Pergalingos Lietuvos krepšinio istorijos: daug paralelių su šių metų čempionatu iššaukiantis 2013-ųjų sidabras
(1)
Europos čempionato proga Krepsinis.net kviečia prisiminti įsimintiniausius rinktinės pasiekimus projekte „Pergalingos Lietuvos krepšinio istorijos“.
Šį kartą nusikelsime į 2013-uosius, kurie šiek tiek primena ir šių metų Europos čempionatą, kai grupių etape susidurta su rimtomis problemomis, bet užsigrūdinus nužygiuota toli.
Emocinis fonas
2013-ųjų Europos čempionatą Lietuvos rinktinė pasitiko po dviejų nenusisekusių turnyrų. 2011-aisiais namie rengtose pirmenybėse ketvirtfinalis pralaimėtas makedonams, o sudėtingoje atrankoje pasiektoje 2012-ųjų olimpiadoje pirmą kartą nepasiektas pusfinalis.
Po olimpiados karjeras rinktinėje baigė Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas ir Darius Songaila, tad tai galima pavadinti ir kartų kaitos metais.
Maža to, baigęs olimpinį ciklą rinktinės trenerio postą paliko ir Kęstutis Kemzūra, iš jo šturvalą perėmė Jonas Kazlauskas, kuriam buvo keliami itin dideli reikalavimai.
Panašiai į šiuos metus vyko ir rinktinės pasirengimo ciklas, kuriame sužaista daug rungtynių bei iš kelio šluotos Belgijos, Švedijos, Šiaurės Makedonijos, Suomijos, Rusijos, Čekijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Italijos rinktinės. Tik prieš pat pirmenybes „Akropolio“ turnyre nusileista Graikijai. Jau paskelbus dvyliktuką Kaune po pratęsimo palaužtas Sakartvelas.
Išvykimas į čempionatą nebuvo itin sklandus. J.Kazlauskas po paskutinio mačo apeliavo į žaidėjų nesusikaupimą, Martynas Pocius ir nemaža dalis gerbėjų buvo sunerimę dėl rinktinės gynybos.
Į Slovėnijoje vykusias pirmenybes su rinktine išvyko Jonas Valančiūnas, Linas Kleiza, Mindaugas Kuzminskas, Renaldas Seibutis, Jonas Mačiulis, Donatas Motiejūnas, Kšištofas Lavrinovičius, Darjušas Lavrinovičius, Martynas Pocius, Robertas Javtokas, Mantas Kalnietis ir Tomas Delininkaitis.
Sudėtingas startas ir prievolė gelbėtis
Europos čempionate lietuviai ir latviai pateko į „balkanišku pragaru“ pramintą B grupę. Jesenicėje šalia baltų prie starto linijos išsirikiavo Serbija, Šiaurės Makedonija, Juodkalnija bei Bosnija ir Hercegovina.
Dar viena paralelė su šių metų pirmenybėmis – turnyras pradėtas nuo pačio rimčiausio iššūkio. Lietuviai kibo į atlapus Serbijai, kuriai tik po atkaklios ir nerezultatyvios kovos nusileista 56:63. Makedonai (75:67) ir latviai (67:59) palaužti vienženkliais skirtumais, o prieš Juodkalniją (77:70) prireikė ir pratęsimo.
Šiemet lietuvių nenuskandino trys pralaimėjimai, o tuomet trys pergalės nieko negarantavo. Paskutiniajame mače nusileidus bosniams buvo galima likti už atkrintamųjų borto, nes iš grupės tuomet pakildavo trys, o ne keturios komandos.
Lemiamame susitikime prieš bosnius lietuviai atrodė visą mačą rungtyniaujantys su mintimi, kad gali pralaimėti devyniais taškais ir vis tiek keliauti tolyn. Tuo pasinaudoję bosniai žaidė atsipalaidavę ir pasinaudodami kosminėmis Mirzos Teletovičiaus bombomis pabėgo 74:60.
Kelią į kitą etapą atvėrė du kertiniai L.Kleizos tritaškiai ir tai, kad dar vieno stebuklo sukurti nepavyko M.Teletovičiui. Bosnis tuomet pelnė net 31 tašką, bet jo šaliai to neužteko.
Kaip ir galima tikėtis po tokių rungtynių, žaidėjų komentarai buvo neigiami. Ryškiausiai antraštėse žibėjo Manto Kalniečio citata: „gerai, kad išlipome iš tos duobės, tačiau žaidime – vien minusai“.
Lūžio taškas
Pagal tuometinį formatą, žengus tolyn laukė ne atkrintamosios, o antrasis grupių etapas, kurį lietuviai jau įveikė gerokai užtikrinčiau. Prieš Prancūziją iškovota kol kas didžiausia turnyro pergalė (76:62), dar solidžiau nugalėta Belgija (86:67), nieko nelėmusiame mače įveikta ir Ukraina (70:63).
Į atkrintamąsias lietuviai žengė kaip antroji E grupės komanda, į priekį užleisdami tik serbus. Net svarbiau tai, kad trys papildomi mačai suteikė papildomo pasitikėjimo.
Ketvirtfinalyje lengvų varžovų jau nebūna ir šį kartą jais tapo italai. „Stožice“ arenoje rungtynės klostėsi taškas į tašką, o dar po trijų kėlinių lietuviai atsiliko 57:58. Vis dėlto ketvirtajame kėlinyje startuota net 6 minutes nepraleidžiant nė taško ir spurtu 15:0 pasiklojant pamatus pergalei.
Strateginę dvikovą prieš Simone Pianigiani laimėjęs J.Kazlauskas pelnytai džiaugėsi pergale ir galėjo lengviau atsikvėpti – rinktinė pirmą kartą per trejus metus įveikė ketvirtfinalį bei jau galėjo užuosti medalius.
Optimizmo pridėjo ir tai, kad pusfinalyje laukė iš pirmo žvilgsnio palankus varžovas – Kroatija. Pastarieji čempionate iki šiol buvo suklupę vos kartą, bet tai atliko tragišku stiliumi, net 40:68 nusileisdami Ispanijai.
Gera nuojauta neapgavo – 45 taškus surinkusio J.Mačiulio ir L.Kleizos dueto vedami lietuviai pergalę praktiškai užsitikrino dar trečiajame kėlinyje ir galiausiai triumfavo 77:62, žengdami į finalą. Tuomet vos 21-erių J.Valančiūnas pusfinalyje pelnė 6 taškus, o po pergalės buvo kategoriškas: „padarėme tai, ką ir turėjome padaryti“.
Sidabrinė potekstė
Finalas lietuviams nesusiklostė – dar antrajame kėlinyje įstrigusi rinktinė 66:80 krito prieš Prancūziją. Varžovai tuo metu buvo tiesiog sklidini talento, taurę iškėlė Tony Parkeris, Nicolas Batumas, Borisas Diaw, Mickaelis Gelabale’is, Alexis Ajinca, Nando De Colo, Joffrey Lauvergne’as ir kiti.
Ant sidabrinio pakylos laiptelio atsistoję lietuviai nesišypsojo, bet jau tuomet suprato, kad medalių pasiilgusiai šaliai tai virs gaivinančiu pasiekimu.
„Po mačo su Bosnija ir Hercegovina buvome praktiškai susidėję lagaminus namo, o dabar savo rankose laikome sidabro medalius. Viskas – į gerą: turime nemažai gerų žaidėjų, o rinktinė turėtų būti stipri dar daug metų“, – teigė L.Kleiza.
28-erių puolėjas tuomet pateko į simbolinį čempionato penketą ir negalėjo nujausti, kad jam tai yra paskutinysis turnyras su rinktine, o karjera baigsis vos po dvejų metų.
„Jeigu jūs prieš čempionatą būtumėte manęs paklausę apie antrą vietą, būčiau atsakęs, jog būtume patenkinti tokia pozicija. Kuomet turi tą sidabrą ir pralaimi finalą, viskas kitaip. Žinoma, esame patenkinti ir šį laimėjimą įvertinsime tik po kurio laiko. Žmogus yra toks sutvėrimas, kuriam vis norisi daugiau. Kai kurie jauni žaidėjai perdegė. Nepasisekė, vadinasi labiausiai kaltas yra treneris“, – atviravo J.Kazlauskas.
Treneris tuomet dar negarantavo liksiantis rinktinėje ilgesniam laikui, bet užsibuvo visą olimpinį ciklą ir po dvejų metų nuskynė dar vieną Europos čempionato sidabrą. Jo era rinktinėje ilgam įsimins kaip pranoktų lūkesčių metas.
Norėdami komentuoti prisijunkite.