Negėdinga, bet neišnaudotos galimybės nesėkmė
(92)
Lietuvos vyrų rinktinės pastangos sekmadienio vakarą 11 tūkstančių sirgalių jau seniai taip kaitintoje „Žalgirio“ arenoje nublanko prieš vieną asmenį.
XXI a. Magicas Johnsonas iš Slovėnijos lengvu stiliumi tris su puse kėlinio žlugdė bet kokias šeimininkų viltis užsikabinti. O kai galiausiai buvo nuspręsta griebtis plano B, kantrybės ir šaltų sprendimų trūkumas puolime neleido perlaužti rungtynių savo naudai.
Dariaus Maskoliūno vadovaujamai komandai nepavyko tapti ta, kuri sustabdytų nesustabdomą iki tol atrodžiusį slovėnų puolimą. 96 praleisti taškai yra per aukštas barjeras puolimo talentu tikrai neperpildytai Lietuvos rinktinei.
Pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo geriausi Lietuvos krepšininkai Olimpines žaidynes stebės per televizorių ekranus. Liūdna, tačiau to negalima vadinti fiasko ar juo labiau gėdingu pasirodymu. Greičiau neišnaudota galimybe.
Dončičius
L.Dončičiaus gynyba
Labai tikėtina, jog viso atrankos laikotarpio metu stebint Luka Dončičiaus žaidimą, D.Maskoliūnui ir jo trenerių štabui tai buvo tas nematomas dramblys, kuris visada sėdėdavo kartu trenerių kambariuke, nuolat nebyliai apie save primindamas. Ypač rungtynių dieną.
Buvo nuspręsta leisti L.Dončičiui vienam žaisti prieš penkis, taip tikintis, jog tai nebus jo vakaras ir Slovėnijos puolimo mašina neužsikurs. Rinktinė prieš slovėno pikenrolus gynėsi sau įprasta drop sistema, kai aukštaūgis pasitikdavo L.Dončičių baudos aikštelėje, jam į šią įsiveržus. Tai gynybos sistema, kuri nereikalauja daug pagalbos veiksmų iš kitų žaidėjų, taip siekiant, jog slovėnų sėkmė puolime priklausytų iš esmės nuo L.Dončičiaus taškų rinkimo, bet neleidžiant įsižaisti jo pagalbininkams.
Rungtynes startiniame penketuke pradėjo iki tol 20 minučių turnyre žaidęs Tomas Dimša, kuriam buvo patikėta L.Dončičiaus asmeninė priežiūra. Kaunietis niekada negarsėjo kaip gynybos specialistas, tačiau matyt buvo tikimasi, jog Mariui Grigoniui užimant lengvojo krašto puolėjo poziciją, puolime Lietuvos rinktinė turės daugiau ginklų ir dinamikos.
Iš pradžių planas veikė neblogai. Puolime kamuolys judėjo gerai, tas pats T.Dimša smeigė tritaškį, o Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis buvo maitinami kamuoliais (11:7) baudos aikštelėje.
Teigti, jog T.Dimšai sėkmingai pavyko stabdyti L.Dončičių būtų pernelyg drąsu – slovėnų vedlys nepelnė nė taško, tačiau jautėsi pakankamai patogiai įeidamas su kamuoliu ten, kur norėjo ir tris sykius rezultatyviai išskirstęs jį komandos draugams.
Tad kai sužaidus penkias minutes, T.Dimša užsidirbo antrąją pražangą, D.Maskoliūnui neturėjo būti sunku nuo suolo pakelti Arną Butkevičių – žmogų, kuris išvakarėse atliko puikų darbą gynyboje su Lenkijos rinktinės lyderiu Mateušu Ponitka.
A.Butkevičius jau netrukus įrodinėjo, kodėl vieta galutiniame dvyliktuke atiteko jam, o ne Tadui Sedekerskiui. Sykį sėkmingai atakavo gintis nenorintį L.Dončičių prasiveržimu, vėliau dar pridėjo tritaškį, o galiausiai rungtynes baigė kaip naudingiausias rinktinės žaidėjas (14 taškų, 20 naudingumo balų).
Vis dėlto su užduotimi apsunkinti gyvenimą L.Dončičiui jam tvarkytis absoliučiai nesisekė. Slovėnas nejautė A.Butkevičiaus gynybos, ypač įeidamas į baudos aikštelę. Trečiojo kėlinio pradžioje jis penktąjį sykį užsibaigė „du plius vienas“ stiliumi su varžovo pražanga. Tąsyk prie jo buvo tas pats A.Butkevičius.
Asmeninė rinktinės gynyba prieš L.Dončičių atrodė bejėgė, tačiau ne mažiau beviltiškos buvo ir komandinės pastangos.
Didžiąją dalį taškų pirmoje mačo pusėje slovėnai susirinko žaisdami vieną ir tą pačią situaciją, vadinamą ispaniškuoju pikenrolu. Tai per pastarąjį penkmetį labai plačiai, ypač Europoje, paplitęs puolimo manevras, kuriuo 2016 metais Rio de Žaneiro olimpiadoje varžovus į neviltį varė Sergio Scariolo ir vadovaujami ispanai.
Tai situacija, kai į dviejų žaidėjų įprastai žaidžiamą pikenrolą įtraukiamas dar ir trečiasis, paprastai gynėjas, statantis nugarinę užtvarą besiginančiam aukštaūgiui, taip atidarydamas koridorių prasiveržimui kamuolį valdančiam žaidėjui. D.Maskoliūnas po rungtynių minėjo, jog šią situaciją prieš tai žaisdami slovėnų gynėjai užtvaros nestatydavo (slipindavo), bet šį kartą jie elgėsi kitaip, prie ko prisitaikyti sekėsi sunkiai, ypač pradžioje.
Ispaniškajam pikenrolui neutralizuoti reikalingos aiškios gynybinės taisyklės ir jų nepriekaištingas įgyvendinimas, kuo Lietuvos rinktinė nepasižymėjo. Ir tai nebūtinai trenerių štabo kaltė – dažnai pakanka aiškios ir savalaikės trijų žaidėjų tarpusavio komunikacijos. Gynėjas privalo pranešti aukštaūgiui apie artėjančią nugarinę užtvarą, o vėliau sukomunikuoti su kamuolį dengiančiu komandos draugu apie susikeitimą ginamaisiais, jei jo prireikia.
Vis tik labai dažnai L.Dončičiui kelius link krepšio arba perdavimų taikinius atskleisdavo absoliutus lietuvių pasimetimas – kas turi keistis, o kas likti su savuoju žaidėju. Du žaidėjai ant vieno arba nė vieno ant Lukos.
Slovėnas rinko taškus tiek naudodamasis lietuvių komandinės gynybos spragomis, tiek nesulaukęs rimtesnio A.Butkevičiaus ar T.Dimšos pasipriešinimo. Per 24 minutes jis spėjo surinkti 27 taškus ir atlikti 9 rezultatyvius perdavimus, iš esmės vienas palaikydamas slovėnų gyvybę prieš beveik nepriekaištingai (išskyrus baudų metimus) funkcionavusį lietuvių puolimą. Tik trečiojo kėlinio viduryje D.Maskoliūnas stabdyti L.Dončičiui griebėsi plano B, įkvėpusio spurtui ir sukūrusio lūžio momentą.
Likus žaisti 4:44 iki ketvirčio pabaigos, J.Valančiūną pakeitė D.Sabonis, o Mike'as Tobey paliko aikštę užsidirbęs ketvirtąją asmeninę pražangą. Ant parketo žengė Žiga Dimecas, o lietuviai ėmė keistis ginamaisiais visais penkiais žaidėjais.
Tai daryti buvo galima ir anksčiau, nes nuo 26-osios minutės, kai rinktinė pradėjo naudoti šią gynybinę sistemą ir ja rėmėsi nemažą likusio laiko dalį, L.Dončičius surinko vos 4 taškus ir atliko 4 rezultatyvius perdavimus. Penketukai su D.Saboniu vidurio puolėjo pozicijoje gynyboje veikė sklandžiau nei rungtyniaujant abiem centrais vienu metu kartu. Tuo tarpu L.Dončičius nesijautė patogiai negalėdamas įeiti į baudos aikštelę netrukdomas – strigo ir prieš D.Sabonį, nedominavo ir žaisdamas nugara į krepšį prieš Roką Giedraitį.
Sabonis, Giedraitis
Neišnaudota galimybė
Tris atakas paeiliui D.Sabonis sėkmingai apsigynė prieš L.Dončičių. Vienuolikos taškų skirtumas (60:71) per dvi minutes ištirpo iki dviejų (69:71) į rungtynes sėkmingai įsiliejus iki tol ant atsarginių žaidėjų suolelio veiksmą stebėjusiam R.Giedraičiui, o Slovėnijos rinktinės strategas Aleksandras Sekuličius, nesužavėtas Ž.Dimeco kojų darbu, į vidurio puolėjo poziciją pastūmė Vlatko Čančarą, kuris prieš tai turėjo rimtų problemų ginantis prieš D.Sabonį arti krepšio.
Atrodė, reikalai klostosi labai palankiai. L.Dončičius staiga ėmė blaškytis ir stūgauti ant mačo arbitrų ir jei ne jo statusas, ko gero būtų užsidirbęs ir techninę pražangą po vieno iš išpuolių. Savo ruožtu, Lietuvos rinktinė puolime turėjo aiškią persvarą baudos aikštelėje – D.Sabonį ir jo didelį kūną bei įgūdžius žaidime nugara į krepšį.
Vis tik kai labiausiai reikėjo šalto proto ir užtikrintumo, lietuviai ėmė skubėti ir kliautis padrikais veiksmais. Kamuolys D.Sabonio rankų baudos aikštelėje nepasiekdavo, o reikalus dar labiau apsunkino Eimanto Bendžiaus pražangos bei pernelyg oportunistiški R.Jokubaičio veiksmai. Tuo metu norėjosi aikštėje matyti kur kas labiau patyrusį kamuolio skirstytoją M.Kalnietį.
Raktinis rungtynių momentas virto puolimo impotencijos išraiška, o nesėkmingą atkarpą simboliškai vainikavo labai apmaudi M.Grigonio pražanga paskutinėmis kėlinio akimirkomis prieš tritaškį metusį Jaka Blažičių – 69:80.
Lietuva
Negėdinga nesėkmė
Ketvirtasis kėlinys tapo savotišku formalumu, nepaisant pastangų dar kažką pakeisti.
Aikštelėje vėl bandyta remtis persvarą po krepšiais turėjusiu kurti D.Sabonio ir J.Valančiūno tandemu. Tačiau nei tada, nei per 30 minučių prieš tai, dominavimo nesijautė, net ir M.Tobey balansuojant ant iškritimo iš rungtynių riba.
9 taškai antraisiais šansais ir vos 23 abiejų NBA bokštų kartu sudėjus – ne tie skaičiai, kurių buvo tikimasi žaidžiant prieš fiziškumu nepasižyminčią Slovėnijos priekinę liniją.
Nebe tokie tikslūs buvo ir tolimi metimai, kurių per pirmąją mačo dalį pavyko pataikyti 6 iš 11, o antroje – 4 iš 16.
Kontratakų, kuriomis pavykdavo lengvai nubausti trečiojo krepšinio pasaulio šalis, taipogi nebebuvo – vos 4 taškai. Čia galioja taisyklė, kad norint bėgti, pirmiausia reikia apsiginti.
Problema, jog gintis nesisekė ne tik asmeniškai, bet ir komandiškai, kas visais laikais padėdavo užkamšyti Lietuvos rinktinės krepšininkų individualaus gynybinio talento trūkumą. Didžiausias pergales pavykdavo iškovoti ilgų rankų ir atletiškumo deficitą kompensuojant mąstymu, reakcija ir komunikacija.
Šis pralaimėjimas ir pirmasis nepatekimas į Olimpines žaidynes nuo Nepriklausomybės atgavimo nėra tragedija ar fiasko, nes pralaimėta komandai, diriguojamai, ko gero, geriausio planetos kūrėjo krepšinyje šiuo metu, apsupto prie jo idealiai derančiais partneriais.
Slovėnai ne taip jau seniai kėlė Europos čempionų taurę į viršų, o prieš pat atranką didžiausią spragą sudėtyje užsikamšė negarbingu natūralizacijos būdu, pasikvietę Eurolygos lygio vidurio puolėją amerikietį.
Tai bus geras laikas persigrupuoti federacijos lygiu, išsirinkti naują vedlį į D.Maskoliūno vietą, pasiruošti kitam olimpiniam ciklui ir 2024-aisiais į didžiąją sceną Paryžiuje grįžti su atsinaujinusia ir dar talentingesne komanda.
Norėdami komentuoti prisijunkite.