Pesimistiškas optimizmas

Sveiki gyvi ir, tikiuosi, dar nepraradę optimizmo. Laukia rungtynės su bulgarais, o norint pralaimėti ir šias rungtynes, reikės kur kas didesnių pastangų. Nors mūsų rinktinė kartais sugeba ir nustebinti.

Kol kas viskas klostosi pagal pesimistinį scenarijų. Nors pats dažniausiai nesu didelis optimistas, o prieš šį čempionatą jo apskritai neturėjau daug, tokio žaidimo ir rezultato nesitikėjau. Labai keista, kad geriausias savo rungtynes komanda sužaidžia nepaisydama trenerio plano, neturėdama nė vieno sveiko įžaidėjo. Kai įžaidėjai gali žaisti, kai komanda vykdo trenerių nurodymus, vaizdas aikštelėje – nykus.

Labai keistai atrodo mūsų puolimas. Varžovai žino, kad vieno žmogaus dengti praktiškai nereikia, nes į krepšį jis dažniausiai nemes, todėl gali drąsiai dvigubinti kitus mūsų lyderius arba kitaip pasinaudoti vieno žmogaus pranašumu. Be abejo, kiek perdedu, bet kartais iš tikrųjų aikštelėje matai dalykus, kuriuos sunku suprasti. Nesu didžiausias pasaulyje krepšinio specialistas, bet kažkodėl jaučiu, kad nemažai jūsų man pritars.

Šiandien nutarėme neiti į rytinę rinktinės treniruotę. Paprastai po jos vienas iš trenerių pasakoja apie būsimą varžovą, jo žaidimą, stipriąsias ir silpnąsias puses. Bet apie bulgarus nėra ką kalbėti. Gal jiems ir pavyko keletas rungtynių Europos čempionato atrankoje, tačiau čia jie atrodo dar blogiau už mus (pasirodo, kad ir taip dar gali būti).

Mūsiškiai momentais atrodė truputį pasimetę, lyg susitaikę su pralaimėjimu. Tai ypač skaudu, kai matai kaip britai be savo pagrindinių lyderių daužosi su ispanais (su Rudy ir Pau) iki paskutinių sekundžių. Dar liūdniau kai pagalvoji kas mūsų laukia kitame etape, jei ten pateksime.

Pabandykime paieškoti kokių nors objektyvių priežasčių rungtynėms su lenkais. Labai sunku žaisti su šeimininkais. Mūsų aistruolius nuolat permušinėjo muzika, nuo kurios gali apkurti, o vietinė publika buvo nuolat užvedinėjama ir toks palaikymas neabejotinai pridėjo jėgų be atsarginio suoliuko rungtyniaujantiems oponentams. Nepaisant to, kad pristatant komandas Lietuvos rinktinė nebuvo nušvilpta, visų rungtynių metu buvo aiškiai matyti, kas yra šeimininkas. Pasirodė, kad tribūnų spaudimui neatsispyrė ir arbitrai, pabaigoje „pavogę“ iš mūsų apie dešimt sekundžių.

Laimėsime šiandien, paskui bent dukart laimėsime Lodzėje, ketvirtfinalyje nugalėsime graikus... Kodėl ne? Reikia tikėti, daugiau mums nebelieka nieko.

Pabaigai keletas linksmesnių nutikimų bei pastebėjimų :).

* Po rungtynių su Turkija mišrioje zonoje (mixed zone), kur žaidėjai kalbasi su žurnalistais, turėjau tuo metu ne visai linksma incidentą su turku operatorium. Buvo labai mažai vietos, šalia beveik visą metrą užėmė turkas su didžiule kamera. Kai Robis sustojo pokalbiui, bandydamas permesti mikrofoną per turką arčiau mūsų žaidėjo netyčia užkabinau jį už turko kaklo :). Kolega ėmė tempti jį į vieną pusę, aš į kitą, arčiau Javtoko, taip smaugdamas operatorių :). Galiausiai įvyko nedidelis apsistumdymas, toliau filmavau be mikrofono, o paskui paaiškėjo, kad kolega Eimantas mūsų kapitoną pasikalbino be didesnių incidentų :).

* Žaidžia Bulgarija ir Lenkija. Abu treneriai iš Izraelio, o rezultatyviausi – amerikiečiai.

* Kaip rodo vienos lenkų atakos pavyzdys, Todorui Stoykovui neverta atsukti nugaros. Nelabai supratęs tokios gynybos, bulgarų snaiperis iškart nubaudė savo oponentus tritaškiu. Tikiuosi, kad ši vertinga informacija pravers ir mūsų komandai.

* Kolega Eimantas jau gal dešimtąjį kartą žiūri video su Muli Katzurino interviu. Labai jau jam patiko šis malonus strategas :).

* Barzdos greičiausiai augintis nebereikės, tačiau tikiuosi, kad į Vilnių grįšiu dar negreitai.

* Trečiajame kėlinyje į aikštelę išbėgo Lietuvos rinktinės aistruolis ir parodė nuogą užpakalį. Reginys neįspūdingas, bet kiek paįvairino rungtynes.

* Pirmajame menedžerio ture pamiršau susirinkti komandą, tačiau antram susiėmiau ir pataikiau su kai kuriais žaidėjais. Vienas jų – mano bendrapavardis :).