Šarą citavęs ir infarktą prisiminęs D.Giannakopoulos mįslingai užsiminė apie savo ateitį PAO

Atėnų „Panathinaikos“ ekipos bosas Dimitris Giannakopoulos savo namuose priėmė „EuroInsiders“ komandą ir kiek neįprastoje aplinkoje atvirai kalbėjo apie komandą, savo sprendimus ir viską, kas vyksta aplink klubą.

Pirmojoje interviu dalyje D.Giannakopoulos kalbėjo ne tik apie „Panathinaikos“, bet ir apie temas, peržengiančias aikštelės ribas – klubo valdymą, trenerį, sprendimus bei savo paties požiūrį į komandą.

Paklaustas, kas per pastaruosius dvejus metus pasikeitė „Panathinaikos“ klube, D.Giannakopoulos atsakė:

„Kaip prisimenate, mums buvo didelis iššūkis pabandyti pakeisti „Panathinaikos“ mentalitetą, vėl priartinti sirgalius prie komandos ir pasiekti gerų rezultatų.

Kai praeitą kartą susitikome, mes ką tik buvome tapę Europos čempionais. Tais pačiais metais laimėjome ir Graikijos čempionatą. Kitą sezoną pasiekėme Eurolygos finalo ketvertą Abu Dabyje. Deja, vienerios rungtynės susiklostė ne taip, kaip norėjome, todėl nepatekome į finalą ir negalėjome jų laimėti.

Šiemet, nors turėjome didelių lūkesčių, manau, kad nutiko nemažai nesėkmingų dalykų. Juos trumpai išvardysiu. Sezono pradžioje turėjome labai svarbių traumų. Vienas iš tokių atvejų buvo Lessorto. Vėliau, sezono viduryje, traumą patyrė Nunnas, o sezono pabaigoje – Sloukas. Kostas yra komandos širdis ir protas svarbiausiomis rungtynių akimirkomis.

Todėl mes niekada neturėjome galimybės pamatyti visos komandos ne tik žaidžiančios kartu, bet netgi tinkamai pasiruošusios. Tiesą sakant, ji taip ir nesužaidė visa sudėtimi. Todėl nežinome tikrųjų praėjusio sezono komandos galimybių.“

– Ar tam įtakos turėjo komandos pasiruošimas sezonui?

– Ne, buvo rinktinių reikalai... Jei gerai prisimenu, buvo nacionalinių rinktinių „langai“, taip pat mūsų turnyras Australijoje. Visko buvo po truputį ir sezoną pradėjome vėliau. Bet nemanau, kad tai turėjo didelės įtakos. Turiu omenyje, kad turime puikių žaidėjų. Nemanau, jog tai turi tokią didelę reikšmę. Jie visada pasiruošę.

– Kaip vertinate praeitą sezoną?

– Žiūrėkite, iš tikrųjų nemanau, kad tai buvo nesėkmė. Manau, kad tai buvo sėkmė. Visų pirma, turime geriausią areną Europoje. „Panathinaikos“ niekada anksčiau neturėjo arenos, kuri priklausytų pačiam klubui. Dabar ją turime. Į šią areną sugebėjome investuoti dešimtis milijonų eurų.

Manau, kad visame pasaulyje žmonės, kurie ją matė, iš tiesų liko nustebę. Tai, kad pirmą kartą turime savo namus, mano nuomone, yra tikrai, tikrai, tikrai didžiulė sėkmė.

Čia ateina šeimos, žmonės. Sezoninių abonementų bilietai išparduodami per kelias sekundes, visa Graikija skambina ir prašo bilieto. Vadinasi, turbūt kažką darome teisingai. Tačiau krepšinis yra svarbiausia dalis. Žvelgiant iš krepšinio pusės, tikėjausi daugiau. Bet, kaip jau sakiau, kelyje turėjome tam tikrų nesėkmių. Ir štai tokie buvo rezultatai.

– Apmaudžiai nepatekote į Eurolygos finalo ketvertą.

– Nevadinčiau to beprotybe. Pavartočiau dar blogesnį žodį, bet mes esame prieš kameras, todėl jo nesakysiu. Niekada nežinai, nes tikriausiai dėl to vėl turėčiau važiuoti į teismą... Yra žmonių, kurie laukia, kol padarysiu klaidą, kad galėtų mane paduoti į teismą ir nubausti pinigine bauda.

Žinoma, norėjau pamatyti „Panathinaikos“ finalo ketverte, ypač todėl, kad jis būtų vykęs mūsų arenoje. Žinoma, norėjau tai pamatyti. Tačiau taip nenutiko. Gyvenimas tęsiasi. Bet taip, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl šiemet nusprendėme padidinti apsukas.

– Ar nėra per daug komandoje turėti tiek žvaigždžių?

– Tai priklauso nuo trenerio, kurį turi. Jei leisite, pateiksiu keletą pavyzdžių. Ir kalbėsiu apie aukščiausio lygio trenerius. Dušaną Ivkovičių. Jo jau nebėra. Vienas geriausių visų laikų trenerių. Tačiau jis nebuvo treneris, galėjęs valdyti komandą, pilną žvaigždžių. Jis galėjo paimti jaunus žaidėjus ir nuvesti juos į viršūnę. Tai buvo jo talentas.

Tada turime kitus trenerius, tokius kaip Erginas Atamanas ir Željko Obradovičius. Na, Željko gali viską. Bet turiu omenyje, kad šie du treneriai gali paimti žvaigždes, komandą, pilną žvaigždžių, išspausti iš jų tai, kas geriausia, ir tada matai geriausią kada nors žaistą krepšinį. Anksčiau tą patį galėjo padaryti ir Pini Gershonas.

– Kaip manote, kokios buvo tokio praeito sezono priežastys? Ko iš jo išmokote?

– Manau, kad šis sezonas buvo tiesiog nesėkmingas. Tiesiog nesėkmingas. Nemanau, kad tai buvo sezonas, iš kurio kažko išmokome. Nemanau, kad šis sezonas mus kažko išmokė.

Vienintelis dalykas, kurį galėčiau paminėti, yra tai, kad vienas dalykų, kurie man šiemet nepatiko, buvo nepakankamas trenerio ir komandos palaikymas iš visų pusių viso sezono metu.

Mano žinutė tokia: kaip ir sakei, būna pergalių ir pralaimėjimų. Kada komandai tavęs reikia labiausiai? Pralaimėjimų metu jai reikia palaikymo.

O Graikijoje buvo priešingai. Visi manęs klausinėjo: „Kodėl šiemet taip stipriai palaikai Atamaną? Kodėl taip esi jo pusėje?“ Visų pirma todėl, kad jis yra nuostabus profesionalas. Jis man atnešė Europos titulą. Ir manau, kad jeigu jis būtų turėjęs visišką visų palaikymą, galbūt rezultatai būtų buvę kitokie.

– Kiek yra jūsų rankos komandos komplektacijoje?

– Žiūrėkite, aš nesirenku žaidėjų. Manau, kad tai jums jau sakiau ir praėjusį kartą. Nuo 2012-ųjų, kai perėmiau klubą, tiksliau, nuo 2013-ųjų, vienintelis žaidėjas, kurį kada nors esu primetęs, buvo Jasonas Kapono, 2013 metais. Niekada, niekada, niekada nesikišau į jokio žaidėjo įsigijimą.

Žinoma, kiekvienais metais yra biudžetas ir tik nuo trenerio priklauso, kaip jis nuspręs jį panaudoti. Kiek esu girdėjęs – ir tai sakau viešai – esu girdėjęs Šarą tai sakant. Pats to negirdėjau, man tai pasakė žmogus, kuriuo visiškai pasitikiu. Jis sakė, kad geriausia komanda dirbti yra „Panathinaikos“. Kad tai vienintelis klubas, kuriame prezidentas nesikiša.

Aš niekada nesikišau. Aš neišmanau krepšinio. Nežinau taisyklių. Žinau, kas yra „pick and pop“, „pick and roll“. Visų tų dalykų nežinau. Aš žinau apie tritaškius. Man jie patinka. Man patinka tritaškiai. O Alvertis man yra geriausias visų laikų žaidėjas pasaulyje.

– Kokie žmonės supa jus?

– Visų pirma, kai kurie žmonės turi labai daug talento, tačiau kartais gali pažvelgti žmogui į akis ir pasakyti: „Gerai, duosiu jam laiko įgyti patirties“ arba „neduosiu jam laiko“.

Jeigu įrodai aplinkiniams, kad svarbiausia yra tai, jog jie sakytų man tiesą, tuomet daugumą klaidų, jei ne visas, galima išspręsti. Galima jas įveikti, galima atsisėsti ir viską aptarti. Tai sukuria abipusį pasitikėjimą, o pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas.

Jeigu tiki, kad gali išspręsti tas problemas, apie kurias tau praneša, gauni informaciją ir kuo greičiau ją išsprendi. Tačiau kalbant apie pasitikėjimą, šiame pasaulyje yra dviejų tipų žmonės. Yra tokių, kurie mieliau negirdėtų tiesos. Aš nenoriu tokių žmonių. Pasitikėjimas ir tiesa.

Tiesa yra tada, kai susitinku su žmogumi – ir tai tikra istorija – nesvarbu, ar jis yra mano asmeniniame gyvenime, draugas, verslo partneris ar bet kas kitas, sakau jam: „Žiūrėk, gali man padaryti bet ką. Mano skrandis, patikėk manimi, ypač dabar, kai priaugau dešimt kilogramų, atlaiko viską.“

Ir tada sakau: „Kiek yra? Du, keturi, šeši, aštuoni, dešimt, dvylika, keturiolika, šešiolika.“ Čia yra 17 cigarečių. Jeigu man pasakysi, kad jų yra 16, prasidės Trečiasis pasaulinis karas. Jeigu man pasakysi bet ką, net patį blogiausią dalyką pasaulyje, aš tau pasakysiu: „Gerai, atsisėskime ir suraskime sprendimą.“

Kai parodai žmonėms, kad net ir tada, kai jie pasako tiesą, o galbūt padarė patį kvailiausią dalyką pasaulyje, Trečiasis pasaulinis karas neprasidės, manau, kad tai ir yra atsakymas. Tada pradedi kurti žmones, kurie supranta: su šiuo žmogumi, jei pasakysi jam tiesą, kad ir kokia ji būtų, mes judėsime pirmyn. Jeigu pasakysi bent mažiausią melą – viskas baigta.

– Jūsų pagrindinė veikla – farmacijos verslas. Kaip valdyti tokį verslą?

– Papasakosiu jums istoriją. Dar 2010 metais Graikijoje buvo krizė, ypač pagrindiniame mano versle tuo metu – farmacijos produktų srityje. Tai buvo milžiniška krizė: kainos krito 95 procentais, į rinką atėjo generiniai vaistai, smūgiai sklido iš visų pusių.

Man nepatinka žodis „atleidome“. Mes neatleidome nė vieno žmogaus savo įmonėse. Nesumažinome atlyginimų. Tuo pat metu didžiulės tarptautinės kompanijos traukėsi iš šalies, o kitos Graikijos įmonės mažino atlyginimus. Nežinau. Turbūt tai susiję su tuo, ką turi savyje. Tačiau žinai, kai padarai kitų žmonių gyvenimą lengvesnį, savo gyvenimą padarai sunkesnį. Supranti, ką turiu omenyje? Turi nustatyti prioritetus.

Tuo metu žmonės manęs klausdavo: „Kaip gali „Panathinaikos“ mažinti biudžetą?“ Bet ką turėčiau pasirinkti pirmiausia? Šypsenas sporto, kuris yra labai svarbus, sirgalių veiduose? Ar žmonių, kuriems šis darbas reikalingas tam, kad jie galėtų grįžti namo ir pasirūpinti savo šeima, gerovę ir realų gyvenimą? Aš tai mačiau.

Nesakau, kad tai yra kažkoks davimo ir gavimo santykis, bet tikrai tikiu, kad tie du ar du su puse tūkstančio žmonių, kurie apskritai yra dirbę su manimi, dėl manęs mirtų. Galbūt tai per stiprus posakis. Gal šiek tiek perdedu. Bet jie dėl manęs ir visos mano šeimos stotų ant bėgių.

– Kuo jums ypatinga yra ši vieta – Sounionas, kurioje yra jūsų namas? Ar čia vykstate, kai turite problemų?

– Tai priklauso nuo problemos. Būna akimirkų, kai reikia atsiriboti, padėti viską į šalį, apgalvoti situaciją, susidėlioti strategiją ir nuspręsti, kaip su ja susitvarkysi. Kitais atvejais turi su tuo susidurti būtent tą akimirką, nes supranti, kad problema tik didės.

Todėl negaliu pateikti vieno... Viskas priklauso nuo žmogaus, nuo problemos, nuo tinkamo momento, nuo turimų prioritetų ir nuo skirtingų klausimų, kuriuos turi išspręsti. Šis namas Sounione padeda spręsti problemas.

Yra žmonių, kurie tokiais dalykais tiki, ir yra žmonių, kurie netiki. Žiūrėkite, manau, kad Graikijoje yra energetinių centrų. Vis dėlto į detales nesileisiu. Yra tokių vietų Graikijoje kaip Delfai, Sounionas, Delas, kuriose, kaip teigiama – o kai kuriems žmonėms tai tėra teiginys, tačiau man tai yra tikra – energija yra kitokia. Aš tai jaučiu. Vos pravažiuoju Lavriją ir leidžiuosi Souniono link, jaučiu, kad viduje pasikeičiu.

Geriausias dalykas, nutikęs man čia, buvo 2020 metais. Mane ištiko daugybinis infarktas. Keturis kartus išėjau ir sugrįžau. Mačiau tiesią liniją, mačiau šviesą. Atvykau čia, praleidau trejus metus ir visiškai pasikeičiau kaip žmogus, visiškai pasikeičiau kaip asmenybė. Į gyvenimą pradėjau žiūrėti kitaip. Ir manau, kad šių dešimties centimetrų energija... Žiūrėkite į Frį. Kur jis? Jis ant kėdės, tiesa? Štai toje kėdėje. Jis protingesnis už mane.

– Kaip priėmėte sprendimą atsisveikinti su E.Atamanu?

– Erginą mylėjau, myliu ir visada mylėsiu. Mes turime tuos pačius įsitikinimus, tą patį charakterį, tą pačią – kaip čia pasakyti – psichologiją. Jis yra žmogus, kurio psichologija labai, labai stipriai orientuota į rezultatą. Galbūt šiek tiek giriuosi, bet manau, kad tą patį galiu pasakyti ir apie save.

Viso sezono metu buvo daug žmonių, kurie abejojo ir manė, kad galbūt turėjau priimti sprendimą anksčiau ir panašiai. Aš niekada nebūčiau priėmęs sprendimo anksčiau. Tačiau diena, kai turėjau susitikti su Erginu ir pasakyti jam, kad mūsų keliai skiriasi, buvo viena sunkiausių akimirkų per visą mano veiklą krepšinyje. Visų pirma todėl, kad jį laikau savo draugu. Galų gale priėmiau sprendimą, kuris, mano manymu, buvo geriausias verslo prasme.

Tačiau tuo pačiu tai buvo tikrai, tikrai, tikrai sunkus sprendimas. Įsivaizduokite, kad turite nutraukti santykius su žmogumi, kuris, jūsų įsitikinimu, yra atsakingas už sezono rezultatą gerokai mažiau, nei mano žmonės. Erginas labai suartėjo su klubu. Jis prisirišo prie klubo. Prisirišo prie sirgalių. Prisirišo prie manęs. Prisirišo prie visų rūbinėje.

– Kokia yra jūsų ateitis PAO?

– Aš myliu „Panathinaikos“. Nuo to ir pradėsiu. Užaugau namuose, kuriuose žodis „Panathinaikos“ buvo girdimas kas dešimt minučių. Verslo ir mano veiklos prasme jau esu tai sakęs anksčiau – neketinu nuo to atsitraukti. Tai nebuvo kažkas, kuo norėjau užsiimti. 2012 metais, kaip jau jums pasakojau, buvau net nuvykęs iki Nigerijos, bandydamas rasti pirkėją. Aš to nenorėjau.

Tėvas manęs paprašė ir pasakė: „Žiūrėk, Dimitri, prašau, nedaryk man šito. Tai yra mano palikimas.“ Aš tęsiau. Šokau taip gerai, kaip tik galėjau. Manau, kad pranokau lygį, kurio iš manęs tikėjosi. O dabar, jei atvirai, kodėl vis dar tuo užsiimu? Niekada nesakiau, kad būsiu čia amžinai, tiesa? Niekas negali būti čia amžinai. Niekada nesakiau, kad būsiu čia amžinai. Jaučiu pareigą, kaip ir sakiau, žmonėms, su kuriais dirbu.

Esu atsakingas už maždaug tris ar keturis milijonus „Panathinaikos“ sirgalių – už tai, ar jie ryte atsikels su šypsena, ar be jos. Todėl daug apie juos galvoju. Krepšinis, žvelgiant iš verslo pusės, keičiasi. „Panathinaikos“ vertė prieš kelerius metus buvo dešimtys milijonų. Dabar galbūt ji siekia pusę milijardo. Taigi tai yra viena iš priežasčių, kuri mane ten laiko. Kita dalis galbūt keičia mano mintis apie tai, kiek ateityje noriu tuo užsiimti.

Tačiau tikrai neketinu perduoti savo vaikams pareigos atsidurti tokioje pozicijoje, kokioje 2012 metais atsidūriau aš. Tikiuosi, kad Dievas jiems suteiks sveikatos ir kad jie turės finansinių galimybių, jeigu kada nors norės tuo užsiimti. Tad sakykime, kad turiu pusantros kojos viduje ir pusę kojos – lauke. Pažiūrėsime.

Matai, kur sėdi Frį? Pastatysiu ten televizorių ir po penkerių metų tikrai žiūrėsiu rungtynes kaip sirgalius. Kaip sirgalius, sėdėdamas toje kėdėje. Televizorius bus ten, o aš šauksiu: „Turite nusipirkti kitą centrą! Turite nusipirkti kitą įžaidėją! Turite nusipirkti kitą lengvąjį kraštą!

Žiūrėkite, mūsų šeima šiame reikale yra jau 40 metų. Todėl tai nėra vienas iš tų sprendimų, į kuriuos įžengi ir iš kurių išeini. Jeigu priimčiau tokį sprendimą, negaliu įsivaizduoti, kad kažkas galėtų pasikeisti.

– Kokie yra jūsų santykiai su broliais Angelopoulais?

– Jie tau mestels mažą akmenį. Jeigu labai gerai prisimeni, tu pasiimi akmenų ir, laimei, šioje vietovėje (Sounione) jų yra milžiniškų. Tiesiog pasiimi vieną ir meti atgal. Tai padeda. Veiksmas ir reakcija. Reakcija niekada negali įsitraukti. Ir viena yra naudoti tiesą, o visai kas kita – naudoti melą. Tai sakiau tūkstančius kartų.

Bandžiau. Bandžiau padaryti savo santykius su Angelopoulosais žmogiškesnius. Pasiūliau: „Pažaiskime vienas prieš vieną ir paaukokime pinigus vaikų namams.“ Ne. Aš perku ir gaminu šalikus – pusė „Panathinaikos“, pusė „Olympiacos“ – ant kurių parašyta „Sakome ne smurtui“. Paskambinau jiems ir paklausiau, ar norėtų, kad ateičiau į jų areną, atsivežčiau keletą tokių šalikų ir mes visi kartu atsisėstume.

Man labai gaila, bet mūsų komanda, mūsų sirgaliai, mūsų organizacija nėra pasiruošę tam pritarti. Tai buvo naujienose vos prieš kelias savaites. Asmeniniu lygmeniu anksčiau siųsdavau jiems šampano per kiekvieną vardadienį, per Kalėdas, kai jų sūnūs ar dukros gimdavo ir būdavo ligoninėje. Girdėjau, kad jie išnešdavo mano atsiųstus augalus, nes bijodavo, kad juose esu paslėpęs mikrofonus. Iš kitos pusės nėra noro. Tiek daug kartų buvau pasiruošęs atsisėsti prie vieno stalo su jais.

Kai kartą atsisėdau, mane fiziškai užpuolė vienas iš jų. Tai įvyko prieš kelerius metus sporto viceministro kabinete. Pasakysiu jums vieną dalyką: svarbiausias dalykas gyvenime yra meilė. Geriausia, ką galite padaryti dėl savo vaikų, – juos mylėti. Auginkite juos aplinkoje, kurioje yra meilė. Vaikai, užaugę namuose su teisininkais, su broliais, kurie kovoja prieš brolius, seserimis, kurios kovoja prieš tėvus, vaikais, kurie kovoja prieš savo tėvą...

Netrukus pamatysite juos abu. Vienas paduos kitą į teismą. Sklando gandai. „Kodėl laikraštyje pirmas yra mano vardas, o ne tavo?“ Man jų gaila. Aš stengiuosi atsidurti jų vietoje ir suprasti, kodėl jie turi Stokholmo sindromą mano atžvilgiu.

Pirma interviu dalis: