Nepataikantys į unitazą skalpų medžiotojai

Kiekvienas, pasiekęs nors vidutinį intelekto išlavinimo lygį, pradeda suprasti, jog pasaulis ir jame vykstantys reiškiniai nėra jau tokie visai paprasti ir lengvai paaiškinami. Ir atvirkščiai: kuo žmogus primityvesnis tuo jam viskas aiškiau, tuo lengviau jis randa atsakymus į kiekvieną klausimą. Ypač kai tas jo atrastų atsakymų patikimumas niekaip neįtakoja jo paties „užpakalio šilumos“. Va, reiktų kaip nors, tarkim, materialiai, atsakyt už savo pamokymus, būtų kitaip. Dabar gi daugeliui atrodo, jog tam, kad mokytų kitus, pačiam kažko mokėt lyg ir nebūtina.

Tokią įžangą savo eilinei pasakai apie krepšinį pasirinkau todėl, kad pabodo skaityt visažinių „analitikų“ komentarus į kolegos Vaido Čeponio išdėstytus samprotavimus. Kolegai Vaidui lengva. Man – sunkiau. Nes nebuvau nė vienoje „Žalgirio“ treniruotėj ir nemačiau, kaip ten atrodo, tarkim, Dainius Šalenga, kiek už jį geresnis „Minda“ ir t.t. Nemačiau daugelio dalykų, netestavau žaidėjų nei fizinės, nei kitos būklės, todėl kalbėsiu tik apie tai, kas matosi iš šono.

Jau nuo rungtynių Belgrade pradžios kraujas užvirė ne tik mums, eiliniams aistruoliams, bet, matyt, ir žaidėjams. Kas dėjosi serbo, priešo vaidmeny grįžusio į savo tėvynę, galvoje taip pat galiu tik spėlioti. Įdomu kiek mūsų tokiom drebančiomis rankom, būtume pataikę į... unitazą. Tikiu, kad geležinis Vaidas, žmogus greitai mums davęs aiškų atsakymą, būtų vienas iš nedaugelio. Prisipažinkime, jog mintys kiekvieno mūsų galvose ėmė suktis lyg paveiktos galingo greitintuvo. Manote, kitaip buvo žaidėjams? Ir treneriams? Tokioje atmosferoje, kai gali pamiršti net savo artimųjų vardus, matyti kiek „minučių“ trūksta ar per daug kuriam žaidėjui – ne taip paprasta. A. Petrovičius tai ir pasakė. „Žaidėjai nesusitvarkė su Belgrado arenos atmosfera“. Treneris, gal, pamiršo pridėti ir save. Bet jis juk tik žmogus.

Sutinku, kad buvo klaidų rotuojant žaidėjus, tačiau parodykit jūs man tuos, kurie niekada neklysta. Ponas Vaidas? Sutinku. Kas dar? Belgrado partizanų arenos „šeštasis“ žaidėjas, tie nenustojantys staugti vilkai, kurių fone „Žalioji mirtis“ atrodo kaip švelnūs ėriukai, prie komandos taškų kraičio pridėjo kokius 10. Kaip, mano manymu, teisingai pakomentavo kolega Darius – geriausiai atlaikė turintys daugiausia patirties. Ir Lietuvos rinktinės pergalės Turkijoje čia ne prie ko. Turkijoje prieš šeimininkų komandą žaisti neteko. Liūdna tik regėti, kaip vos ne pusė Lietuvos šildosi prie gaisro kaimyno kieme ugnies, o kitas patriotų eskadronas virsta saviškių skalpų medžiotojais.

Tačiau ne vien Kauno komanda praėjusią savaitę kariavo. Gal ne toks nuožmus, bet pakankamai bekompromisis mūšis taip pat vyko ir „Siemens“ arenoje. Ir šeimininkų garbei reikia pripažinti, jog jie, pamiršę nesėkmę Kaune, kovėsi kaip galėjo. Tačiau kiekvienas nors kiek žaidžiantis, sakykim, tik šachmatais (arba dartais) žino, kas bus, jei susitiks du panašaus pajėgumo žaidėjai ir vienas jų žais, tarkim, be bokšto. Jei jie ne visiški pirmokai – partijos baigtis aiški net jos nepradėjus. Trūksta Trifunovičiui ir jo padėjėjams rimtesnių figūrų ir tiek. Sutinku, kad C. Nalga gražiai nuaugęs vyras ir gali daugeliui patikti, bet juk ir ta jo rekordinė statistika trečiadienį, daugiausia kitų žaidėjų nuopelnas. Galima sriubą išvirti ir iš kirvio. Tik klausimas – kas norės ją valgyti. Laimėti likusias keturias rungtynes iš keturių tokia pat „misija įmanoma“ kaip ir sėkmingai pardavinėti šitokią sriubą.

Ričardas Zabulionis