Sugrįžimui pasiruošęs N.Giga: apie šokiravusią traumą, bombą dėl A.Payne'o, padėką komandos draugams ir medalių siekį

Utenos „Uniclub Casino–Juventus“ komandos nuotaikos po truputį gali gerėti. Ekipa laukia atvykstančio naujoko Adreiano Payne'o, tuo tarpu aukštaūgis Norbertas Giga taip pat ruošiasi sugrįžimui į aikštelę.

Pastarąjį kartą jis Utenos komandai padėjo prieš pusantro mėnesio, o vėliau sužinojo netikėtas naujienas – jis patyrė stresinį pėdos lūžį. 

„Sveikata jau kaip ir gera. Pėda buvo pastreikavusi – gerai, kad laiku pastebėjome besiformuojantį stresinį lūžį. Pasidarėme tyrimus, sakė, reikia poilsio, tad pasiilsėjau daugiau nei mėnesį laiko. Dabar atlikome papildomus tyrimus, po jų paaiškėjo, kad su kaulu viskas tvarkoje, nuo gruodžio pirmos po truputį grįžtu į ritmą ir rotaciją. Aišku, truputį keista įsivažiuoti, bet viskas tvarkoje“, – sako jis. 

N.Gigai šis sezonas „Uniclub Casino–Juventus“ gretose – antrasis karjeroje, nes čia aukštaūgis jau žaidė 2019–2020 metais. Jis neslepia – vasarą pats norėjo likti Lietuvos krepšinio lygoje „Betsafe-LKL“, kad įrodytų, ko čia yra vertas. 

Be Utenos ekipos, jis taip pat praeitą sezoną gynė Klaipėdos „Neptūno“ garbę. 

Tiesa, kol kas N.Gigos tikslai – paprastesni: bent jau tinkamai grįžti po traumos, įgauti ritmą, o kaip seksis vėliau – bus matyti. 

Per pirmuosius šešis LKL mačus jo statistika per 15 minučių siekė 7,7 taško, 3,3 atkovoto kamuolio, 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir 10,7 naudingumo balo.

– Sakote, kad problemos buvo pastebėtos laiku. Kaip nutiko, kad pavyko taip operatyviai užčiuopti lūžį, nes, kaip suprantu, rimti skausmai nekankino?

– Man buvo visiškai netikėta – net neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Skausmas buvo tiesiog įprastinis – priminė dūrį, dar galvojome, kad buvo tiesiog per stipriai suveržtas teipas. Paprašiau mūsų kineziterapeuto, kad pasižiūrėtų, jis pasiūlė atlikti magnetinio rezonanso tyrimą. Pasirodo, ten jau kaulo struktūra buvo pažeista (Juokiasi). Kai pamačiau nuotrauką, kaip viskas atrodo, labai nustebau. Gerai, kad laiku pastebėjome ir nieko rimto nebuvo, galėjo būti gerokai blogiau.

– Kaip atrodė jūsų reabilitacijos periodas?

– Pradžioje buvo tik ramybė, vaikščiojau su įtvaru – plastikiniu paduku, kad nesilankstytų pėda. Su juo pravaikščiojau mėnesį, lankiausi procedūrose. Treniruotės po to buvo panašios, kaip po čiurnos traumos: krypties keitimas, paprastas bėgimas, šuoliukai, čiurnos stiprinimas.

– Kokios mintys lankė per šiuos pusantro mėnesio, kuriuos leidote be krepšinio?

– Galvojau, išprotėsiu. Aišku, smagu, kad komanda laimėjo daugumą rungtynių, nors ir buvo apgriuvusi, su mažesne rotacija. Džiugu, jog komandžiokai taip susižaidė. Stebėti iš šono ir galvoti, kad norėtum padėti, bet negali, yra sunku. Per treniruotes pasidarai savo pratimus ir žiūri į komandą iš šono – tikrai maniau išprotėsiu.

Stengiausi to nedemonstruoti, nors ir kaip sunku buvo, erzina, kai negali nieko daryti. Reikėjo išlaukti, maniau, laiką praleidau prasmingai, pastiprinau kūną, atlikinėjau metimus, nemanau, jog labai pritinginiavau.

– Kokios fizinės formos jaučiatės dabar?

– Jau beveik du mėnesius esu iškritęs, buvau be jokio žaidimo – tai tikrai pasijaus, faktas. Nieko nuostabaus. Manau, kad per treniruotes po truputį dirbsiu ir įsivažiuosiu į ritmą. Aš norėjau išbėgti į aikštę jau prieš „Šiaulius-7bet“, bet būtų buvę per anksti, gal net būčiau sau pasidaręs blogiau. Noriu žaisti jau kitose rungtynėse – laukia Prienai, bet žiūrėsime, kaip reaguos koja. Jei tik truputį suskaus, turiu vėl kelias dienas ilsėtis. Jei ne Prienai, tada „Žalgiris“, jei ir ne jis – lauksiu Naujų metų. Taip ir tęsiasi vis kitų rungtynių laukimas.

– „Uniclub Casino–Juventus“ ekipai itin trūko aukštaūgių indėlio, ar suprantant, koks būtumėte reikalingas savo komandai, buvo dar sunkiau?

– Tikrai ne laiku gavosi mano iškritimas: išvyko Kupšas, nutiko mano trauma. Žiauriai sunku buvo, kaip Vyckai teko kelias savaites kankintis „penktoje pozicijoje“ (Juokiasi). Atrodo, nors su viena koja išeitum nuimti tą krūvį kitiems, bet kas iš to – nieko negalėsi padaryti. Norisi padėkoti komandos draugams, kad jie taip kentėjo ir kenčia laukdami. Manau, jog visiems sugrįžus vaizdas bus kitoks.

Gecevičius, Matulis, Giga

– Nelengvą dieną turėjote ir tada, kai laukė svarbios FIBA Čempionų lygos atrankos rungtynės Estijoje, o iškart prieš jas sužinojote – dėl koronaviruso žaisti negalėsite.

– Žiauriai sunku. Kai sužinojau, kad grįžtu į Uteną, visą vasarą galvojau apie šią atranką, vasarą aukojau, kad tam pasiruoščiau, būčiau geriausios formos, padėčiau komandai pereiti tą barjerą. Bet gavau teigiamą testą ir tai pakirto. Atrodo, visą vasarą dirbi, aišku, ne vien dėl to, tačiau tai buvo pirmas rimtas iššūkis tau ir komandai. Buvo sunku sėsti į automobilį ir grįžti namo. Dabar ta koja man tapo antru iššūkiu per šiuos kelis mėnesius. Tikiuosi, daugiau tokių staigmenų nebebus.

– Kaip tąkart iš Estijos grįžote namo, kuomet tą teko daryti vienam?

– Grįžau su „Citybee“ automobiliu per 7 valandas. Kai esi 210 cm ūgio ir tiek laiko sėdi prie vairo, tikrai nėra smagu (Juokiasi).

– Kas vasarą jus apskritai patraukė sugrįžti į Uteną po metų pertraukos?

– Tai buvo man pažįstama organizacija, treneriai, žinojau, kaip kas vyksta, ko iš manęs tikėsis. Gal nuskambės keistai, bet jaučiau užtikrintumą dėl „Uniclub Casino–Juventus“ komandos, ko kituose klubuose galbūt nėra. Tai man padėjo apsispręsti. Kai išgirdau, kad Utena nori, jog grįžčiau, nebuvo dvejonių, agentui pasakiau: gerai, sutvarkykite kontraktą ir iš mano pusės viskas yra tvarkoje. Buvo smagu žinoti, kad ši komanda norėjo mano sugrįžimo.

– Kaip atrodė kitos jūsų opcijos?

– Buvo pasiūlymų ir Lietuvoje, ir užsienyje – kaip kasmet. Bandėme tęsti derybas su „Neptūnu“, bet viskas nutrūko, pora savaičių buvo ramu, tada ėmė rodytis pasiūlymai, tarp kurių buvo ir „Uniclub Casino–Juventus“. Tada ir buvo aišku, kad grįšiu čia.

– Kuomet vasarą rinkotės iš pasiūlymų Lietuvoje ir užsienyje, ar noras parodyti save LKL ir čia atsiskleisti buvo argumentas likti gimtinėje?

– Taip, iš tiesų norėjau čia pasilikti, treneris Urbonas man suteikė sąlygas, tereikia eiti pačiam ir įrodyti. Vienas iš tikslų buvo pasilikti LKL ir parodyti savo vertę. Kitas argumentas – šeima, buvo neaišku, kaip bus su koronavirusu, kaip su kelionėmis į užsienį ir grįžimu.

Bergaudas, Giga

– Kaip praeitas sezonas Klaipėdoje atrodė jūsų akimis?

– Atrodo, galėjau ir atsiskleisti geriau, bet nepraėjome Čempionų lygos atrankos. Todėl ir įgavau motyvacijos. Maniau: jei ji lauks ir kitąmet, visas pastangas dėsiu, kad ją įveiktume. Sezonas buvo banguotas, gaila, jog su tokia komanda nepasiekėme geresnių rezultatų, kurių norėjome visi. Sezono gale įrodėme, kad nesame tiek prasti, kiek buvo prasti rezultatai. Būna, kad rezultatas skiriasi 20 taškų, bet žiūrint rungtynes matai kovą taškas į tašką, kur viena komanda atsileidžia tik pabaigoje. Tas sezonas buvo banguotas, bet gale kažkiek prisivijome kitas komandas, nors ir truputį per vėlai.

– Pastarieji keli metai „Neptūnui“ nėra labai optimistiški: ar yra didelis emocinis skirtumas žaisti komandoje, kuri išgyvena problemas, ar žaisti ten, kur kovoji dėl vietos ketverte, kaip yra Utenoje?

– Kad ir kaip sunkiai mums sekėsi tas sezonas, mikroklimatas tikrai nebuvo sugriuvęs, visi palaikėme vienas kitą. Aišku, kaip ir visur, sekasi ar ne, sezono eigoje iškyla visokių situacijų – tai normalus dalykas. Bet visi dirbo noriai, nebuvo užsispyrimų ar kažko. Visoms komandoms būna rožinių ir juodų dienų, niekada negali žinoti, kaip kam pasiseks. Žinoma, kai laimi, nuotaikos geresnės, kai pralaimi – prasideda dvejonės.

„Neptūnas“ buvo jaunesnė komanda, buvo gana keista, kad 25-erių metų jau buvau ten link vyresnių. Dabar Utenoje esu trečias jauniausias žaidėjas, neskaitant Žvirblio ar Redo. Jei Atimtume dar Ernestą su Tomu, būčiau išvis jauniausias. Su vyresniais žaisti tikrai įdomu, ta patirtis duoda savo.

– Kokių pamokų galite pasiimti iš savo komandos veteranų?

– Pamokų galiu gauti ne tik žaisdamas, bet ir bendraudamas per treniruotes, prieš jas, žiūrėdamas, kaip jie atsiduoda darbui. Kažkokių problemų, kad aplink dauguma vyresnių, tikrai nėra, man tai labai patinka.

– Kiek kitoks žaidėjas jaučiatės dabar, jei lygintume su tuo laikotarpiu, kuomet į Utenos klubą vykote pirmąsyk?

– Esu labiau subrendęs, įgavęs daugiau patirties LKL, pasisėmęs žaidybinės praktikos. Tada nebuvau tokioje geroje formoje, kokioje esu dabar. „Neptūne“ pamačiau Mažeiką, Janavičių, Galdiką, iš kurių tikrai pasisėmiau žinių ir pamačiau, kaip jie žvelgia į darbą, ypač Mažeika. Jis yra pavyzdys, kaip visi turėtų prisižiūrėti ir atsiduoti darbui. Visa tai padėjo suprasti, ko reikia pasiekti aukštam lygiui ir geram žaidimui jame.

Giga

– „Uniclub Casino–Juventus“ praktiškai jums buvo pirmoji LKL komanda, nors epizodiškai pabuvojote ir Vilniaus „Ryte“. Kaip jūsų akimis atrodė tas 2019–2020 m. sezonas?

– Tai buvo sezonas prieš pat koroną. Komandai sekėsi gerai, buvome 4–5 vietoje lygoje, tačiau gavosi taip, kad porą rungtynių pralaimėjome, atėjo virusas ir likome penkti. Sezonas buvo fainas. Tai man buvo pirma LKL duona, buvo įdomu žaisti prieš „Žalgirį“, „Rytą“, „Neptūną“. Bet jei įdomu, ar buvo jauduliukas, tai ne. Jis buvo žaidžiant NKL, bet išvykus į JAV visi jauduliukai pasibaigė. Nežinau, ar išaugau, bet gal išmokau jį suvaldyti. Krepšinis yra tai, ką darau visą gyvenimą, tai mano duona, darbas – net ne darbas, o pomėgis. Sportuoti ir daryti tai, ką myli, yra gyvenimo dovana.

– Ar sugrįžus į Uteną jaučiasi, kad čia nebesate joks naujokas?

– Tikrai ne, naujoku nesijaučiu, bet jaučiuosi jaunu žaidėju. Ne dėl to, kad lieptų nešioti kuprines (Šypsosi). Tiesiog esu čia jaunas pagal amžių. Visa organizacija čia ta pati, treneriai – irgi, tik Vidą pakeitė Nedas, bet tikrai čia nesijaučiu naujokas. Pats miestas kažkiek atsinaujino, bet viskas daugmaž čia taip sava, kaip ir buvo.

– Treneris Žydrūnas Urbonas jums jau gerai pažįstamas, kaip sekėsi atnaujinti ryšį su juo ir apskritai, kada prisijaukinote šį trenerį?

– Pirmais metais su juo susipažinau pakankamai, kad sužinočiau, koks jis iš tiesų yra (Juokiasi). Turime gerus santykius. Man nuo pat etapo JAV pasisekė, kad šalia turėjau griežtus trenerius, nuo pirmos dienos pasakydavusius: bus taip, taip ir taip, nedarysi to, ką sakau – tavęs nereiks. Jie sakydavo: mes nebūsime geriausi draugai, mes būsime kolegos. Nuo to laiko turiu įskiepytą tokį mentalitetą. Man tikrai nereikėjo laiko priprasti prie Urbono, nesuku galvos, jei strategas griežtas. Bet priprasti prie trenerio juokų gal laiko ir reikėjo, dar nežinau, ar esu pripratęs. Kiekvieną dieną jis sugalvoja, kaip naujai mus pritrenkti (Juokiasi).

– Kaip „Uniclub Casino–Juventus“ legionieriai priima tokį šmaikštų specialistą?

– Gerai, mūsų mikroklimatas leidžia treneriams juokauti ir žaidėjams būti atsipalaidavusiems. Nepaisant tokių žmonių kaip Rice’as, įprastai Utena moka išsirinkti legionierius. Tie, kurie čia užtrunka sezoną ar kelis, yra žmogiški, pasijuokiame su jais ir tiek.

– Ką reiškia būti vienoje komandoje su LKL dominuojančiu Patricku Milleriu?

– Jis yra aukšto lygio žaidėjas, prie jo pradžioje reikia prisitaikyti. Pirmą mėnesį mažiau žinojome, ką jis moka geriausiai, koks yra jo mentalitetas, bet su laiku pamatėme, visi kažkiek prisitaikėme. Treneris tinkamai sustato žaidimą ir gal 100 derinių, kad prisitaikytume, ko visada reikia, kuomet žaidi su aukšto lygio žaidėjais. Šiaip abu mūsų legionieriai yra labai ramūs žmonės, ko gero Urbonas jau pasimokė iš praeitų patirčių (Juokiasi).

– Kaip reagavote sužinoję, kad į Uteną atvyks toks patyręs žaidėjas kaip Adreianas Payne’as?

– Žaidėjų neranda ir kitos komandos, o čia Utenoje tokia bomba – įdomu. Su tokiu žaidėju bus įdomi likusi sezono dalis. Treneriai visad sakydavo: pakentėkite, laukia bombytė. Laikė mus intrigoje. Tikimės, kad jis pripras prie mūsų komandos, galės atsiskleisti ir padėti mums.

– Kokios yra jūsų asmeninės mintys dėl šio sezono: ar užtektų tiesiog atsistatyti po traumos ir rodyti gerą žaidimą, ar ambicijų yra didesnių?

– Pradžioje svarbu grįžti į savo ritmą, pasveikti, susitvarkyti koją, kad nebūtų nesąmonių. Tada jau žiūrėsiu pagal sveikatą. Viskas priklauso nuo komandos rezultatų, tada tik ateis individualūs tikslai. Jei nesiseks komandai, apie save kalbėti nežinau, ar verta.

– Kiek smagu yra matyti „Uniclub Casino–Juventus“ ekipą geriausių ketverte LKL, ypač suprantant, su kokiomis retomis pajėgomis pavyko ten užkopti?

– Žiauriai smagu, visi nuopelnai yra 7–8 žaidėjams, kurie pusantro mėnesio atidavė visas jėgas ir kovėsi, kad ir kaip skaudėjo. Likusi komandos dalis yra žiauriai dėkinga, kad jie taip sukovojo. Manau, kai visi grįšime, tęsime savo žygį ir viskas bus tik geriau. Galime pakovoti ir dėl LKL, ir dėl KMT medalių, turime gerą komandą, jei išliksime su mažai traumų, bus įdomu.