Nelengvas, bet įdomus sezonas

Sveiki dar kartą. Štai antrasis mano blogas, kuriame pabandysiu apie save papasakoti kažką naujo.

Sezonas buvo išties kitoks nei ankstesnis – juk tai pirmieji metai profesionaliame

klube, kuris žaidžia Eurolygoje.

Permainos buvo didžiulės - naujas treneris, komandos draugės, personalas. Bet, kaip sakoma, prie visko prisitaikoma ir priprantama. Džiaugiuosi, kad žaidžiu TEO komandoje. Sezonas klostėsi įvairiai - kamavo nuovargis po vasaros Europos čempionatų, prisidėjo ir traumos.

Džiaugiuosi, kad įvykdėme savo tikslus - iškovojome du titulus (Lietuvos moterų krepšinio lygos bei Baltijos moterų lygos aukso medalius). Man asmeniškai tai buvo pirmieji tokios spalvos medaliai. Savo žaidimu tikrai nesu patenkinta, norėjau patobulinti savo silpnąsias vietas, bet to padaryti nepavyko dėl kirkšnies traumos. Tikiuosi, kad ateinantį sezoną tai pavyks įgyvendinti.

Kaip jau minėjau, naujame klube reikėjo prie daugelio dalykų taikytis: mokslai, trenerio nurodymai, naujas žaidimo stilius. Bet nors ir visko sezone buvo, džiaugiuosi nuostabia atmosfera komandoje. Tai tikrai nuostabus kolektyvas. Kai visi palaiko, pataria, tuomet lengviau ir pačiam prisitaikyti.

Sezono metu taip pat turėjome atstovauti savo Mykolo Riomerio universitetui, su kuriuo laimėjome Lietuvos studentų lygą. Tai yra ypač svarbu man bei mano komandos draugėms, nes finalas vyko po ketverių varžybų iš eilės su TEO komanda, buvome be galo pavargusios ir finalą žaidėme iš paskutinių jėgų. Žinoma, po to prireikė nemažai laiko atsigauti nuo nuovargio. Laimėjus studentų lygą pagalvojau, kad tikrai viskas yra įmanoma, jei tik to labai nori.

Džiaugiuosi, kad universitetas mums suteikia tikrai gana geras sąlygas, bet to neužtenka ?. Kiekvieną dieną turint po dvi treniruotes ir daug varžybų sunku suspėti nuvažiuoti į paskaitas, o kartais net reikia praleisti egzaminus - paprasčiausiai tam nėra laiko, nes grįžus po treniruotės ar varžybų norisi tik poilsio.

Taip pat labai džiaugiuosi dėl savo buvusios kambariokės Gintarės Petronytės Europos geriausios krepšininkės titulo - ji tikrai yra jo verta. Aišku man taip pat malonu, kad patekau tarp dešimties geriausių jaunų krepšininkių.

Taigi sezonui pasibaigus daktarai turėjo nuspręsti dėl mano atstovavimo rinktinėje, bet kaip būtų gaila, nusprendė, jog negalėsiu joje žaisti dėl savo įsisenėjusios kirkšnies traumos.

Kai tai pranešė, dar nesupratau kaip bus sunku nežaisti rinktinėje. Atrodė greitai prabėgs tas laikas, svarbiausia išgyti, bet nėra taip viskas paprasta. Dabar, stebint Europos moterų krepšinio rungtynes, norisi išbėgti į aikštelę ar bent būti su komanda ir jausti čempionato atmosferą.

Kiekvienais metais atstovaudavau įvairaus amžiaus merginų rinktinėse ir tai pirmoji mano laisva vasara. Jau po pirmojo mėnesio norisi žaisti, dirbti, pavargti, išsikrauti ne tik fiziškai, bet ir emočiškai.

Kadangi daktarai uždraudė bet kokį fizini krūvį, iki dabar negalėjau nė karto pabėgioti, pamėtyti į krepšį. Tai tikrai keista, kai prie to esu pripratus, ir tai tampa gyvenimo kasdienybe.

Šiuo metu atostogauju, stebiu moterų varžybas ir laukiu, kada galėsiu pati išbėgti į aikštelę.

Ačiū, kad skaitėte ir iki. :)