T.Masiulis: džiaugiuosi už vaikinus, kad sunkiais momentais atlaikė įtampą ir pademonstravo šaltakraujiškumą

Pirmadienio pavakarę į Vilnių sugrįžo Lietuvos jaunimo (iki 19 metų) rinktinė, Čekijoje vykusiame pasaulio čempionate iškovojusi bronzos medalius.

Devyniolikmečių vyriausiasis treneris Tomas Masiulis bendraudamas su žurnalistais džiaugėsi pasiekimu ir didžiavosi auklėtinių pademonstruotu šaltakraujišku žaidimu.

„Kiekvienos varžybose sakiau vyrams, kad reikia kautis, o rezultatas jeigu bus, tai bus. Nereikia žiūrėti, kad važiuojame iškovoti medalio – kiekvienose varžybose turime rodyti savo žaidimą, stengtis, nesvarbu sekasi, ar ne. Toks yra mūsų išskirtinis bruožas – neturime fiziškai ir individualiai stiprių žaidėjų, bet tuo komandiniu žaidimu galime daug ką pasiekti. Aišku, malonu, esu iš gerosios pusės nustebintas. Prieš išvažiuojant į čempionatą nežinojome, ko tikėtis, bet viskas normaliai baigėsi. Džiaugiamės, kad iš devynių rungtynių pasiekėme septynias pergales“, – sakė T.Masiulis.

– Ar buvo šiame čempionate kritinis momentas?

– Net pasakyčiau, kad tas lūžis būdavo kiekvienose rungtynėse. Pirmas mačas su čekais buvo labai svarbus – vyko apylygė kova, viskas sprendėsi rungtynių pabaigoje. Kitą dieną žaidėme su Iranu, kuris nugalėjo Argentiną – buvo kažkoks nerimas, nežinojome, ar jie tokie stiprūs. Kiekvienos rungtynės buvo savotiškai sunkios. Džiaugiuosi už vaikinus, kad tokiais sunkiais momentais atlaikė tą įtampą, nepasimetė, žaidė ir dar kartą įrodė, kad gali rungtyniauti šaltakraujiškai.

– Koks būtų išskirtinis komandos bruožas?

– Kaip ir minėjau – kovingumas, rankų nenuleidimas ir kova iki pabaigos. Sugebėjimas svarbiu momentu išlaikyti šaltus nervus – čia jiems, kaip žaidėjams, yra tikrai didelis pliusas.

– Ar pusfinalis su amerikiečiais galėjo būti kitoks?

– Atvirai sakant, galvojome ir tikėjomės rimčiau pasipriešinti, bet gavosi, kaip gavosi. Pradžioje leidome tam jų traukiniui įsivažiuoti ir po to nieko negalėjome padaryti. Kai skirtumas buvo didesnis, jau ir jie ėmė ramiau žaisti. Žinoma, džiaugiuosi, kad vaikinai nepalūžo po tokių rungtynių – kitą dieną turėjo atsigauti ir žaisti su australais. Bet amerikiečiai buvo praktiškai visa galva už visus pranašesni ir sunku su jais šiuo metu kovoti.

– O juos įveikti įmanoma?

– Kaip ir minėjau – kad jiems pasipriešinti, reikia patiems sužaisti labai gerai tiek puolime, tiek gynyboje ir kad tuo pačiu jiems nebūtų geriausia diena. Tada gal ir būtų galima kabintis.

– O jums pačiam didelis skirtumas tarp bronzos ir sidabro?

– Apie tai net nesusimasčiau. Neturėjome galimybių žaisti finale, tai apie tai net negalvojau. Bronzos medaliai yra didelis pasiekimas – pasaulyje treti, Lietuva nėra didelė šalis. Aš džiaugiuosi, kad vaikinai iškovojo tą medalį.

– Į simbolinį penketą nepateko nė vienas jūsų rinktinės žaidėjas. Kurį kaip treneris deleguotumėte jūs?

– Mes pasibaigus čempionatui su komandos vadovu vienbalsiai išrinkome vieną žaidėją, kuriam įteikėme simbolinę dovanėlę. Visi rašo apie Grigonį, Tamulį, Dimšą, kitus žaidėjus, bet man labiausiai imponuoja Lukas Lekavičius, nes aš visus metus matau, kaip jis treniruojasi ir 110 procentų dirba, nesitaupo, po vienos sunkios treniruotės į kitą atbėga dvigubai greičiau už visus. Aš dėl jo labai džiaugiuosi.

– Kalbant apie Luką, rungtynių su Australija pabaigoje jis pelnė 8 taškus iš eilės. Čia buvo jūsų nurodymas, kad jis imtųsi iniciatyvos?

– Apskritai buvo tokia mūsų taktika. Vis tiek žinojome, kad 7–8 krepšininkai žaidė visą čempionatą, o tokį krūvį tokiame amžiuje sunku atlaikyti, todėl bandėme spausti juos, gintis prieš jų lyderį po visą aikštelę – tą Lukas gerai darė. Pabaigoje jie buvo pavargę, veržtis po krepšiu puikiai sekėsi ir Dimšai. Viskas pasiteisino.

– Paulius Motiejūnas palinkėjo kitais metais iškovoti auksą.

– Iki to dar toli. Kas bus po kitų metų, bus matyti. Viskas gali pasikeisti per mėnesį, o kas bus po tiek laiko, dar negalime žinoti.