R.Jocius: apie įsimintiną dvikovą su Djuko universitetu ir žaidimą NCAA
interviu (5)
Prieš mėnesį sezoną baigęs Rokas Jocius šiemet rungtyniavo Centrinės Floridos „Knights” komandoje, kuri „BIG12“ konferencijoje užėmė 12 vietą. Krepšininkas atvirai papasakojo apie savo patirtį ir paskutiniuosius trejus metus NCAA.
Šio sezono metu R.Jocius „Knights” komandoje sužaidė 25 rungtynes, aikštelėje praleisdavo vidutiniškai apie 8,5 minutės, rinko po 2 taškus, 1,6 atkovoto kamuolio. Krepšininkas pripažįsta, kad tai nebuvo geriausi jo metai koledžų krepšinyje, o paskutiniąsias 5 reguliaraus sezono praleido dėl stresinio pėdos lūžio.
„Šie metai nenusisekė taip, kaip aš norėjau, jaučiuosi nuvylęs tiek save, tiek savo artimuosius, kurie yra įdėję dalį savęs į mane, jog pasiekčiau savo tikslus”, – sakė R. Jocius.
Antraisiais karjeros metais NCAA, R. Jocius „La Salle Explorers” komandoje sužaidė 33 rungtynes, aikštelėje praleisdavo po 23 minutes, vidutiniškai mesdavo po 8,5 taško, blokuodavo 0,9 metimo bei atkovodavo 5,4 kamuolio.
„Po dviejų metų A10 konferencijoje jaučiausi patobulėjęs, pripratęs prie amerikietiško krepšinio stiliaus ir pasiruošęs kilti į aukštesnį lygį”, – kalbėjo jis.
− Neseniai užbaigėte savo trečiąjį sezoną NCAA, kaip jaučiatės patobulėjęs per pastaruosius trejus metus, ir ko pritrūko šių metų sezono metu?
− Per pastaruosius trejus metus manau ryškiai patobulėjau. Jaučiuosi pridėjęs jėgos – priaugau apie 10 kilogramų. Krepšinio aikštelėje pagreitėjo ir pagerėjo sprendimų priėmimas tiek puolime, tiek gynyboje. Jaučiuosi drąsiau atakuodamas iš vidutinio nuotolio, tritaškio bei nugara į krepšį. Tačiau nepaisant visko, jaučiu, ko man trūksta ir per ateinančią vasarą dirbsiu ant tų dalykų. Šie metai nenusisekė taip, kaip aš norėjau, jaučiuosi nuvylęs tiek save, tiek savo artimuosius, kurie yra įdėję dalį savęs į mane, jog pasiekčiau savo tikslus, tačiau, kiekviena patirtis yra gera patirtis, išmoksti kažko naujo, praeitus metus naudosiu kaip motyvaciją ateityje.
− Pirmuosius du koledžo karjeros metus praleidote „Explorers“ komandoje, kaip įvertintumėte savo patirtį „A10“ konferencijoje ir šioje komandoje?
− Važiuodamas į „La Salle“ universitetą nežinojau amerikietiškos kultūros, todėl turėjau lengvą šoką pirmomis dienomis ten. Džiaugiuosi, kad iš užsienio buvau ne vienas, todėl prie naujo gyvenimo pratinausi ne vienas bei su šiais žmonėmis taip pat pavyko užmegzti ryšį ir draugystę, kuri tęsiasi iki šiol. Tiek „La Salle „komanda, tiek „A10“ konferencija davė neįkainojamos patirties. „A10” didžiausias dėmesys yra skiriamas komandų gynėjams, todėl atsiskleisti kaip vidurio puolėjui yra kiek sudėtingiau. Pirmieji metai buvo, kaip treneriai sakė „aklimatizaciniai“, jog pajausčiau man naują žaidimo stilių. Antraisiais savo studijų metais ,manau, kad pavyko atsiskleisti antroje sezono pusėje. „A10“ konferenciją vertinčiau kaip vieną iš geriausių konferencijų JAV, neskaitant penkių stipriausių konferencijų.
− Kas tau labiausiai įsiminė iš pirmųjų dviejų metų „Explorers“ komandoje?
− Kadangi „La Salle“ universitetas buvo pirmoji vieta, kurioje apsigyvenau Amerikoje, tai reikėjo priprasti tiek prie kitokio žaidimo stiliaus, tiek ir prie kultūrinių skirtumų kasdieniniame gyvenime. Amerikoje žmonės pasirodė laisvesni, draugiškesni negu lietuviai, kurie yra uždaresni žmonės. Ties žaidimo stiliumi labiausiai įsiminė naujos taisyklės, kurių turėjau išmokti ir laikytis. Kaip pavyzdį, galėčiau duoti pražangų limitą: kadangi žaidžiame 2 kėlinius po 20 minučių, todėl kai komanda prasižengia 7 kartą, gauni mesti 1 baudos metimą, jeigu jį pataikai, gauni antrą baudos metimą, o jeigu nepataikai, žaidimas tęsiasi toliau. Taisyklių buvo ir daugiau, bet manau kas domisi koledžų krepšiniu, jas žino.
− Tretiems savo NCAA karjeros metams persikėlėte į „Knights“ komandą, „BIG12“ konferencijoje, kodėl pasirinkote būtent ją?
− Po dvejų metų „A10“ konferencijoje jaučiausi patobulėjęs, pripratęs prie amerikietiško krepšinio stiliaus ir pasiruošęs kilti į aukštesnį lygį. Pasibaigus mano antram sezonui, po nemažai apmąstymų, nusprendžiau save įtraukti į perėjimų portalą ir išbandyti save kitame universitete. „La Salle“ treneriai šį mano sprendimą palaikė ir palinkėjo sėkmės, už tai esu jiems labai dėkingas. Paskelbus, jog noriu pakeisti komandą, susilaukiau daug žinučių iš universitetų nuo pačio žemiausio iki aukščiausio įmanomų lygių. Sukontaktavus su UCF treneriais, tuo metu jaučiau, jog tai yra puiki terpė tobulėti ir parodyti save aukščiausiame lygyje.
− Ar jaudinotės prieš pateikdamas savo vardą į perėjimų platformą ir ar buvo sunku palikti savo pirmąją komandą?
− Manau, kad jaudinausi vien dėl to fakto, jog nežinojau, kaip atrodo visas procesas. Supratęs, kad tai nėra sudėtinga, tas jaudulys labai greitai dingo. Palikti „La Salle“ nebuvo lengva dėl pažįstamos aplinkos, visų ten buvusių ir vis dar esančių draugų, ir susiformavusių ryšių tarp vyriausiojo trenerio bei asistentų.
− „A10“ laikoma šešta stipriausia konferencija NCAA, o „BIG 12“ – pirmajame trejete, ar pajautėte didelį skirtumą tarp šių konferencijų?
− Labiausiai pastebėjau, kad „BIG 12” konferencijoje visų pozicijų žaidėjai yra didesni, stipresni, greitesni ir žymiai talentingesni puolime. Tai pastebėjau vos prasidėjus treniruotėms vasarą ir pamačius savo komandos draugus bei jų atletines galimybes ir talentą krepšinio aikštelėje.
− Kaip atrodė jūsų įprasta diena „Knights“ komandoje?
− Šiame universitete sportuodavome rytais ir eidavome į paskaitas po pietų. Vasaros metu turėdavome treniruotę treniruoklių salėje apie pusę aštuonių ryte ir po jos sekdavo krepšinio treniruotė. Įprastai vasarą keldavausi apie pusę šešių ryto, eidavau sportuoti ir tobulinti savo asmeninių įgūdžių. Po vasaros papildomas rytines treniruotes perkėliau į įgūdžių tobulinimą po treniruotės. Po treniruočių sekdavo pietūs ir paskaitos. Paskaitos man būdavo ne kiekvieną dieną, todėl laisvomis dienomis vietoje paskaitų darydavau namų darbus, kalbėdavau su šeima ir draugais, žaisdavau kompiuterinius žaidimus, ilsėdavausi, arba žiūrėdavau Eurolygą. Kiekvieną dieną taip pat stengdavausi skirti laiko pietų miegui. Vakarais per ilgai neužsibūdavau ir eidavau miegoti, nes reikėdavo anksti keltis sekančią dieną ir pradėti viską iš naujo.
− Kuo labiausiai išsiskyrė pasiruošimo ir treniruočių procesas „Knights“ gretose nuo „Explorers“ komandos?
− „Knights“ komandoje mes susirinkome pirmą birželio savaitę, kai palyginimui „Explorers“ – to pačio mėnesio pabaigoje. Sezono metu treniruočių trukmė ir sunkumas stipriai pasijuto „Knights“ komandoje, tačiau prie 3 valandų treniruočių pavyko greitai priprasti. Pasiruošimas prieš varžovus buvo ir panašios trukmės, ir panašaus tipo, bet „Knights“ komandoje tos treniruotės buvo ilgesnės ir sunkesnės.
− Kokie būtų jūsų įsimintiniausi momentai NCAA per šiuos trejus metus?
− Tų momentų buvo begalės, bet iki šiol geriausiai atsimenu, kai su „La Salle“ antrais mano studijų metais atvažiavome žaisti prieš Djuko universiteto komandą. Žinant visą Djuko universiteto istoriją, buvo garbė žaisti jų namų aikštelėje priešiškai nusiteikusių sirgalių akivaizdoje. Dar vienas dalykas, kuris man kiekvieną kartą įsimena, yra gyva patirtis vasaros metu su NBA sezonui besiruošiančiais krepšininkais. Kartu su jais dalyvauji įgūdžių treniruotėse, žaidi „5 prieš 5“, gauni progą pasikalbėti ir išgirsti jų patarimų. Visa ši patirtis yra neįkainojama ir stengiuosi ją įsiminti kuo geriau.
− Po šio sezono vėl įtraukėte savo vardą į perėjimų platformą dar kartą ieškodamas naujos komandos. Ko tikitės iš savo paskutiniųjų metų NCAA?
− Supratęs, kaip atrodau šiuo metu, nusprendžiau dar kartą įtraukti savo vardą į perėjimų portalą. Vietos ieškau tokios, kur galėčiau parodyti, ką sugebu ir sugrįžti į žaidybinį ritmą. Sezono pabaiga su „Knights” man atėjo anksti dėl patirtos traumos – dešinės pėdos stresinio lūžio, todėl jaučiu, kad grįžimas į žaidybinį ritmą man būtų žūtbūt reikalingas.
− Kas jus labiausiai motyvuoja tiek krepšinio aikštelėje, tiek už jos ribų?
− Mano visą gyvenimą mane motyvuoja žmonės šeimos rate. Tėvai manimi rūpinosi visą mano vaikystę, stebėdavo mano rungtynes, palaikydavo, kai būdavo sunku. Prie motyvacijos prisideda ir mano mergina bei draugai, kurie irgi palaiko, padeda, kai yra sunku.
− Kokie yra jūsų planai pabaigus koledžo karjera? Ar turite kažkokią viziją, kaip norite, kad jūsų karjera tęstųsi po ketverių metų, praleistų už Atlanto?
− Stengiuosi taip toli į priekį dabar nemąstyti, bet po koledžo karjeros norėčiau tęsti savo gyvenimą darant tai, ką mėgstu daryti labiausiai – žaisti krepšinį.
− Kiekvienais metais vis daugiau jaunų žaidėjų išvažiuoja į JAV studijuoti ir žaisti krepšinį. Ką galėtumėte patarti iš savo sukauptos asmeninės patirties?
− Galėčiau patarti, kad reikia nebijoti ir važiuoti žinant, jog įdėsi visas pastangas savojo tikslo link. Tai yra didelis žingsnis gyvenime, kurio dėka gausi sąlygas tobulėti ir kaip krepšininkas, ir kaip pasirinktos srities specialistas. Priprasti prie gyvenimo Amerikoje nėra lengva, bet kartais reikia išeiti iš savo komforto zonos, kad pasiektum savąsias aukštumas. Patarčiau vertinti pažintis, kurias sukaupi studijų metu Amerikoje, nes niekada nežinai, kada tos pažintys gali būti reikalingos.
Enrika Lukošiūtė, Krepsinis.net praktikantė
Norėdami komentuoti prisijunkite.