Š.Marčiulionis apie dvidešimtmečių rinktinę: su šia sudėtimi pirmasis ketvertas būtų šokimas aukščiau bambos

Vos prieš kelias dienas nuaidėjo finaliniai Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionato atgarsiai. Estijoje, Taline, vykusiose pirmenybėse Lietuvos rinktinė pateko į dešimtuką ir užėmė septintąją vietą. Girdėti įvairių kalbų: vieni džiaugiasi ir mano, jog toks rezultatas yra geras pasiekimas, kiti – kritikuoja ir laido nepasitenkinimo šūksnius.

Savo nuomone apie Lietuvos dvidešimtmečių pasirodymą su portalu Krepsinis.net sutiko pasidalinti krepšinio specialistas ir buvęs vienas geriausių šalies krepšininkų Šarūnas Marčiulionis.

– Kaip vertinate pasiektą rezultatą – septintąją vietą?

– Visų pirma manau, jog turint tokią sudėtį, kokia buvo šiemet, pirmasis ketvertas būtų šokimas aukščiau bambos. Išskirtinio jaunimo rinktinėje nebuvo, tačiau manau, kad komandinės dvasios (o ja mes visada pasižymime) tokiame amžiuje nestinga. Vis dėlto neretai pritrūksta tam tikrų lyderiukų bei susiformavusių žaidėjų, kurie vestų komandą ir vadovautų žaidimui. Būtent to rinktinėje šiais metais nebuvo.

– Galbūt buvo žaidėjų, kurie nustebino gerąja prasme?

– Rungtynių gyvai stebėti neteko, tačiau galiu pasakyti, jog jei krepšininkas įmeta 14 taškų – jo negalima laikyti lyderiu. Tokio vedlio, kokių turime Lietuvos krepšinyje ir kurio rengimui būtų skiriamas ypatingas dėmesys, tikrai nebuvo.

– Kurie krepšininkai labiausiai nepateisino lūkesčių? Viešai kalbama, jog, pavyzdžiui, iš Manto Mockevičiaus buvo tikėtasi daugiau.

– Kažkur kažkas nutiko. Svarbūs faktoriai yra pasitikėjimas savimi bei trenerio pasitikėjimas žaidėju. Matyt, šįkart kažkas iškrito iš bendro konteksto ir vieno kito supratimo nebuvo, tad Mockevičiui nepavyko rasti tikrojo savo žaidimo. Galbūt ir trenerio (Tomo Pačėso – Krepšinis.net) ranka buvo kiek per griežta.

– Kaip vertinate T.Pačėso indėlį į komandą?

– Sunku pasakyti, kas būtų, jei rinktinei vadovautų kitas strategas. Būna tikrai apmaudi situacija, kai per 9 sekundes įskrieja trys taškai, tačiau niekas nuo to nėra apdraustas. Vien pagal rezultatą negalima spręsti apie trenerio darbą bei visos komandos pasiruošimą. Prisiminkime 2004 metus, kai turėjome šansą būti Olimpinių žaidynių finale. Strategas būtent paskutinėmis sekundėmis turi leisti į aikštę tikras asmenybes, galinčias prisitaikyti prie esamos situacijos ir atlaikyti spaudimą. Reikia žmogaus, galinčio imtis iniciatyvos, tada ir kiti žaidėjai galės parodyti viską, ką sugeba.

„Ilgoji pertrauka“: Lietuvos agentų darbas, vertę pakėlę LKL lietuviai, LKF galimybės „įpirkti“ aukšto lygio žaidėją, krepšininkų ilgaamžiškumas, nutekanti informacija iš klubų ir 3x3 rinktinių galimybės