko susideda iš smulkmenų. Pirmiausiai, turi labai mylėti ir gerai suprasti šį sportą, domėtis, žiūrėti daug įvairiausių rungtynių, kaupti informaciją. Antra – psichologija. Reikia suprasti, kad šitoje profesijoje viskas kitaip nei pas sportininkus. Kai esi žaidėjas ir laimi – visi giria. Kai pralaimi – komentuoja, kad esi blogas, silpnas ar dar kažkoks. O pas teisėjus viskas atvirkščiai – mes galime tik pralaimėti. Mūsų geriausios rungtynės ar turnyrai yra tada, kai apie mus niekas nekalba. Tai reiškia, kad viskas pavyko puikiai. Bet mes nesišildome šlovės spinduliuose – negauname aukso medalių, premijų, nepuošiam žurnalų viršelių. Jeigu dirbame blogai – tada jau pasijaučia, kad apie mus šneka. Todėl teisėjui būtina būti psichologiškai labai stipriam – atlaikyti visą spaudimą nuo pirmų dienų iki aukščiausio lygio. Taip pat svarbus ir fizinis pasirengimas, reakcijos greitis, komunikacija. Viskas turi reikšmės. Daug mažų detalių sudaro bendrą vaizdą.

– Ar jūsų lygio teisėjui įmanoma pragyventi vien iš teisėjavimo?

– Pragyventi galima ir su mažesnėmis pajamomis nei gauna krepšinio teisėjas – jeigu gyveni miške, namelyje, valgai žoles, medituoji ir nenori modernaus gyvenimo. (juokiasi).

Aš negaliu kalbėti už visus, bet didelė dalis Lietuvos krepšinio teisėjų, kaip ir nemažai užsienio kolegų, kuriuos pažįstu, turi papildomus darbus. Išimtis – aukščiausios lygos teisėjai Ispanijoje, Turkijoje, Prancūzijoje. Jie turi kontraktus, gauna fiksuotą atlyginimą, atlygį už kiekvienas rungtynes, socialines garantijas. Tokiu atveju teisėjavimas gali būti pagrindinė profesija. Deja, Lietuvoje – situacija kitokia. Aš galiu tik gražiausiais žodžiais kalbėti apie LKL – ji kyla visomis prasmėmis, tame tarpe kyla ir atlygis teisėjams. Tačiau norint komfortiškai gyventi, ypač turint šeimą ir vaikus, vis tiek reikia papildomų pajamų.

– Neseniai išleistame Lietuvos teisėjų reitinge jums skirta ketvirtoji vieta. Aukščiau – tik trys Eurolygos teisėjai. Ar jums svarbus toks pripažinimas?

– Man didžiausias įvertinimas yra paskyrimai. Kol mane paskiria teisėjauti svarbiosioms rungtynėms Lietuvoje, kol gaunu tarptautinės kategorijos aukščiausio lygio rungtynes, tol jaučiuosi vertinamas. Galiu būti ir paskutinis reitinge Lietuvoje, bet jei gausiu tuos paskyrimus, man to visiškai pakaks. O jei būsiu pirmas reitinge ir negausiu jokių svarbių rungtynių, tai iš to džiaugsmo daug nebus.

– Dėl FIBA ir Eurolygos nesutarimų, FIBA teisėjai negali teisėjauti Eurolygoje. Ar atsiradus progai pereitumėte į Eurolygos organizaciją?

Į šitą klausimą turiu labai paprastą atsakymą – jeigu atsiras proga, tada ir svarstysiu. Neturiu jokio nusistatymo, kad būtinai noriu būti ten ar čia. Aš tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau. Džiaugiuosi galimybe teisėjauti aukščiausio lygio krepšinyje. Prieš kelerius metus visi kalbėjo, kad Čempionų lyga yra trečias ar net dar žemesnis turnyras pagal pajėgumą. Tačiau žvelgiant į artėjantį sezoną – tiek komandos, tiek jų vardai rodo, kad turnyras tampa labai konkurencingas ir aukšto lygio. Buvimas FIBA sistemoje man leidžia dirbti su aukšto lygio klubiniu krepšiniu, turėti daug rungtynių, o vasaromis rinktinių turnyruose turiu galimybę dirbti tiek su aukščiausio lygio atletais, tiek su talentingiausiu jaunimu. Esu visiškai susikoncentravęs į tai, ką turiu dabar, ir tuo mėgaujuosi.

– Nuosekliai kylate karjeros laiptais, vis dažniau būnate paskirtas didelės svarbos rungtynėms. Ar turite dar kokią nors svajonę teisėjo darbe?

– Mano pagrindinis tikslas – kuo ilgiau išlikti aukščiausiame lygyje. Mūsų karjeroje kelias dažnai būna vingiuotas – būna ir pakilimų, ir nuopuolių. Tarp teisėjų pasitaiko atvejų, kai labai greitai kylama. Bet kartais jie taip pat greitai ir nukrenta, o toks kritimas iš aukštai – labai skaudus. Mano kelias buvo nuoseklus. Aš augau po truputį, žingsnis po žingsnio. Ir kai pats pajaučiau, kad esu visiškai pasiruošęs dirbti aukščiausiame lygyje – tai, matyt, pasimatė ir aikštelėje. Tada, manau, vadai, kurie skiria rungtynėms, pamatė, kad šitas teisėjas jau subrendo rimtam darbui. Tai mano pagrindinis noras – išlaikyti pasiektą formą ir kuo ilgiau teisėjauti aukščiausio lygio turnyruose.

– Konkrečių rungtynių, kaip suprantu neturite?

Konkrečių neturiu. Tiesa, kadangi mano sūnus žaidžia krepšinį, būtų labai įdomu kada nors teisėjauti jo rungtynėms. Čia, kaip profesionalūs krepšininkai nori pažaisit su sūnumis, o aš, kadangi žaisti negaliu, tai bent tokia forma kartu pabūti aikštelėje būtų smagu.

– O taisyklės leistų teisėjauti sūnaus rungtynėms?

– Ne. Nebent kokiam nors mėgėjų lygyje, kaip nors susitarčiau su „chebra“ (juokiasi). Iš tikrųjų mes prieš kiekvienus turnyrus pildom tokią deklaraciją, kad nėra jokių sąsajų su kitomis šalimis. Yra pavyzdžių, kai teisėjas iš vienos šalies, žmona iš kitos šalies. Reiškia tu tos šalies, iš kur yra tavo žmona, rungtynėms teisėjauti negali – tai jau interesų konfliktas.

Įvardinti konkrečias rungtynes, kurias norėčiau teisėjauti, tikrai negaliu, nesu sentimentalus tokiems dalykams. Maksimaliai nusiteikiu kiekvienoms rungtynėms, nes žinau, kad mano pasirodymas jose lems sekantį paskyrimą. Jeigu į vienas rungtynes pažiūrėsi atsainiau, tai kitos tik labiau tols. Todėl svarbiausia man išlikt sveikam, nes iš tikrųjų krūviai ir intensyvumas didelis, krepšinis greitas. Ir Lietuvoje šį sezoną buvo traumuotų kolegų. Todėl man svarbu išlikt sveiku ir būti geriausios formos kuo ilgiau.

Krepsinis.net praktikantas Tadas Pašiušis