Nuo patirties pavojingoje Lotynų Amerikos šalyje atsižegnojęs M.Kupšas: tik ne į Venesuelą
interviu (8)
Edgaras Želionis prieš metus tapo pirmuoju lietuviu, debiutavusiu Venesuelos lygoje. Prabėgus metams jo pėdomis nužengė ir Mindaugas Kupšas.
Įdomu tai, kad abu šie aukštaūgiai nemažai metų žaidė Taivane, o dabar dviese pramynė takus ir Lotynų Amerikos šalyje.
„Tik ne į Venesuelą“, – juokiasi M.Kupšas, teigiantis, kad patirties užteko ir daugiau į šią šalį žaisti nebevyktų.
Dar prieš kelionę aukštaūgis gerai žinojo: jau oro uoste teks imtis melo, kokiu tikslu čia atvyko, o įsikūrus gyventi reikės saugoti save, nes pagal kriminalinį reitingą Venesuela yra tarp pavojingiausių pasaulio šalių.
Į La Asunsjono „Trotamundos“ komandą centras atvyko birželio pradžioje, pusfinalio serijos metu.
„Galvoju: daugiausiai liko 7–10 rungtynių. Pasirodo, dar turi su kiekviena ekipa sužaisti, išėjęs į pusfinalį. Ten turbūt vienintelė pasaulio valstybė, kur taip vyksta, nebent Šiaurės Korėjoje didesni bajeriai“, – juokėsi jis.
Galiausiai M.Kupšas pusantro mėnesio praleido Venesueloje, o „Trotamundos“ finalo seriją pralaimėjo, likdama be titulo.
Per 14 rungtynių lietuvis fiksavo 5,3 taško, 3,6 atkovoto kamuolio, 6,4 naudingumo balo statistiką per 13 minučių.
Krepsinis.net – pokalbis su M.Kupšu apie patirtį Venesueloje, sunkius metus Šiauliuose ir planus kitam sezonui.
– Mindaugai, neseniai grįžote, kaip prabėgo jūsų etapas Venesueloje?
– Finansiškai – gerai, nefinansiškai – negerai (Juokiasi). Atrodo, grįžti į praeitį. Labai stipriai į praeitį: pradedant tvarka, bendrais reikalais, tuo, kaip atrodo miestai. Ten sunkiai žmonės gyvena, turi kur pasistengti. Prieš vykstant man papasakojo apie tai, bet nemaniau, kad ten iki tokio lygio. Nemažai kur vykstu ir vis, atrodo, pamatau kažką naujo. Kita stotelė gal jau Iranas ir Irakas turi būti, kad nustebčiau (Juokiasi).
– Kaip apskritai nusprendėte ten vykti? Po sezono Šiauliuose pailsėti nesinorėjo?
– Po sezono buvo nuovargis: fizinis gal ne toks didelis, bet labiau emocinis. Grįžau į Lietuvą, čia vis tiek yra spaudimas, visi apie tai kalba, kad lietuviai jo sulaukia, visi nori rezultato. Turėjome pasirodyti geriau nei sustovėjome, visi to tikėjosi, dėl to spaudimo buvo nemažai. Pailsėjau savaitėlę, atsigavau, pabuvau gamtoje ir galvoju: ko ne? Pabandome.
– Labai keista tvarka toje lygoje, kad žaidėjai gali atvykti jau pusfinalio ar finalo serijos metu – pačiame finiše.
– Jie turi limitą legionieriams, kuris siekia, berods, 10 per sezoną. Kita finalininkė prieš pat finalą pasirašė žaidėją iš varžovų komandos. Įdomesnės taisyklės, kaip ir pati sistema. Prieš man išvykstant žinojau, kad liko pusfinalis ir finalas. Galvoju: daugiausiai liko 7–10 rungtynių. Pasirodo, dar turi su kiekviena ekipa sužaisti, išėjęs į pusfinalį. Ten turbūt vienintelė pasaulio valstybė, kur taip vyksta, nebent Šiaurės Korėjoje didesni bajeriai (Juokiasi).
– Pirma diena Venesueloje, atskrendate į oro uostą. Kaip atrodo visas tas procesas? Kaip suprantu, buvote pasiruošęs visą legendą, kas jūs ir ko čia atvažiavote.
– Man papasakojo: gink Dieve nesakyti, kad važiuoju dirbti, žaisti krepšinio. Nusileidau, užpildžiau dokumentus, sakiau, esu turistas, vykstu į salą, susitiksiu su draugais. Ten nėra daug skrydžių – gal 5 lėktuvai per dieną. Vietiniai praėjo lengvai, užsieniečiai prie migracijos stovėjo ilgai. Mūsų buvo gal 80, surinko mūsų pasus, pralaukiau gal 2,5 valandos. Jie fotografavo pasus, kažkam siuntė, įdomesnė patirtis.
Klausė, kur važiuoju, ką darysiu, su kuo, koks jo numeris, koks adresas. Buvau pasiruošęs viską iš anksto. Klubas buvo atsiuntęs visą informaciją. Tikrai buvo nemalonu, atrodo, sėdi, bijai, o jei nepaeis? Esi ne Europoje, paso neturi, kažkas paėmęs, plius, ten valstybė, kur žmonės nelabai sunkiai pradingsta.
– O klubas jus įspėjo: kas būtų, jei ten pasakytumėte tikrą savo atvykimo priežastį?
– Manau, kad net neįleistų į šalį, nes reikėtų vizos ar panašiai. Tokio varianto net nebuvo. Ten per daug sudėtinga ir per ilgai užtruktų. Viskas ten realiai ant garbės žodžio. Nežinau, kaip pasakytų Želionis, kai šnekėjome, sakė, jam visai patiko, mano buvo kitokios nuotaikos.
– Teko su juo apie tai kalbėti, Edgaras pasakojo apie netvarką ir vargingą gyvenimą, bet labai pasibaisėjęs, berods, neliko. O ir kad pradings nebijojo.
– Tai taip, tik jei plavinėsi naktimis kažkur, gali prisivaikščioti, kur nereikia. Dieną ten kaip ir nieko. Aš asmeniškai gyvenau viešbutyje su visais užsieniečiais. Viešbutis neįspūdingas, bet viskas gerai.
– Želionis tada pasakojo, kad jo viešbutyje gyveno krokodilas.
– Ai, prisimenu, buvau ten nuvykęs, suvedžiau dabar (Juokiasi). Ten šilčiau pas juos buvo, geresnis viešbutis, bet komanda nelabai.
– Kaip atrodė jūsų kasdienis gyvenimas Venesueloje ir treniruočių režimas?
– Treniruotė vykdavo viena per dieną, kartais – dvi. Viskas standartiškai. Tik treneris atsisėsdavo ant kėdės iš šono ir nei stabdydavo, nei ką, tik ekstra atveju. Aišku, šneka ispaniškai, ko nesuprantu, tik vieną, kitą žodį pagaudavau, kažkas išversdavo. Kažkur toli nevarinėjau, nebuvo noro, tik vieną vakarą su savo vairuotoju išėjome, kažkaip susibendravome. O daugiau: kalbėjau su šeima, žiūrėdavau filmus ir tiek.
– Daugiau pažindintis su šalimi tiesiog nebuvo noro ar ir bijojote?
– Nebuvo noro, o ir pribristi nesinorėjo. Neduok Dieve, kažkas atsitiktų. Kažkiek pasisaugai.
– Kažkas iš komandos draugų buvo įsivėlę į problemines situacijas?
– Amerikiečiai ten iš viso buvo nutrūkę nuo pavadžio, labai jau atsipalaidavę, ne viską galima sakyti (Juokiasi). Iš klubo nebuvo taisyklių, ko nedaryti, kas norėjo, tas veikė viską prieš treniruotes. Grafiko buvimas neegzistavo. Galėjo ateiti pavėlavę į treniruotę, nieko nebus. Aš kai pratęs prie lietuviškos tvarkos, ten buvo visai kitas pasaulis. Atvykdavau pusvalandį iki treniruotės, o kažkas ateidavo pusvalandį pavėlavęs. Nepripratau, vis tiek žaidžiu tiek metų, esu pratęs prie tvarkos, disciplinos ir pagarbos komandos draugams.
– Kiek vargingo gyvenimo teko išvyksti aplink?
– Daug daug, visuose miestuose to buvo daug. Pradedant automobiliais, keliais, baigiant namais. Vykstant į arenas matydavau namus be durų, galvodavau, kad gaila, žmonėms tikrai sunku gyventi, bet nieko nepadarysi.
– Neabejoju, kad alga mokėta buvo grynais.
– Žinoma (Juokiasi).
– Nebuvo problemų išsivežti pinigus iš šalies?
– Reikėjo pasinervinti, bet praslydau. Tikrino labiau dėl narkotikų, pinigų netikrino, Venesueloje buvo baisiausia, o Europoje jau ramu, galvoju, jei ką, susišnekėsime.
– O jei kalbėsime apie venesuelietišką krepšinį, kaip jis jums?
– Irgi kitaip. Pirmos rungtynės, pats stilius nustebino, nes buvo labai fiziškas krepšinis. Net nepasakyčiau, kad krepšinis – labiau imtynės (Juokiasi). Žaidęs esu ne vien Lietuvoje, bet niekur su tuo nesusidūriau. Komandos draugai, Želionis sakė: pasiruošk, pamatysi. Teisėjai tiesiog žiūri, šypsosi ir nieko, nieks nevyksta. Ir tos taisyklės... Ten atlaidžiau žiūrima. Žmogus gali stovėti baudos aikštelėje vos ne pusę atakos, o ne 3 sekundes.
– Neišnaudojote to kaip savo privalumo?
– Nelabai. Vis tiek galvoje yra: taip negalima. Bandžiau, bet ne taip, vis tiek galvoje skaičiuoji iki trijų ir išeini (Juokiasi). O kiti tiesiog stovi ir nieko. Atrodo, rungtynės tik prasidėjo, o kažkas po poros minučių jau mušasi. Tada 10 minučių teisėjai žiūri, sprendžia, ką daryti.
– Rimtų muštynių teko išvysti?
– Buvo rimtų apsistumdymų, tik ne tokių, kad įsitrauktų jau visi. 3–4 žmonės dažnai įsitraukdavo į incidentus, labiau tai buvo būdinga vietiniams.
– Teko nukentėti pačiam?
– Ne, aš toks su šypsena stoviu šone, žiūriu iš šalies. Porąkart pabandžiau kitus išskirti. Nesu problematiškas žmogus, kuris veltųsi.
– Gal jūsų didelis stotas atbaido kai kuriuos nuo konfliktų.
– Kitiems kaip tik smagumas didžiausią imti.
– Tiesa, Utenoje buvo vienas toks.
– Buvo vienas egzempliorius, pasitaiko, priklauso kokioje stadijoje yra (Juokiasi).
– Finalo seriją galiausiai „Trotamundos“ pralaimėjo. Likote nusivylę?
– Taip, visi norėjo laimėti, komanda buvo viena tituluočiausių šalyje – laimėjusi čempionatą 11 kartų. Visi tikėjosi laimėti vėl, bet nesigavo. Tų pokalbių buvo daug. Pirmas serijos rungtynes laimėjome, vėliau pralaimėjome, visi šnekėjomės, kodėl taip buvo. Atrodo, tas pats per tą patį, užtrunki valandą, nors gal užtektų 15 minučių. Ir taip iki paskutinio mačo.
– Daug įdomių situacijų, bet ar buvo dalykų, kurie žaidžiant, gyvenant čia jums vis tik patiko?
– Tik šiluma (Juokiasi). Gerai, patirtis, pamačiau naują šalį, niekada nebuvau Pietų Amerikoje, varnelė į bagažą. Žmonės atrodo malonūs, tik reikia ilgai kažką derinti, kad jie tai atliktų.
– Dar vyktumėte ten?
– Ne (Juokiasi). Ne ne, tikrai ne. Nebent būtų kažkas visiškai kosminio, bet nemanau. Aš sakiau, kad po pirmo karto ir į Kiniją nebevažiuosiu, bet geriau jau vykčiau ten nei į Venesuelą. Morališkai turbūt labiau pavargau nei per sezoną Šiauliuose. Vis tiek, esi vienas, tai irgi išsunkia, kaip ir visa netvarka. Paprasti dalykai: 10 kartų reikia klausti, kada tave paims į treniruotę, turi vos ne prie durų laukti, nes sužinosi likus 10 minučių.
– Pernai norėjote grįžti į Lietuvą, bet, kaip sakote pats, pajautėte, ką reiškia įtampa žaisti čia. Kaip jautėtės šiame sezone Šiauliuose? Juk buvo etapas, kai pats norėjote išvykti.
– Dėmesys tai nieko, bet spaudimas juntamas. Rezultato norėjosi, o kai jo nebuvo, tada atsirado ir spaudimas. Daug kalbėdavomės su Žydrūnu, atrodo, nuo širdies, išsiaiškindavome. Buvo visokių momentų, ir prastesnių, nes vis tiek norėjosi daugiau indėlio į rezultatą. Kai matai, jog nesigauna ir laimėti nepavyksta, pagalvoji, kam to reikia. Jei būtų pergalės, atrodytų kitaip.
– Kaip manote, kas lėmė, kad „Šiauliams“ sezonas klostėsi sunkiai?
– Nežinau, gal nesulipome vienas su kitu, gal neįdėjome visų pastangų, gal traumos prisidėjo, nes jų buvo daug, gal kažkam netiko sistema. Jei būtų paprasta įvardinti, visi žinotų, ko nedaryti ir būtų aukščiausiame lygyje. Kažkas buvo geresni. Niekas nenori likti 7–8 vietoje, nes supranti, kad žaisi prieš „Rytą“ ar „Žalgirį“. Visi bando gaudyti aukštesnes vietas. Norėjosi bent 6 vietos, bet buvo geresnių komandų, kurios kažkurioje atkarpoje atrodė geriau, kol mes strigome. Kartėlis yra, kad nepavyko.
– Ar supratote tokį vėlyvą trenerio Žydrūno Urbono atleidimą?
– Kaip čia pasakyti, nesinori smerkti, bet valdžia mato savaip, turi viziją, gal galvojo, bus impulsas. Buvo daug kalbėta ir daryta, čia buvo bandyta imtis kažko, ko dar nedarė anksčiau. Tai irgi nepadėjo.
– Baigėsi sezonas Lietuvoje, vasarą atidirbote Venesueloje, ar po šio etapo agentui Evaldui Rimkui sakėte: vėl rask man darbą kokiame Taivane, kur gyventi bus ramiau?
– Evaldas tiek prisiklauso iš manęs, kad dar daugiau papasakotų visko (Juokiasi). Priklauso nuo visko, nėra taip, kad Lietuvai sakau kategoriškai ne, Lietuvoje nėra blogai. Nebesu jaunas, daug praėjęs, susigyveni su tuo spaudimu, darai darbą ir tiek. Aš sakiau, kad norisi metams grįžti ir vėl išvažiuoti. Pasidariau darbus, kuriuos reikėjo, ir galiu toliau varyti. Tik ne į Venesuelą (Juokiasi).
– Spėčiau, kad kuomet jums 34-eri, dabar tikslas yra maksimaliai finansiškai išspausti iš karjeros tą, kas įmanoma, kad pagrindas ateičiai būtų tvirtas?
– Vis tiek norisi vykti ten, kur galima kažką laimėti. Nėra taip, kad rinkčiausi komandą, kuri duos daugiausiai pinigų. Nesinori vykti į dugno komandą, kur save žudytumei. Geriau kažkiek nusimesti ir vykti ten, kur kažką laimėsi. Suprantu tą pusę, kad man nebe 20, bet sveikata dar nesiskundžiu. Gal padėjo ir tie trumpesni sezonai Taivane, ir tai, kad krepšinį pradėjau žaisti gana vėlai. Jau žiūri, kad ant kokio serbo trenerio nepapulti, kad nereiktų maratonų bėgioti (Juokiasi).
– LKL komandų dėmesio sulaukėte?
– Pasakiau agentui, kad kreiptųsi tik tada, kai kažkas konkretaus bus. Kol kas neskambino, gal yra užplėšęs daug, o gal nebeįdomus esu niekam (Juokiasi).
– Suprantu, daugiau šansų, kad vėl suksite į užsienį?
– Nežinau, manau, kad taip. Nebent atsiras kažkas labai įdomaus, ar kažkam bus labai sunku kažką rasti. Daugiau šansų kažkur išvažiuoti: vis tiek kiek komandų Lietuvoje, o kiek užsienyje, turėčiau patraukti į kokią įdomią šalį (Juokiasi).
Norėdami komentuoti prisijunkite.