Skaitytojo laiškas: 20-mečių rinktinės pasirodymas atspindi, kaip netinkamai pakrypo mūsų krepšinio mokyklų prioritetai

Portalo Krepsinis.net redakciją penktadienį pasiekė skaitytojo Egidijaus Račinsko straipsnis, kuriame jis analizuoja, kodėl prastai pasirodė Lietuvos 20-mečių vaikinų rinktinė. Pasak skaitytojo, mūsų šalies krepšinio mokyklos neteisingai dirba ir rengia jaunuosius žaidėjus.

Pasibaigus itin prastam Lietuvos 20-mečių vaikinų pasirodymui Europos čempionate, dar labiau išryškėjo taip visų liaupsinamos Lietuvos krepšinio mokyklos trūkumai, kurių nepaisyti būtų tiesiog kvaila, labai kvaila...

Technika ar taktika?

Ši, ir netgi praeita 20-mečių rinktinė, yra nuostabus pavyzdys, kur link pakrypo mūsų krepšinio mokyklų treniravimo prioritetai. Gaila, bet jie pakrypo neteisinga kryptimi.

Tai prasideda jau nuo mažiausiųjų, žaidžiančių moksleivių lygoje. Krepšinio akademijų/mokyklų vaikai žaidžia neįtikėtinai daug rungtynių, per daug. Pavyzdžiui, Kaunas: vaikai žaidžia moksleivių lygoje, Kauno mėgėjų krepšinio lygoje, savo sukurtuose vidiniuose turnyruose. Taigi labai paprasta suskaičiuoti kiek vaikai sužaidžia rungtynių per savaitę. Jei jie turi po 3–4 treniruotes per savaitę, aišku kas vyksta treniruotėse. Panagrinėkime metimo techniką: per treniruotę vaikai metimą pašokus atlieka geriausiu atveju 60 kartų, o tai yra pačiu geriausiu atveju 200–250 metimų per savaitę. Yra tiesiog neįmanoma išmokti geros metimo technikos per savaitę atliekant tiek metimų. Nėra tokio mokslo, kuris sugebėtų rasti išeitį iš tokios situacijos. Susiekime tai su 20-mečių rinktine. Treneris Masiulis paima minutės pertraukėlę, ten ima vėl braižyti ant taktikos lentelės. Ką ten galima braižyti? Juk nėra žaidėjų, kurie tai galėtų išpildyti. Norite įrodymo? Komandos pataikymas iš toli – 29 procentai, nuo baudų metimo linijos – 68 procentai.

Ir čia mes prieiname konfliktą tarp taktikos ir technikos. Turėdami tiek daug lygų mažiesiems mes jau nuo tokio amžiaus juos specializuojame į pozicijas. Tai yra bene didžiausia blogybė, kokia tik gali nutikti jaunam krepšininkui. Ir nenuostabu, kad Donatas Tarolis (199 cm) žaidžia 4–5 numeriu ir visai nekeista, kad techninis parengtumas – labai neypatingas. Pagal amerikietišką ir kanadietišką (čia krepšinio treniravimo lygis kyla neįtikėtinai) modelį, vaikai krepšinio technikos pagrindus mokosi mažiausiai du trečdalius viso laiko. Mes, regis, kažką supainiojome ir dirbame atvirkščiai... Trenerių problema.

Su visa pagarba Lietuvos treneriams, turiu pasakyti, kad sistema čia yra tikrai netikusi. Pats baigiau krepšinio treniravimą Lietuvos sporto universitete ir žinau, kad seni bei vos baigę žaidėjo karjerą treneriai nė nežino, kas yra mokslinis straipsnis, moksliškai pagrįstas treniravimo metodas. Buvo smagu ir dar baisiau girdėti kalbantį buvusį krepšininką krepšinio seminare, kuriame paskaitą apie greitumo ugdymą vedė mano dėstytojas Aleksas Stanislovaitis. Po seminaro žaidėjas sakė: „Tai, pasirodo, kad aš visą laiką ugdžiau ne greitumą, o ištvermę?“. Bet jie juk moka braižyti „X‘ ir „O“...

Juk dėl to mes gerai žaidžiame komandinį krepšinį... Ne visai taip. Lietuvos atveju, komandinis krepšinis nėra pasirinkimas, tai – priverstinis dalykas. Mes negalime žaisti kitaip, nes nesame techniškai pasirengę žaidėjai. Taigi nematau prasmės girtis, kokie mes geri komandiniame žaidime. Labai tikiuosi, kad mes pamatysime toliau nei savo kiemą ir suprasime, kad mūsų treniravimo modelis turi būti tobulinamas iš pagrindų. Pavyzdžių tiesiog gausu ir šiais laikais juos įsisavinti labai paprasta.

Portalas Krepsinis.net neatsako už skaitytojo išsakytas mintis. Turite ir jūs ką pasakyti? Rašykite press@krepsinis.net.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ sudėties dėlionė – kurie žaidėjai išvyks, kuriuos vertėtų išsaugoti, su kuriais vyksta pokalbiai, o kas jau ieškosi komandų kitur