Protingi mokosi iš svetimų klaidų (antra dalis)

Sezono pradžioje užlipęs ant savo paties ne vietoje padėto grėblio Jonas Vainauskas guzus gydėsi ilgai. Komanda buvo paguldyta į gilų ligos patalą ir greitų pasveikimo ženklų nė nesimatė. Lietuvos čempionų klubą Eurolygoje daužė, spardė ir tampė už ūsų visi, kas tik netingėjo. Kol...

Prieš sėsdamas rašyti, atsiverčiau ir pažiūrėjau balsavimo šiame portale klausimu „ Ar "Lietuvos rytas" pateiks stebuklą ir pateks į "Top 16"? rezultatus. Prisipažinsiu – jei ne nustėrau, tai nustebau tikrai labai. 29 % balsavusiųjų tikėjo, kad“Rytas“ įšoks į nuvažiavusį, kaip tuo metu atrodė, traukinį! Nepataisomų optimistų kraštas. Tikrai maniau, kad bus ne daugiau 5%. Net ir dabar galvoju, kad dažnas iš tų “tikėjusių” balsavo tik norėdami parodyti savo atsidavimą komandai. Ir tai labai gražu. Neslėpsiu – manęs tikinčiųjų gretose tikrai nebuvo.

Stebuklas buvo sukurtas tikrai ne iš eilinių kategorijos. Todėl panagrinėkime veiksnius, leidusius jam įvykti. Vien dėl to, kad būsimi komandos rezultatai į šiuos veiksnius neabejotinai atsirems.

„Praėjusią naktį Jonas Vainauskas rado atsakymą. Rado tą šiaudą, o gal – storą virvę, kuri turėtų ant prarajos krašto stovinčią komandą ištraukti. Šarūnas Jasikevičius..“ – kalbėjau Blog‘e „Lietuvos rytas“...“ Tai vienas veiksnys.

Kitas – Jonas Vainauskas, galų gale, pats pernelyg nesikišdamas, trenerių kolektyvui leido dirbti savo darbą. Komandai reikėjo laiko ir ramybės tam, kad atstatyti pasitikėjimą savo galimybėmis, kad susigrąžintų išbarstytą savigarbą. Jonas Vainauskas ištvėrė neįsikišęs ir komanda ėmė sveikti. O juk jau buvo pasigirdę kalbų – „ar ne per ilgai tas Trifunovičius čia užsibuvo?“..

Du veiksniai, be bet kurio vieno iš jų stebuklas įvykęs nebūtų. Net neužkišus didžiulės po krepšiu žiojančios skylės, sugebėta ne tik kad nepaskęsti, bet ir pasiekti kitame krante įsikūrusį išsvajotąjį TOP 16.

Kas toliau ir kokios šio laivo perspektyvos tuoj startuosiančiose jau gerokai rimtesnėse lenktynėse? Juolab, kad vieno, kaip rodo šios dienos realijos – svarbesnio, stebuklą nulėmusio veiksnio jau nebėra..

Pamenu tuometinį daugelio skepticizmą Šaro adresu. Daugelis „komentatorių“ mane kaltino Š.Jasikevičiaus reikšmės pervertinimu. Tačiau gyvenimas parodė, jog visų laikų Lietuvos įžaidėjo Nr. 1.vaidmens deramai neįvertinau nei aš. „Kapitonas su bocmano uniforma, žmogus, kuris gali rezultatyvų perdavimą atlikti ir iš rūbinės, šiandien pavojingas vien savo buvimu ant suolo..“ – rašiau Blog‘e „Akis už akį..“ Per keletą savaičių spėjęs pabuvoti ir blogiausių Eurolygos žaidėjų sąrašuose, ir geriausiųjų, Šaras įsodino savo draugus į paskutinį nuvažiuojančio ekspreso vagoną, o pats liko perone.. Liko tam, kad persirengęs sėstų į lėktuvą. Ir pasivijęs nuvažiavusį traukinį, įliptų jau visai į kitą vagoną.

Komandos žaidėjai galės atsipūsti. Kaip leido sau pašmaikštauti vienas užsienio analitikas - maudantis duše nebereikės bijoti, jog atskries Šaro perdavimas.

Pirmoje šio rašinio dalyje kalbėjau apie žvaigždės, žaidėjo galinčio nulemti rungtynių baigtį svarbą. „Žalgiryje“ tokio pasigedau. Daugelis komentatorių mane „sumalė į miltus“ sakydami, kad Lietuvos rinktinė pasaulio čempionate taip pat vertėsi tais pačiais Kalniečiu, Delininkaičiu ir kitais. Vaikinais ten mokiusiais krepšinio net pripažintas pasaulines asmenybes. Taip. Tačiau Jūs pamiršote mažą „bet“. Ne tokį mažą, beje. Geriausio praėjusių metų Lietuvos krepšininko ūgio.

Net daugelio jau nurašytas į veteranus Šarūnas Jasikevičius savo pavyzdžiu tik patvirtino tai ką sakiau aš. Tokio lygio žaidėjai kaip Šaras, Linas ar Šiškauskas – visus šalia esančius daro geresniais nei jie yra iš tikrųjų. Net turkiška skylė po lenta esant Šarui pagimdė stebuklingą statistiką.

Šaro Vilniuje nebėra. Matėm dvi komandos rungtynes be jo. Negana to – komanda tyliai išbarstė įžaidėjų perteklių. Po krepšiu ta pati, laikinai kietu „bocmano užpakaliu“ užkamšyta skylė. Patrankų sviedinių padavėjas, iš nuobodulio apaugęs tankia barzda - vienas. Be to ir tuos sviedinius padavinėja jis be didelio entuziazmo.

Greičiausiai dabar jau Jonas Vainauskas nutarė nelikt ponui Vladimirui skoloje?! Arba vėl nustebint visus kokiu nors jau Velykiniu stebuklu.

Stebėdami įvykius aikštelėje dažniausiai pamirštame dar vieną svarbų komandos narį. Jo aikštėje nėra. Ant atsarginių suolelio, dažniausiai taip pat. Jis be sportinio kostiumo. Tačiau jis įvykiams aikštelėje nemažiau svarbus už ten esančius. Kartais jis lipa ant grėblio. Kartais virsta juokdariu. Juk jis tik žmogus.