Širdį liejęs M.Hughesas – apie Virgį Dubajuje, Edvino privilegijas ir melą: nesuprantu, tai pavydas ar ego?
interviu (98)
„Gargždams“ pasitraukus iš Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) daugiausiai problemų turinčios komandos vietą perėmė Jonavos „CBet“.
Per pastarąsias porą savaičių komandą paliko naudingiausiu žaidėju buvęs Michaelas Hughesas, vėliau – Aleksandaras Marelja, Lesteris Medfordas ir Justas Tamulis. Tiesa, „CBet“ įsigijo Justą Furmanavičių, o taip pat domisi Laurynu Beliausku.
M.Hughesas Jonavoje žaidė savo trečią profesionalo sezoną Europoje ir šio jis nepamirš niekada.
„Kaip patys matote, dabar situacija tampa įtempta, žaidėjai išvyksta ir klubas tapo stebimas lyg pro mikroskopą visų Lietuvos sirgalių“, – šypsosi aukštaūgis.
Jis pats LKL per 22 minutes rinko 11,3 taško, atkovojo 5,7 kamuolio ir rinko 17,1 naudingumo balo. Taip M.Hughesas atkreipė Liudvigsburgo „MHP Riesen“ komandos dėmesį ir už išpirką išvyko į Vokietiją.
„Prisitaikyti reikia greitai. Sezonas įsibėgėjo, tad reikia perprasti komandos gynybą, suprasti, kaip rungtyniauja ekipos draugai, nes rungtynių yra po dvi per savaitę. Laiko daug nėra, mačus skiria 60–72 valandos. Stengiuosi kuo greičiau priimti man suteikiamą informaciją ir adaptuotis prie tokio aukšto lygio krepšinio“, – iššūkius vardino 26-ąjį gimtadienį kaip tik švenčiantis M.Hughesas.
Jo komanda Vokietijoje septinta, o Čempionų lygoje pasiekė „Top 16“ etapą. Amerikietis gavo šansą įsitvirtinti ir pasirašė sutartį iki šio sezono pabaigos.
M.Hughesas Krepsinis.net portalui pasakojo apie pusmetį Jonavoje ir liejo širdį dėl priežasčių, kurios galiausiai vertė amerikietį jaustis blogai.
„Keliavome į Vokietiją, Rostoką. Ten vyko FIBA Europos taurės mačas. Mūsų laukė 14 valandų kelionė autobusu. Sutapo, kad tuo metu buvo Edvino dukros gimtadienis, tad jis nekeliavo su komanda, o atvyko lėktuvu. Grįžtame prie profesionalumo. Kodėl jis, švęsdamas dukros gimtadienį, gali praleisti kelionę su komanda? Mes, užsieniečiai – ypač amerikiečiai, esame tūkstančius kilometrų nuo šeimos.
Aš praleidžiu dukterėčių gimtadienius, aš praleidžiu šeimos narių gimtadienius, aš praleidžiu svarbius įvykius žmonių, kurie man reikšmingi. Kodėl jis, tiesiog būdamas tavo sūnumi, turi privilegiją to išvengti?“, – retoriškai klausė buvęs „CBet“ legionierius.
Krepsinis.net portale – išsamus M.Hugheso pasakojimas apie sezoną Jonavoje, sunkumus, santykius su Virginijumi Šeškumi ir nestebinantį žaidėjų išvykimą.
– Jei neklystu, tai pirmas sykis jūsų karjeroje, kai klubą keičiate dar sezono eigoje.
– Taip, pirmas. Tai nėra lengva, bet daug žaidėjų iki manęs yra tai darę, viskas tvarkoje. Tai taip pat gera patirtis, kurią verta praeiti.
– Jau sužaidėte pirmąsias rungtynes Vokietijos lygoje ir Čempionų lygoje – tiesa, ir ten jūsų laukė vietinis Bonos klubas. Koks įspūdis?
– Labai smagu! Aš pats augau stebėdamas Vokietijos krepšinį, tad man tai nuostabi situacija, kurioje esu. Pats praeitą savaitę susimąsčiau, kaip per trumpą laiką čia atsidūriau. Mane visada domino Europos krepšinis, Vokietijos laikas buvo palankus jį stebėti, tad užmesdavau akį į rungtynes tarp mokyklinių reikalų.
– Tikrai ne dažnas JAV vaikas auga stebėdamas Europos krepšinį.
– Augamas tu vis tiek matai tokius klubus kaip „Spurs“, kurie pasirenka daug Europos žaidėjų. Tu matai tokius žaidėjus kaip Kukočius, taip pat – būrį gerokai jaunesnių talentų, kurie palieka antspaudą NBA krepšinyje. Dėl to mane taip domino Europos krepšinis.
– Ar manote, kad su laiku Europos krepšinis ir jo talentai JAV rinkoje tampa vertinami vis labiau?
– Aš pats tuo tikiu. Jei atsiduri tinkamoje situacijoje, tikrai gali būti pastebimas NBA. Europos ir JAV krepšinis labai skiriasi, tad manau, kad išbandyti kitokį krepšinį yra verta patiems europiečiams. Tai padeda tau pasikeisti kaip žaidėjui – iš gerosios pusės.
Hughesas
– Grįžkime prie jūsų situacijos, ar tikėjotės, jog įpusėjus sezonui galite palikti Jonavą?
– Žinojau, kad tokia galimybė yra numatyta, tik gal nesitikėjau, kad viskas susidėlios taip staigiai. Krepšinis toks dalykas, šiame biznyje visada visko gali nutikti.
– Ar prieš tai sezone buvo pasiūlymų, kuriuos atmestumėte?
– Ne. Pasitikiu savo agentu, buvome nusimatę, kokį pasiūlymą galima būtų priimti, tad agentas mane atribojo nuo bet kokios kitos nereikalingos informacijos.
– Kaip apibūdintumėte pusmetį, kurį praleidote Jonavoje?
– Esminis dalykas – tai buvo kitaip nei kitur. Kaip patys matote, dabar situacija tampa įtempta, žaidėjai išvyksta ir klubas tapo stebimas lyg pro mikroskopą visų Lietuvos sirgalių.
– Įsivaizduoju, kad tempti visą sezoną, būnant lyderiu, yra itin sudėtinga, kai turi rungtyniauti, neturėdamas keitimų ant suolo – viso su 6–9 žaidėjais?
– Sunku. Vienu metu buvo situacija, kuomet likome vos šeši sveiki žaidėjai, tapo sunku net treniruotis. Tai buvo didelė problema, su kuria susidūrėme mes. Ir su kuria iki šiol susiduria likę vyrukai. Kuomet poilsiui laiko nėra, rungtynėse tenka žaisti daugiau nei 25 minutes, žinoma, kūnui tampa sudėtinga su tuo susidoroti. O treniruotis juk reikėjo ir toliau, tad galimybių pasirūpinti kūnu telikdavo mažai. Bet su visais žaidėjais jau išmokome, kaip tokioje situacijoje gyventi.
– Anksčiau būdavo daug gandų, kad V.Šeškaus treniruotės – bent jau lengvos fiziškai. Ar tokios jos buvo ir dabar?
– Nežinau, ar žodis „lengvos“ apibūdina jas geriausiai. Buvo dienų, kai nedirbome tiek daug, bet būdavo, kad treniravomės būdami 5 prieš 5, bet tai trukdavo netrumpai. Pastaruoju metu nemažai pralaimėjome, o kad tai ištaisytume, reikėjo dirbti treniruotėse. Bet, kad tai ištaisytume, mums trūko pastangų ir laiko.
– Ar bandėte jūs – žaidėjai – bendrauti su Vaidu Vaškevičiumi ar V.Šeškumi, klausdami, kada pagaliau bus papildymas?
– Turbūt visi, kas žino trenerį, supras, kaip yra sunku turėti diskusiją ir pokalbį tokioje situacijoje, nes dalykai turi klostytis pagal jo planą.
– Kaip manote, ar iš žaidėjų pusės apskritai yra sąžininga, kuomet visą sezoną esate priversti žaisti po 30 ar daugiau minučių, kadangi klubas neįstengia įsigyti papildymo?
– Tai mūsų darbas, mes negalime skųstis ir sakyti, kad tai yra nesąžininga. Tai – mūsų karjeros dalis, negalime skųstis dėl didelių minučių. Manau, daugiau nesąžiningumo buvo elgesyje su žmonėmis.
– Kokį ryšį su V.Šeškumi jūs pats laikėte šio sezono metu?
– Nežinau, ar tai galima laikyti ryšiu (Juokiasi). Buvo dalykų, kuriuos jis apie mane ir ne tik sakė viešai, nors to net nesakė į akis. Manau, kad tai mus kaip komandą taip pat kažkiek žeidė. Visada dalykai buvo verčiami ant žaidėjų, o atsakomybės sau treneris didžiąją dalį laiko neprisiėmė.
– Kaip reaguodavote į tokius viešus komentarus kaip „Hughesas tris dienas meta svorį, bet po savaitgalio grįžta su tuo pačiu“?
– Žmonės apie tave kalbės, turės nuomonę, negali visada į tai reaguoti, nes tai kels stresą. Treneris žinojo, kaip aš sunkiai dirbu – ypač tuo metu, manau, kad tokie vieši pasakymai tiesiog parodo profesionalumą. Juk apie savo šeimą tu, ko gero, nepasakosi blogų dalykų draugams – pasiliksi tai namie. Taip ir čia. Bet, ko gero, tai buvo sakoma, norint apsaugoti savo įvaizdį.
– Manote, tai gali būti priežastis, kodėl V.Šeškus per savo karjerą tik pusmetį yra praleidęs aukščiausio lygio organizacijoje – Vilniaus „Ryte“? Didžiąją dalį laiko vis tiek jis dirbo Prienuose, o dabar – Jonavoje.
– Būdamas vyras, nenoriu sakyti tokių dalykų apie kitą vyrą. Tiesiog matoma, koks yra jo santykis ir elgesys su žaidėjais, kaip jis atsiliepia apie žaidėjus. Laikausi to, kad niekas nenutinka be priežasties, o po tamsos ateina šviesa.
– Ar yra dalykų, kurie jums paliko gerą įspūdį apie šį strategą?
– Kad ir kaip bebūtų sunku kartais su juo dirbi ar komunikuoti, Virginijus gerai išmano krepšinį, tai viskas (Šypsosi).
Hughesas
– Negaliu nepaklausti, kaip reagavote, kuomet sužinojote, kad V.Šeškus yra išvykęs į Dubajų, kad atšvęstų savo bičiulio gimtadienį?
– Kaip jau minėjau, pakartosiu – tokie dalykai parodo profesionalumą. Taip vykti neturėtų, ypač tuo periodu. Prieš tą 12 dienų pertrauką mes pralaimėjome keturis kartus, viso turbūt 100 taškų skirtumu. Nusileidome Pasvalio, Klaipėdos, Utenos, Varšuvos komandoms. Komandos kapitono paprašėme pasikalbėti su treneriu, kad gautume laisvadienį. Norėjome pailsinti kūnus, buvo ir sirgusių žaidėjų. Norėjome tiesiog kažkiek persikrauti prieš Naujųjų metų laikotarpį. Trenerio atsakymas buvo „ne“.
Dar vienas dalykas: atėjome į treniruotę ir klausiame, o kur treneris? Tada išgirdau, jog jis – Dubajuje. Jo sūnus bandė slėpti šią informaciją nuo mūsų. Jis stebėjosi: kodėl pasakėte užsieniečiams, jog mano tėvas – Dubajuje? Tai nėra profesionalu. Tu negali tiesiog imti ir daryti, ką nori, sezono metu.
Dar viena situacija: keliavome į Vokietiją, Rostoką. Ten vyko FIBA Europos taurės mačas. Mūsų laukė 14 valandų kelionė autobusu. Sutapo, kad tuo metu buvo Edvino dukros gimtadienis, tad jis nekeliavo su komanda, o atvyko lėktuvu. Grįžtame prie profesionalumo. Kodėl jis, švęsdamas dukros gimtadienį, gali praleisti kelionę su komanda? Mes, užsieniečiai – ypač amerikiečiai, esame tūkstančius kilometrų nuo šeimos. Aš praleidžiu dukterėčių gimtadienius, aš praleidžiu šeimos narių gimtadienius, aš praleidžiu svarbius įvykius žmonių, kurie man reikšmingi. Kodėl jis, tiesiog būdamas tavo sūnumi, turi privilegiją to išvengti? Ir tokie dalykai persineša į aikštelę, į situacijas už aikštės ribų. Jei esi profesionalas, tokie dalykai nepateisinami.
Jis pats pykdavo ant žaidėjų už nutrauktus derinius, bet Edvinas tai darydavo dažnoje atakoje. Edvinas buvo slegiantis žaidėjas. Kaip matote visi, žaidėjai išvyksta. Aš pats pasirinkau išvykti, nes pasiekiau tą tašką, kai nebesijaučiau savimi. Aš žinojau, koks žaidėjas esu, kokią komandą turime, bet nesijaučiau savimi. Tai ėmė slėgti. Ėmiau galvoti, ką aš darau blogai. Supratau, kad nesvarbu, kiek šnekėsi, niekas nepasikeis. Dėl to geriau kažką keisti nei kovoti karą, kurio nelaimėsi.
– Atrodytų, kad po tokių situacijų ir atmosfera rūbinėje turėjo kaip reikiant sušlubuoti?
– Tikrai turėjome gerų ir sunkiai dirbančių vyrukų. Lukas, Tauras ir kiti – jie dirbo daug. Tik kartais tokie žaidėjai likdavo antrame plane, nors niekad nesiskundė niekuo. Buvo situacijų, kai jie įnešdavo aikštėje daugiau naudos nei Edvinas, bet jis vis tiek žaidė 30 minučių. Buvo situacijų, kai jis sakydavo „man skauda petį, nesitreniruosiu“, bet vėliau vis tiek žaisdavo 30 ar daugiau minučių.
– Komandą paliko Aleksandaras Marelja, Lesteris Medfordas, Justas Tamulis – kaip suprantu, tokia situacija jūsų nestebina?
– Nestebina visiškai. Žaidėjai, ko gero, pasiekė ribą, kai negalėjo ir patys susitvarkyti. Kaip sakau, taip buvo ir man. Labai myliu krepšinį, bet atėjęs žaisti – dirbti – nebuvau laimingas, nesijaučiau savimi. Tai problema. Mes tikrai atidavėme daug krepšiniui, ypač tie, kurie čia atkeliavome tūkstančius kilometrų. Aš išvykau, susidarius geroms sąlygoms tam padaryti, bet treneris Šeškus sugalvojo papasakoti žaidėjams, jog esą į treniruotę atėjau girtas. Jis pasakojo blogus dalykus apie mane.
Nesuprantu, ar tai pavydas, ar ego? Visų pirma, tokių dalykų niekada gyvenime nebuvo. Visų antra, tavo žaidėjas išvyksta į Vokietijos klubą ir tu imi sakyti tokius dalykus? Tai parodo, su kokiais žmonėmis susiduri. Juolab, toks melas žeidžia mane kaip žmogų, nes kas mane pažįsta, tam tai niekada neskambės kaip tiesa. Aš išvykau ir jis man nepažiūrėjo į akis. Tai – savanaudiškas mentalitetas. Aš tikrai nelaikau pykčio, viską paleidžiu ir judu į priekį. Žinau, kad už kiekvieną veiksmą eina atoveiksmis ir pasekmės.
Hughesas
– Kaip manote, ar būnant tokios sudėties buvo naudinga „CBet“ dar žaisti ir FIBA Europos taurėje? Galiausiai komanda antrajame etape visiškai nebeturėjo šansų pergalėms.
– Manau, kad mums tai buvo naudinga. Vaikinai galėjo pasirodyti tarptautiniame turnyre, kas padeda karjerai. Kitas dalykas – tai leisdavo žaisti aukštame lygyje, bet ir išvykti kažkur iš Jonavos ir mažiau treniruotis (Juokiasi). Manau, tai padėjo žaidėjams pasitikrinti save, pasirodyti ir ateityje pasiekti aukštesnį lygį.
– Jonava turi dar vieną ryškų personažą – komandos bosą Vaidą Vaškevičių. Kokius įspūdžius išsivežate apie jį?
– Taip, jis unikalus (Šypsosi). Žinau, kad žmonės dažnai šneka apie tai, koks jis vadovas, bet jis niekada nesirinko palaikyti konkrečios pusės, jis nebuvo neteisingas, jis išklausydavo, kaip žaidėjai jaučiasi. Taip buvo ir toje situacijoje, kai treneris išvyko į Dubajų. Jis stengėsi visada palaikyti kontaktą su žaidėjais. Žinau, kad kai kurie žmonės gerbia jį, kai kurie – ne, visi turi savo versijas, bet aš pats gerai suprantu jį ir suprantu, kokioje situacijoje yra. Kartais atrodo, ką jis bedarytų, sirgaliai jį kritikuos – ar jis pasirašys žaidėją, ar atleis, ar keis trenerį. Jis tiesiog yra tokioje situacijoje, kurioje negali laimėti, tad turi tvarkytis su tuo, kas yra.
– Ko galite palinkėti komandai ir žaidėjams, kurie liko Jonavoje iki sezono pabaigos?
– Tikrai linkiu tiek legionieriams, tiek lietuviams žaisti gerą žaidimą, kokį žaidė iki šiol – tai ir apie Luką, ir apie Taurą, su kuriuo kartu žaidėme pirmais mano karjeros metais Austrijoje. Mačiau, kad ir pastarosiose rungtynės Jogis žibėjo. Man niekada nekilo klausimas, ar turime žaidėjus, galinčius žaisti – tai puiki grupė vaikinų, turėjome gerą rūbinę. Tikiuosi, kad jie liks sveiki, rodys gerą krepšinį, o geresni laikai ateis.
– Ar tikite, kad „CBet“ šį sezoną dar sukurs kažką ryškaus, o gal gali likti už atkrintamųjų borto?
– Net nežinau, yra sunki situacija. Suprantu, kad yra žaidėjų, kurie nenori vykti žaisti į Jonavą, yra žaidėjų, kurie išvyko. Dėl to komanda šiandien ir lieka su 7–8 žaidėjais. Apima frustracija, kai situacija yra tokia, kai negali kažko kardinaliai pakeisti treniruotėse, nes ką bedarytum, tas nėra ilgam.
Norėdami komentuoti prisijunkite.