Nepamirštama J.Tamulio patirtis „Bayern“: Trinchieri nuveždavo į treniruotes ir nuolat kartojo, kad čia esu neatsitiktinai
interviu
Justas Tamulis sužaidė solidų sezoną Rumunijoje, tačiau pasiūlymų vasarą stokojo. Kuomet lietuvis ramiai laukė, kur pakryps jo karjera, galiausiai jis sulaukė skambučio – jį treniruotėse matyti norėjo Miuncheno „Bayern“.
„Net nebuvo minties sakyti „ne“. Iškart sakiau: kada išskrendu?“, – prisiminė J.Tamulis.
Miunchene jis praleido mėnesį ir turėjo progą pažinti trenerį Andrea Trinchieri, su kuriuo susidūrė pirmąkart karjeroje. Strategas lietuvį labai nustebino savo šiltumu ir pavežėjimais į treniruotes.
„Mes padėkodavome jam, kad pavežė, o Andrea atsakydavo: čia jums ačiū, kad atvažiavote, kad padedate“, – pasakojo J.Tamulis.
Vis tik kol kas 28 metų 195 cm ūgio kėdainiškis yra be darbo, nepaisant to, kad Rumunijoje, Sibiu CSU komandoje, per 30 minučių pelnė 15,5 taško, atkovojo 2,3 kamuolio, atliko 3,3 rezultatyvaus perdavimo ir rinko 13,1 naudingumo balo.
„Toks gyvenimas, ką darysi, sportuoju, kompanionų vietinių pasijungia. Tik neturiu, su kuo žaisti 5 prieš 5, visiems sezonai, Kėdainių komanda ruošiasi rungtynėms, turi savo uždavinių, nėra kaip įsiprašyti. Vaikščioti prie šoninės linijos nėra ko“, – sako jis.
– Ar Virgis ar kažkuris kitas LKL treneris nekvietė atvykti pas save?
– Net nežinau, agentas sako, kad bendrauja su visais, visi žino, kad esu laisvas.
– Pačiam nėra keista, kad nesulaukėte jokio pasiūlymo, nors praėjęs sezonas buvo neblogas?
– Gal kažkiek. Bet dažniausiai komandoms trūksta arba įžaidėjo, arba centro, o ir Lietuvoje nelabai esu turėjęs gerų sezonų. Gal ir tai prisideda.
– Ar tai pirmas kartas, kai pasiūlymo tenka laukti taip ilgai?
– Gal taip buvo kartą prieš 3 metus, bet spalio pirmomis dienomis jau turėjau klubą. Šiemet daug žaidėjų, girdėjau, taip pat laukia. Tiek Vokietijoje su manimi buvę serbai irgi laukia, kol kas nieko gero neturi.
– Geras sezonas Rumunijoje nepatraukė net kitų vietinių ekipų dėmesio?
– Gal gegužę buvo pasiūlymas, bet jis nebuvo pats geriausias, kad taip anksti rašytis. O vėliau variantų nebuvo. Lygoje pasikeitė taisyklės: per du pirmus kėlinius aikštėje turi būti bent du rumunai, vėliau – bent vienas, taip buvo išgraibstyti vietiniai. Žinau, kad Sibiu komandoje sumažėjo biudžetas, jie stengėsi apsieiti kuo pigiau, o dėl kitų nieko nežinau. Palieku viską agentui.
– Viso Rumunijoje praleidęs esate pustrečių metų, ar ten jums apskritai patiko?
– Patiko. Sibiu buvo geras miestas, nors galvojau, jog bus čigonynas. Pakeičiau nuomonę apie šalį. Sibiu tvarkingas, su dideliu senamiesčiu, turi prekybos centrų, darželių, mokyklėlių – visko.
Bayern
– Neseniai grįžote iš Vokietijos, kur galėjote pasisemti sau naujos patirties. Kaip atsitiko, kad pasijungėte prie Miuncheno „Bayern“ ekipos?
– Paskambino agentas, sako: kol neturi komandos, yra variantas palaikyti formą Miunchene. Net nebuvo minties sakyti „ne“. Iškart sakau: kada išskrendu? Agentas paderino, kad „Bayern“ komandoje būčiau tol, kol grįš visi žaidėjai, nes jiems trūko keturių žmonių. Pabuvau ten apie mėnesį, dar kelias treniruotes turėjau su iš rinktinių grįžusiais vyrais.
– Ar pačiam nebuvo keista, kad tokia komanda apskritai atkreipė dėmesį ir pakvietė atvykti bent treniruotėms?
– Buvo keista, bet imi tą šansą ir važiuoji (Juokiasi). Ne kasmet nukrenta tokie šansai. Pats Trinchieri mums trims nuolat sakė: nesate čia atsitiktinai, mačiau jūsų rungtynes, tokių pozicijų žaidėjų mums reikėjo. Tai nuteikė gerai, padrąsindavo.
– Kokį įspūdį jums paliko šis strategas?
– Labai maloniai nustebino. Galvojau, kad nesu žaidęs tame lygyje, o jis mane nei žinos, nei ką. Tikėjausi, kad per treniruotes būsiu pakeitimui. Bet nuo pirmų dienų jis drąsindavo, pasikviesdavo pakalbėti ir tikrai šiltai priėmė. Tikrai nesijaučiau, jog esu čia patekęs netyčia. Jis bendraudavo atvirai, kartais mus pasiimdavo į treniruotę iš viešbučio. Tuo metu pašnekėdavome ir apie šeimą, ir gyvenimą, Andrea aprodė ir restoranus, kur skanesnis maistas.
– A.Trinchieri iš šono gali atrodyti griežtas ir ne pats šilčiausias treneris, vis tik viskas yra kitaip net su tais žaidėjai, kurie atvyksta laikinai.
– Mes padėkodavome jam, kad pavežė, o Andrea atsakydavo: čia jums ačiū, kad atvažiavote, kad padedate. Aš pats labai nustebau, koks šiltas žmogus jis buvo.
Tamulis
– Kaip atrodė A.Trinchieri treniruotės?
– Jis labai mėgsta detales ir pyksta, jei neatkreipi į jas dėmesio. Buvo kelios treniruotės, kai jis išvarė keletą jaunuolių iš jaunimo komandos. Ką Andrea pabrėžia, turi tikrai padaryti. Gal tu priimsi ne teisingiausią sprendimą, bet įgyvendinti detales. Jis reiklus, jei kažkas užkliūna, iškart stabdo ir pasako tiesiai šviesiai. Išmokau, kad turi išlaikyti didelę koncentraciją, jog negrybautumei.
– Ar kažkas iš tų žaidėjų, su kuriais susidūrėte Miunchene, paliko jums didesnį įspūdį? Galbūt savo rutina, darbo etika, fizinėmis savybėmis ar pan.
– Nežinau, sunku išskirti. Tas pats Zipseris po sunkių traumų matosi, kad daug dirba papildomai. Sunku išskirti, nes vyko tik pasiruošimas, ilgos ir sunkios treniruotės, sunku papildomai kažką padirbti. Kai buvau „Žalgirio“ dubleriuose, esu sportavęs su pagrindine komanda, tai čia lygis buvo panašus. Šiaip visi draugiškai priėmė, yra paprasti, su Rubitu pasikalbėjome apie „Žalgirį“. Kai kurie žaidėjai – Winstonas, Gillespie – net nežinojo, jog mes čia atvykome vos mėnesiui, gale nustebo: jūs jau išvažiuojate (Juokiasi)?
– „Bayern“ – aukščiausio lygio organizacija, kurią pamatėte. Ar yra kažkokių skirtumų, kurie išryškėjo lyginant su jūsų buvusiais klubais?
– Kažko labai naujo nėra. Kiekviename žingsnyje sulauki pagalbos, jei tik reikia, turi tik paskambinti komandos vadovui. Galiu papasakoti, kaip man dingo pasas (Juokiasi). Tai vyko pačioje kelionės pabaigoje.
Turėjome skristi į Valensiją, kur žaistume kelerias rungtynes. Prieš tai buvome turnyre Italijoje. Gyvenome viešbutyje. Pasidėjau pasą ant stalo ir net nekreipiu dėmesio – jis yra. Ateina penktadienis, rytinė treniruotė, po jos turime išskirsti. Deduosi paskutinius daiktus, žiūriu, paso nėra. Nuėjo šaltas prakaitas, lengva panikėlė. Visus daiktus iš naujo patikrinau – tikrai nėra. Paskambinau komandos vadovui, sakau: iš kambario dingo pasas. Sako: turime kelias valandas, kažką sugalvosiu.
Gavosi, kad į Valensiją skridau be paso, nes yra savitarnos įsiregistravimas, duomenys buvo suvesti, bilietai nupirkti, atsispausdini, užklijuoji lipduką ant lagamino, atiduodi ir eini. Išskridau, o Valensijoje jau buvo konsulatas, tad komandos vadovas susiskambino su darbuotoju, kuris padėjo, pasiliko net po darbo ir laukė manęs kelias valandas. Taip galėjau skraidyti toliau. Jau pasimokiau, pasą ir kortelę nešiosiuosi abu (Juokiasi).
Norėdami komentuoti prisijunkite.