P.Jacksonas-Cartwrightas: apie patirtį „Ryte“, finalo seriją ir svarbiausią karjeros trenerį

Parkeris Jacksonas-Cartwrightas praėjusiame sezone atstovavo Vilniaus „Rytui“, prie kurio prisijungė sezonui jau įsivažiavus. Krepšininkas atvirai papasakojo apie ryšį tarp sostinės komandos žaidėjų, kupinas konkurencijos atkrintamąsias ir įsiliejimą į komandą.

„Aplinka buvo unikali, bet išties pilna puikių žmonių – tiek komandoje, tiek pačiame klube, tiek tarp sirgalių tarpe“, – sakė P. Jacksonas-Cartwrightas.

Pastarąjį sezoną P. Jacksonas-Cartwrightas Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) vidutiniškai rungtyniavo apie 17 minučių, rinko po 8,6 taško ir buvo komandos lyderis pagal rezultatyvius perdavimus – 4,2. Žaidėjo naudingumo koeficientas siekė 10,4 balo.

Vilniaus ekipa LKL finalinėje serijoje nusileido Kauno „Žalgiriui“ 2:3 ir užėmė antrąją vietą. Pasak P. Jacksono-Cartwrighto, komandai nelaimėjus titulo buvo apmaudu, tačiau jie vis tiek jautėsi kaip čempionai.

„Pralaimėjome stipriai komandai, atidavėme visas jėgas, todėl po tokio sezono galime išeiti iš aikštelės aukštai iškelta galva,“ – atviravo įžaidėjas.

– Žaidžiant užsienyje pelnėte įvairių apdovanojimų kaip Vokietijos ir Prancūzijos antros lygos MVP. Ką šie pasiekimai jums reiškia ir ar jie įrodo, kad sėkmingai prisitaikėte prie užsienio krepšinio?

– Puikus klausimas. Visi pasiekimai man buvo labai ypatingi. Būdamas krepšininku visada nori būti įvertintas ir pripažintas už savo talentą. Šis karjeras etapas man buvo tikrai išskirtinis. Tuo metu dar tik kopiau Europos krepšinio laiptais  pradėjau Anglijoje, tada persikėliau į Prancūzijos antrąją lygą, po to į Vokietiją. Pasiekimai buvo daugelio metų sunkaus darbo ir, tiesą sakant, net tam tikros desperacijos rezultatas. Manau, kad jie tikrai įrodo, kad man pavyko adaptuotis prie krepšinio užsienyje.

– 2024-ųjų kovą pasirašėte sutartį su „Galatasaray“, tačiau ten sužaidėte tik vienerias rungtynes. Tada grįžote į „New Zealand Breakers“ komandą, o galiausiai sausį prisijungėte prie „Ryto“. Kokie veiksniai nulėmė tokius pokyčius?

– Norėjau tęsti žaidimą šiame sezone – NBL sezonas baigiasi gana anksti, o „Rytas“ buvo puiki galimybė, kuri pasitaikė tinkamu metu. Pagalvojau, kad tai Čempionų lyga – aukšta tarptautinė lyga, o kartu ir stiprus vietinis čempionatas. Puiki proga sugrįžti į Europą ir parodyti, kad vis dar galiu žaisti aukščiausiame lygyje. Ne tai, kad NBL nebūtų aukšto lygio profesionali lyga, bet Europa yra savitai kitokia. Norėjau išbandyti save ir tikiu, kad pavyko.

– Prisijungti prie „Ryto“ sezono viduryje turėjo būti nelengva. Kas jums padėjo greitai įsilieti į komandą?

– Klubas buvo labai paslaugus, o komanda ir žaidėjai – draugiški. Aplinka buvo unikali, bet išties pilna puikių žmonių – tiek komandoje, tiek pačiame klube, tiek tarp sirgalių. Visa ši patirtis man priminė, kai žaidžiau Bonoje, Vokietijoje, kur viskas taip pat buvo organizuota itin profesionaliai nuo klubo veiklos iki santykio su sirgaliais, todėl prisitaikymas buvo itin sklandus ir natūralus.

-Kaip vertinate sostinės ekipos tarpusavio ryšį? Ar iškart jautėtės šiltai priimtas komandos ir štabo?

– Taip, be abejonės. Komandoje buvo puiki atmosfera, puoselėjama draugystė ir tarpusavio ryšys. Mano nuomone, viskas prasideda nuo žmonių, kurie dirba klube – nuo fizinio parengimo personalo, vadovų, komandos padėjėjų, kurie po kiekvienos treniruotės skalbia aprangas. Kiekvienas prisideda prie bendros atmosferos, kuri natūraliai persiduoda ir žaidėjams. Mes augome kaip komanda, ypač artėjant prie atkrintamųjų ir finalo. Tarpusavio ryšys stiprėjo, ką akivaizdžiai buvo galima pastebėti tiek aikštelėje, tiek už jos ribų.

– „Rytas“ kovojo dėl LKL čempionų titulo, tačiau liko antras. Koks buvo komandos nusiteikimas atkrintamosiose varžybose ir kaip jūs emociškai susitvarkėte su šiuo rezultatu?

– Atkrintamųjų rungtynių krepšinis visada yra labai sunkus ir kupinas konkurencijos. Reguliarųjį sezoną baigėme ne taip, kaip norėjome, nors buvome turnyro lentelės viršuje, patys žinojome, kad galime žaisti dar geriau. Atkrintamosios – visiškai kitokio pobūdžio kova ir manau, kad mes tikrai gerai laikėmės. Pralaimėjome stipriai komandai, atidavėme visas jėgas, todėl po tokio sezono galime išeiti iš aikštelės aukštai iškelta galva. Žinoma, norėjome laimėti, bet vis tiek jaučiamės kaip čempionai.

– Kaip manote, ką kaip komandos narys finalo serijoje asmeniškai įnešėte į komandą tiek aikštelėje savo žaidimo stiliumi, tiek už jos ribų?

– Manau, kad į komandą atnešiau šiek tiek patirties. Komanda buvo gana jauna, o man tai buvo viena iš pirmųjų situacijų, kai pats buvau vienas iš vyresnių žaidėjų. Patirtis buvo įdomi ir išskirtinė. Įnešiau savo įgūdžių rinkinį – krepšinio IQ, gebėjimą kurti progas komandos draugams. Taip pat, sakyčiau, kad esu tas, kuris vienija komandą. Stengiausi sujungti žmones tiek aikštėje, tiek už jos ribų savo asmenybe. Finalo serija parodė, kad galiu žaisti aukštu lygiu ir išlikti savimi svarbiausiais momentais.

– Kas sutrukdė Vilniaus komandai iškovoti čempionės titulą?

– Finalai yra kovos, kurias sprendžia smulkios detalės. Atkrintamosiose vietos klaidoms yra labai mažai, ypač, kai žaidi prieš tokią komandą kaip „Žalgiris“. Nepaisant to, turėjome savo progas – galima sakyti, kad vienas metimas čia ir mes laimėtume seriją. Buvo sunkios finalinės rungtynės, tikra kova tarp dviejų gerų komandų, bet Kauno ekipa tiesiog sugebėjo atlikti daugiau pergalingų veiksmų ir laimėti seriją.

– Kaip apibūdintumėte Giedriaus Žibėno poveikį komandai, ir ar manote, kad jo kontrakto pratęsimas padės „Rytui“ išlikti tarp stipriausių?

– Visada manau, kad tęstinumas organizacijoje yra labai svarbus siekiant išlaikyti čempionų lygį. „Rytas“ yra sėkmingas būtent dėl to, kad stengiasi išlaikyti esamus žaidėjus ir sugrąžina klube jau anksčiau rungtyniavusius žaidėjus bei juos priima atviromis rankomis. Klubas veikia kaip artima šeima ir tokia vienybė yra viena iš pagrindinių sėkmės priežasčių, ką „Rytas“ puikiai įrodė.

– Jūs esate žaidęs NBL, Eurolygoje, FIBA Čempionų lygoje. Remiantis jūsų patirtimi, kokius esminius skirtumus pastebėjote tarp šių lygų?

– Sakyčiau, kad skirtumai nėra svarbiausi – svarbiau yra panašumai. Krepšinis tokiame lygyje palieka labai mažai vietos suklysti, o kiekvienos rungtynės ir kiekviena ataka yra svarbios, nes viskas lemia galutinį rezultatą. Kalbant apie įpročių formavimą – reikia išlaikyti aukštą lygį nuo pat pradžių. Negalima nusileisti, nes žaidėjai yra per geri. Eurolygoje visi yra protingi ir talentingi savo srityje bei tokį patį lygį jaučiau, ir FIBA Čempionų lygoje, ir NBL. Žaidėjai yra labai geri, o treneriai – puikūs. Aišku, yra ir daug panašumų. Eurolyga pasižymi tikrai labai dideliu sirgalių palaikymu, bet panašiai ir Čempionų lyga. „Rytas“ turi geriausius sirgalius net tarp komandų kitose krepšinio lygose.

– Ne kartą savo karjeroje buvote komandos lyderis. Ką jums reiškia lyderystė ir kaip priimate su tuo susijusią atsakomybę?

– Lyderystė yra labai svarbi, dažnai buvau lyderis savaime, to net nesuvokdamas. Komandose buvau vienas vyresnių arba labiausiai patyrusių žaidėjų, todėl visada stengiuosi stiprinti ryšius su ekipos draugais. Šis požiūris atsispindi mano žaidime – mėgstu įtraukti savo žaidėjus, žaisti dėl jų, atiduoti visas jėgas. Turint komandą, sudarytą iš maždaug 12 žaidėjų, tenka didelė atsakomybė – reikia kurti atmosferą ir rodyti pavyzdį kiekvieną dieną.

– Ar karjeros užsienyje metu pasitaikė treneris ar komandos draugas, kuris turėjo įtakos jūsų tobulėjimui?

– Be abejo, pirmiausia norėčiau paminėti savo trenerį Tuomas Iisalo, su kuriuo dirbau Bonoje – vienas geriausių trenerių, kokius esu turėjęs. Jis yra ne tik geriausias treneris Europoje, bet ir vienas geriausių pasaulyje. Tuomas tikėjo manimi, o atmosfera, kurioje tavimi tiki ir pasitiki yra labai svarbi kiekvienam žaidėjui – suteikia drąsos būti savimi aikštėje. Sakyčiau, kad jo dėka mano karjera pakilo į kitą lygį. Norėčiau išskirti ir R.J.Cole‘ą, kuris, manau, net nesuvokia, kokią teigiamą įtaką man padarė. RJ yra žmogus, kuris neįtikėtinai atkakliai dirba, drąsus žaidėjas ir kasdien atiduoda visas jėgas. Jis mus visus įkvėpė ir skatino judėti į priekį.

– Nesenai vėl pasirašėte dvejų metų kontraktą su „Breakers“ komanda. Kokius tikslus sau ir komandai keliate artėjančiam sezonui?

– Svarbiausias tikslas – sukurti stiprią komandos chemiją. Komanda yra nauja, tik keletas žaidėjų sugrįžta iš praėjusio sezono, bet tai tikrai mums padės. Mano nuomone, bendras ryšys tarp žaidėjų gali tapti sėkmės pagrindu. Mūsų noras – laimėti čempionatą, siekti pergalių ir žaisti atkrintamosiose iki pat kovo mėnesio. Norime įrodyti, kad esame tarp stipriausių lygos komandų. Asmeniškai jaučiu, kad visada turiu ką parodyti, todėl einu į sezoną su aiškiu nusiteikimu ir motyvacija.

– Kas jums labiausiai patiko reprezentuojant Vilniaus miestą? Galbūt turėjote mėgstamų vietų ar ypatingų prisiminimų?

– Vilnius paliko labai stiprų įspūdį, nes viskas tiesiog alsuoja „Ryto“ klubu. Atrodo, kad visas miestas yra tarsi „Ryto“ aikštelė. Nesvarbu kur nueitum, visur jauti ryšį su komanda, o tai rodo, kiek daug ji reiškia vietiniams žmonėms, sirgaliams ir bendruomenei. Atstovauti šiai komandai buvo garbė, į aikštę žengdavau su pasididžiavimu. Buvo ypatinga stebėti, kiek tikrų, nuoširdžių emocijų sklido iš tribūnų – tai vėl pažadino manyje meilę krepšiniui. Sirgalių atsidavimas tikrai įkvėpė, ir tas prisiminimas manyje išliks ilgam. Kalbant apie patį miestą – jis tikrai paliko gerą įspūdį. Buvo keletas vietų, kurios patiko, pavyzdžiui, viena mėgstamiausių – „Habits Bakery“.

– Šalia krepšinio karjeros, esate ir atlikėjas. Tėvai jus pavadino džiazo muzikantų garbei, o sesuo groja grupėje. Kaip šios dvi skirtingos sritys dera jūsų gyvenime ir ar šeima turėjo įtakos jūsų muzikos karjerai?

– Man tiek krepšinis, tiek muzika yra saviraiškos formos. Krepšinis savo esme yra tarsi šokis aikštelėje: ritmas, judesys, dinamika. Muzika man labai artima, nes ji suteikia galimybę atsiskleisti kitu būdu, būti savimi, kaip ir mada, kuri man taip pat svarbi. Mano šeima visada skatino mane būti autentišku ir to visiškai pakako, kad galėčiau augti į tą žmogų, kuriuo noriu būti, o gal tiksliau, kuriuo visada buvau. Tėvai mane pavadino vieno geriausių visų laikų džiazo muzikantų vardu, tad nuo pat pradžių norėjo, kad būčiau laisvas, kūrybingas, išsiskiriantis. Didelį įkvėpimą man teikia ir mano sesuo – ji jau daugiau nei 20 metų kuria muziką, dainuoja.

Krepsinis.net praktikantė Enrika Lukošiūtė