Naują karjeros lapą atvertęs Ž.Peineris: apie padėką „Lietkabeliui“, latvių magiją ir A.Trinchieri „Žalgiryje“
interviu (8)
Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ sirgaliai dar gali puikiai prisiminti, kaip ant jų arenos parketo puikų sezoną žaidė latvis Žanis Peineris. Nuo to laiko prabėgo 5 metai su trupučiu, o Ž.Peinerio gyvenime įvyko nemažai pokyčių.
33 metų latvis dar 2020-aisiais nusprendė kabinti sportbačius į šoną. Jam tuo metu buvo vos 30 m. Koronaviruso pandemija, trauma ir nelengva reabilitacija – tai išbraukė iš latvio karjeros daugmaž metus. „Per šį laiką mėgavausi gyvenimu be krepšinio ir supratau, kad turbūt tai yra laikas dėti tašką“, – pripažįsta jis.
Nemažą karjeros dalį Ž.Peineris praleido gimtinėje. Šanso vėliau 2016 m. jis sulaukė Salonikų PAOK klube, o po metų atvyko į Panevėžį. Būtent šiuos du sezonus latvis įvardina kaip ko gero laimingiausius karjeroje.
„Esu iki šiol dėkingas „7bet-Lietkabeliui“, nes šis sezonas man atvėrė galimybę kilti aukščiau“, – sako Ž.Peineris, 2018–2019 m. sezone žaidęs Eurolygoje, Stambulo „Daruššafaka“ klube.
Nors Eurolygoje jis neįsitvirtino, 2019–2020 m. rungtyniavo Belgrado „Partizan“ klube ir buvo treniruojamas Andrea Trinchieri. Tai bus paskutiniai Ž.Peinerio metai krepšinyje.
Apie savo ateitį jis yra galvojęs jau anksčiau, tad šiuo metu juda nauju karjeros keliu. Darbuojasi individualiu treneriu bei gilinasi į krepšinio analitiką – čia Ž.Peineris mato savo ateitį.
Neįkainojamą patirtį jaunas latvis sėmėsi ir pastarąją vasarą Pasaulio taurėje, kur buvo Latvijos rinktinės trenerių štabe. Penktą vietą užėmusių latvių magiją Ž.Peineris apibūdino paprastai – to kaltininkas buvo Luca Banchi.
„Tai tikrai yra Banchi indėlis, nes beveik ta pati kompanija vaikinų buvo ir ankstesniais metais, bet tuo metu net nepatekome į Europos čempionatą“, – lygino jis.
Krepsinis.net portale – išsamus pokalbis su Ž.Peineriu apie įspūdingą pasaulio čempionatą, naują karjeros etapą, L.Banchi darbo etiką, Andrea Trinchieri Kauno „Žalgiryje“, latvių trenerių lygį ir nesiklostančią Janio Timmos karjerą.
– Pastarąjį kartą jus teko matyti dirbantį Latvijos rinktinėje. Papasakokite, kokiomis veiklomis apskritai užsiimate, baigęs krepšininko karjerą?
– Šiuo metu, galima sakyti, esu be darbo. Vasarą kaip asistentas dirbau rinktinėje, taip pat individualiai darbavausi su kai kuriais žaidėjais. Šiuo metu kažkiek prisidedu prie projektų, susijusių su krepšiniu, tik daug plėstis apie tai nenoriu – dar anksti. Mėgstu skaičius, tad labiau užsiimu analitika – tai yra kryptis, kuria noriu judėti kaip asistentas. Kažkiek pasportuoju, stengiuosi būti formoje ir gyventi normalaus žmogaus gyvenimą. Taip pat turiu keletą mažų verslų, investicijų, tad veiklos netrūksta.
– Krepšininko karjerą baigėte 2020-aisiais, jums tuo metu buvo vos 30 metų. Kaip galite apibūdinti paskutinį savo sezoną Belgrade ir kaip pajautėte, jog pabaiga artėja?
– Tas sezonas man nebuvo lengvas psichologiškai, turėjau keletą traumų, nors iki tol karjeroje nesusidūriau su rimtomis traumomis. Ko gero nebuvo situacijų, kai praleisčiau daugiau nei porą rungtynių paeiliui. Tad viskas prasidėjo nuo to, o kai žaidi „Partizan“, visada susiduri su spaudimu ir dideliais lūkesčiais. Ten mane treniravo Trinchieri, kuris yra griežtas strategas, bet tuo metu laimėjome, žaidėme gerai, tai nekėlė daug streso. Vis tik tada atėjo koronavirusas, turėjau kelio operaciją, reabilitacija ėjosi ne taip, kaip planuota, viskas užtruko apie metus. Per šį laiką mėgavausi gyvenimu be krepšinio ir supratau, kad turbūt tai yra laikas dėti tašką. Nenorėjau žaisti, būdamas blogesnės fizinės savijautos nei iki tol.
– Ar jūs pats nustebote tuo, kad būdamas toks jaunas labiau mėgausitės gyvenimu be krepšinio nei su juo?
– Kažkiek (Juokiasi). Šiaip nedaug vyrukų apie tai šneka, bet žinau ne vieną, kuris baigė karjerą ir sakė tą patį – metai po karjeros jiems buvo geriausi. Tai – individualu. Kai kurie nori žaisti iki paskutinės minutės, kai gali tai daryti, bet aš ne toks. Gal ir paskutinė patirtis nebuvo geriausia, nors iki tol karjeroje tikrai turėjau gerų sezonų, kuriuos norėtųsi tęsti ir tęsti. Tik kai kyla lygis, kyla alga, kyla lūkesčiai – kyla ir stresas, kurį patiri. Nenorėjau eiti į žemesnį lygį ir matyti prastesnę savo paties versiją. Nebepriklausiau Eurolygos ar „Partizan“ lygiui, tad nenorėjau grįžti ir vėl kovoti dėl savo vietos. Jei būčiau buvęs sveikas, gal būtų kitaip, bet be geros sveikatos variantų nebuvo.
Peineris
– Visi krepšininkai gerai žino, kad jų karjera – ne amžina, peržengti 35–37 metų ribą jau yra solidus pasiekimas. Jums ta riba atėjo dar anksčiau. Sakote, kad mėgavotės gyvenimu be aikštės, bet ar psichologiškai tikrai buvo lengva priimti, kad ilgas gyvenimo etapas kaip žaidėjui jau – baigtas?
– Manau, kad jei ne kovidas ir trauma, aš vis dar žaisčiau iki šiol. Kai dirbu treniruotėse su vaikinais, pasistumdome vienas prieš vieną ir dar jaučiuosi gerai. Bet baigęs karjerą leidausi į keliones su žmona ir tai man teikė daug malonumo. Man padėjo ir tai, kad būdamas jaunas pradėjau investuoti pinigus, tai leido man jaustis gana saugiai dėl savo gyvenimo. Nebenorėjau visiškai naikinti savo kelių, dėl ko galbūt būčiau gailėjęsis ateityje. Niekada nesigailėjau dabartinio savo sprendimo.
– Manau, kad finansinis stabilumas yra įdomus faktorius, kurį minite. Spėju, ne tiek mažai žaidėjų tęsia karjeras iki vėlyvo amžiaus ne tik dėl to, kad mėgaujasi tuo, bet ir dėl nesusikurto finansinio pagrindo ir nežinomybės, kaip pinigus uždirbti toliau.
– Tikrai taip, pritariu. Bet nenoriu į nieką spjauti, gal pats po kelerių metų būsiu tokioje situacijoje ir turėsiu grįžti, kad dar užsidirbčiau, niekada nežinai. Oficialiai juk nepranešiau apie paskutines rungtynes. Man 33-eji, jei sveikata leis ir turėsiu finansų stoką, gal dar grįšiu (Juokiasi). Bet kol kas jaučiuosi stabiliai ir manau, taip nenutiks.
– Oficialiai iki šios dienos apie karjeros pabaigą nepranešė net ir Linas Kleiza.
– Jo amžiui jau vėlu (Juokiasi).
– Dabar nemažai krepšininkų, ypač Lietuvoje, po karjeros renkasi vadybinį kelią. Kaip jus patraukė būtent trenerio karjera ir ypač – analitika?
– Dar kai stojau į universitetą, rinkausi tarp treniravimo ir ekonomikos. Tada pasirinkau pastarąjį dalyką, nes to norėjo mama. Taip pat turėjau problemų su širdimi, tad nebuvau tikras dėl krepšininko karjeros bei norėjau kažką kito turėti šalia. Man gerai sekėsi matematika, tad ekonomika man taip pat buvo suprantama sritis.
Treniravimas prasidėjo nuo to, kad mano draugas paprašė su juo padirbėti, žinodamas, kad domiuosi ir taktikomis, ir statistiniais dalykais. Jau žaisdamas keletą pastarųjų metų buvau į tai įsitraukęs. Taip galėjau jam duoti patarimų ir tęsėme darbus, prie kurių prisijungė dar žaidėjų, su kuriais dirbome individualiai.
Vėliau Luca Banchi pakvietė mane prisijungti prie savo štabo, tad dirbau rinktinėje ir vykau į Pasaulio taurę. Buvau šiokia tokia tarpinė grandis tarp trenerių ir žaidėjų, kadangi gerai žinojau vaikinus rinktinėje, žaidžiau su jais, galėjau kai kurią informaciją padėti iškomunikuoti į abi puses – ir treneriams, ir žaidėjams.
– Jei gerai suprantu, šiuo metu labiau linkstate į analitinį darbą nei tipinio asistento pareigas ar ateitį vyr. trenerio poste?
– Taip, analitika man patinka labiau. Europos krepšinyje tai dar nėra išvystyta sfera, bet daug analitikos jau yra NBA. Manau, kad tai yra sritis, kur galiu sujungti savo ekonominius-matematinius ir krepšinio gebėjimus. Tai yra dar ne tokia populiari sritis, ypač vyresnės kartos treneriai per mažai dėmesio skiria tam tikriems analitiniams dalykams, kurie gali padėti – tokia mano nuomonė. Bandysiu augti šioje srityje: dalyvauju kursuose pas NBA dirbusius analitikus, taip pat mano minėtas krepšinio projektas irgi yra susijęs su tuo. Matysime, kur tai nuves. Nežinau, ar šiuo metu noriu dirbti komandos trenerių štabe, bet jei būtų variantų, tikrai pagalvočiau.
– Kaip sakote, analitika Europoje dar nėra tokia populiari krepšinio atšaka. Kur reikia ieškoti būtų tobulinti save labiau? Vykti į stažuotes NBA?
– Tai yra variantas. Minėjau kursus, taip pat skaitau knygas, kasdien analizuoju „Synergy“ statistiką – tiek Latvijos rinktinei, tiek kai kuriems žaidėjams, kad suteikčiau informaciją apie tendencijas, kuri gali būti aktuali. Smagu, kad matau, jog tai gali duoti rezultatus. Manau, kad jei būtų noro, galėčiau vykti į stažuotę NBA ar G lygą, turiu ten draugų, pažįstu skautų, bet gal kol kas nesu toks alkanas, šiuo metu mėgaujuosi būdamas su šeima.
– Jei tik būtų noro, manau, užtektų vieno skambučio į Bostoną jūsų geram draugui Kristapui.
– Galbūt (Juokiasi). Kol kas tai tiesiog nėra mano tikslas.
– Lietuviams gerai pažįstamas latvis Kasparas Vecvagaras taip pat baigė karjerą gana anksti ir šiuo metu dirba Valmieros ekipos trenerių štabe. Gal galite papasakoti, kokia šiuo metu yra Latvijos rinka ir kiek lengva ar kaip tik nelengva yra jauniems treneriams įžengti į šį darbą?
– Beje, interviu pradžioje kalbėjome apie žaidėjus, kurie baigę karjerą jautėsi laimingi. Kasparas buvo vienas tų žmonių, kurie man taip pat tą sakė (Šypsosi). Manau, kad jauniems treneriams Latvijos rinka nėra sudėtinga patekti. Mūsų komandos nėra turtingos, o vidutinis trenerių lygis nėra aukštas. Kasparas tikrai gali įnešti naujos energijos ir naujų vėjų į Latvijos trenerių rinką, džiaugiuosi, jog jis mėgaujasi šiuo darbu. Tikiu, kad po keleto metų jis dirbs vyr. treneriu, nes jis turi tam motyvaciją. Reikia pripažinti, kad šis darbas – nėra pats lengviausias, o algos Latvijoje nėra didelės. Dėl to ir aš pats pasirinkau kiek kitokį kelią.
– Kalbant apie Latvijos trenerius, sezonas tik įpusėja, o Lietuvoje darbo neteko du latvių specialistai – Robertas Štelmaheris Panevėžyje ir Nikolajus Mazuras Šiauliuose. Kaip manote, tai iliustruoja problemas tarp Latvijos trenerių?
– Prieš keletą metų buvo tikrai nemažai latvių, kurie tuo metu dirbo Ukrainoje, Vieningoje lygoje, Lenkijoje ir pan. Situacija buvo geresnė. Tie treneriai jau vyresni, galbūt nepasiveja naujų tendencijų, taip pat krepšinio rinka tokia, kad jei kažkas netinka, esi atleidžiamas ir nėra lengva rasti naują vietą. Nenoriu kažko kritikuoti, pats dirbau su tais specialistais, bet situacija tokia, kad dabar nelabai turime trenerių, kurie dirbtų aukštame lygyje. Gal kažką pamiršau, bet dabar į galvą ateina tik Bagatskis, dirbantis Rumunijoje.
Tendencijos tikrai prastėja. Turime tokių jaunų vyrų kaip Janis Gailitis, dirbantis VEF, Artūras Visockis, treniruojantis „Liepaja“. Jie buvo rinktinėje, dirbo su Banchi ir manau, kad jie gali užaugti iki aukštesnio lygio specialistų. Vienas dalykas, kad gal jie per daug užsibuvo Latvijos rinkoje ir neturi daug motyvacijos vykti kitur – gali būti atleistas labai greitai, o tavo vieta Liepojoje ar Rygoje jau bus užimta. Taip gali lengvai atsidurti situacijoje, kai ir pats, ir šeima liksite be pinigų. Nelengva.
– Krepšinis toks dalykas, kad dažnai klubai, ieškodami permainų, keičia trenerius. Iš jūsų kaip krepšininko perspektyvos, kaip manote, ar trenerio keitimas dažniausiai yra geriausias kelias į geresnį rezultatą?
– Tiesą sakant, man karjeroje nelabai teko su tuo susidurti, kad permainos vyktų sezono metu. Kiek pamenu, tik „Daruššafaka“ komanda tada keitė specialistą. Man pavyko dirbti su gerais treneriais, kurie tuose klubuose dirbo po sezoną ar daugiau, dėl to man sunku palyginti, kaip yra, kai vyksta dažnos permainos sezono metu.
Apskritai man nepatinka tendencija, kaip geri treneriai yra keičiami staiga. Taip, Luca Banchi yra mano geras bičiulis, džiaugiuosi už jį ir šią galimybę, bet kaip pavyzdį galiu pateikti Scariolo – juk jis turi nuostabų CV, bet buvo atleistas. Eurolygoje išvis įprasta, kad trenerį atleidus jį pasiima kita komanda, kartais po metų strategas vėl grįžta, kur dirbęs – juk tai nepadaro tau didelio skirtumo. Taip, treneriai krepšinyje yra labai labai svarbi grandis, bet kartais ir žaidėjai yra keičiami į panašaus lygio žaidėjus – tokie pokyčiai, kuomet lygiai nelabai skiriasi, manau, nepakeis nieko kardinaliai.
Jei pats būčiau komandos vadovas, įsivaizduoju, kad keisčiau trenerį tik tuo atveju, jei situacija būtų labai bloga. Keisti trenerius kasmet – neprofesionalu. Juk darai pokalbius su specialistais, lygini, ar jūsų idėjos sutampa, renkiesi pagal tai. Reikia suteikti laiko. Kartais būna tokių problemų kaip traumos, kartais reikia išbandyti strategijas – viskam tam reikia kantrybės.
– Jūsų paskutinis treneris krepšinio karjeroje buvo Andrea Trinchieri. Jis buvo per žingsnį nuo „Žalgirio“ jau prieš porą savaičių (kai vyko pokalbis su Ž.Peineriu, italas dar nebuvo paskelbtas naujuoju vyr. treneriu – Krepsinis.net). Apie jį nuomonių yra kontraversiškų – nuo arogancijos iki rūpesčio žaidėjų atžvilgiu, kokį įspūdį jums palikęs yra šis treneris?
– Man patiko „Žalgirio“ žaidėjų gestas, manau, būtų buvusi klaida atleisti Kazį. Pernai ši komanda pasiekė atkrintamąsias, o dabar tu atleidi trenerį? Jis neturi geriausios sudėties, kai kurie startinio penketo žaidėjai dabar tikrai nėra atkrintamųjų lygio. Būkime teisingi – dabartinė sudėtis nėra stipriai geresnė už rezultatus, kurie rodomi. „Žalgiris“ turi nuostabią atmosferą, bet su dabartine sudėtimi sunku laimėti – juk kitos komandos turi gerus biudžetus, gerus žaidėjus ir gerus sirgalius. Reikia kantrybės, ypač „Žalgirio“ situacijoje.
Nemanau, kad po kelių blogų mėnesių geriausia išeitis yra keisti trenerį. Manau, Maksvytis nusipelnęs šanso yra bent šiems metams, o gal ir kitiems, atsižvelgiant į tai, ką nuveikė pernai. Galima atsižvelgti ne tik į praeitus metus – juk Kazys ir anksčiau įrodė, kad su ne pačiomis pajėgiausiomis komandomis gali būti LKL finaluose: „7bet-Lietkabeliu“, „Neptūnu“. Juk jis daug metų karjeroje pasiekė rezultatus, kurie buvo aukščiau lūkesčių. Galbūt žaidėjai, kurie dirbo su juo, nepasakys, kad jis turi unikalų krepšinio protą ar kažką, bet rezultatai pasako daug ką. Kartais neturi būti pats sumaniausias, užtenka laimėti. Jis – paprastas vyras, jį žaidėjai myli, ką ir parodė tas užstojimas. Man tai labai patiko.
Kas dėl Trinchieri, jis yra specifinis žmogus. Andrea yra labai protingas, sumanus, geras treneris. Kaip specialistas jis ko gero yra aukščiausio lygio, su kuriuo kada dirbau. Kaip žmogus jis sudėtingas, reikia pripažinti. Jis nebijo žvaigždžių, ką galvoja, jis gali pasakyti bet kuriam žaidėjui. Jis neskirsto žaidėjų į jaunus ir patyrusius – yra griežtas visiems. Jei „Žalgiris“ jį vis tik pasirašytų, manau, šiai komandai tai būtų geras variantas, nes Andrea įrodė, kad gali dirbti su panašaus tipo komandomis. Jis tikrai susitvarkys su spaudimu Kaune.
– Norisi pakalbėti apie praeitą vasarą su Latvijos rinktine. Kokią patirtį jums suteikė šis įspūdingas pasaulio čempionatas?
– Nuostabią. Aš visada tikėjau Luca, visada buvau jo didelis sirgalius, dėl ko porą vasarų dirbau rinktinėje kartu be jokio atlygio. Luca yra itin protingas ir geras treneris, nuostabus žmogus, jis žino, kaip bendrauti, kaip sudėlioti dalykus – jis yra didelis profesionalas. Tai jis rodo ir „Virtus“ komandoje.
Tikėjausi, kad Pasaulio taurėje būsime geri, bet nemaniau, kad tokie geri būsime be Kristapo. Neturėjome ir Lomažo, Strelnieko – traumų buvo nemažai, bet sakiau jam – Lucos stiliui nesvarbu, ar tai KP, ar Čavaras – rezultatas gali būti toks pats. Banchi sakė man: ne ne, netiesa, man reikia geriausių žaidėjų. Vis tik įrodėme, kad galime laimėti su bet kokia sudėtimi. Mūsų laukia dar viena įdomi vasara, matysime, kas atvyks padėti, bus įdomu. Manau, kad mums – latviams – labai pasisekė, jog turime tokį trenerį keletą metų paeiliui.
– Čempionato metu su kolegomis kažkiek juokavome, jog nuolat buvote šalia Kristapo Porzingio lyg jo apsauginis.
– (Juokiasi) Mes esame geri draugai, vasaromis jam padedu treniruotis, o ir šiaip daug laiko praleidžiame kartu. Su mumis būna ir Žagaras, bet jis tame čempionate žaidė, o mes stebėjome viską iš tribūnų. Žinau, kad kameros mus dažnai fiksavo šalia, esame tikrai artimi, kartais jį sezono metu aplankau Bostone. Esame draugai ir džiaugiuosi, kad jo karjera klostosi ta linkme, kurios jis vertas. Jis turi gerą sezoną, „Celtics“ irgi žaidžia gerai, reikia tikėtis, kad taip bus ir toliau.
Latvijos rinktinė
– Grįžtant prie latvių nacionalinės komandos, ar turite atsakymą, kaip pastarąją vasarą jūsų rinktinė sukūrė tokią magiją?
– Tai tikrai yra Banchi indėlis, nes beveik ta pati kompanija vaikinų buvo ir ankstesniais metais, bet tuo metu net nepatekome į Europos čempionatą. Žagaras žaidė nuostabiai, jis – labai talentingas, Gražulis taip pat dėjo didelį žingsnį į priekį. Bet viso to nebūtų be Banchi.
– Lietuviai buvo gana įskaudinti ir įžeisti, kai paskutinėse čempionato rungtynėse juos nušlavėte. Kokia buvo latvių perspektyva – kiek principo buvo akistatoje su „vyresniais broliais“?
– Buvo keistas jausmas, nes draugiškas rungtynes Lietuvai pralaimėjome 30 taškų. Ten neturėjome šansų, lietuviai buvo ženkliai geresni. Bet tai kartu buvo paskutinės rungtynės, kuomet taikėme savo vieną taktikų – būtent po to pralaimėjimo visiškai pakeitėme gynybos sistemas. Ir viso pasaulio čempionato metu jau žaidėme kitaip. Tai, kad Luca pakeitė strategiją taip, suveikė nuostabiai.
Apskritai manau, kad tos draugiškos rungtynės neiliustravo komandų lygio, lygiai kaip ir mačas dėl 5-os vietos irgi neatspindėjo, kad lietuviai buvo už mus prastesni. Situacija buvo tokia, kad lietuviai tame čempionate norėjo daugiau, o mums 5-oji vieta buvo gyvenimo šansas. Nesakau, kad buvome panašaus lygio komandos, bet buvome panašioje situacijoje tuo metu – realiausiai viską atspindėjusi būtų atkakli kova tarp mūsų.
– Ar dažnai pagalvojate, o kas, jei Davis Bertanis būtų pataikęs tą lemiamą tritaškį prieš Vokietiją?
– Pagalvoju. Tai buvo fantastika. Vokietija galiausiai laimėjo auksą, tad kyla minčių, o kas, jei būtume pataikę? Nejau būtume galėję laimėti ir mes? Su šia sudėtimi laimėti pasaulio čempionatą? Sunku tai suvokti ir turbūt dauguma sakytų: aišku, kad nebūtumėte laimėję. Bet šansą turėjome. Tuo metu galvojau, kad jei būtumėme turėję Porzingį, būtume buvę tarp trijų geriausių komandų.
– Kaip manote, kokias perspektyvas turi latvių rinktinė su visais sveikais pajėgiausiais žaidėjais?
– Niekada nežinai. Tokiuose turnyruose vienerios rungtynės gali lemti viską. O tokiose rungtynėse viską keisti gali 2–3 kertinės minutės. Čempionatuose yra daug sėkmės faktoriaus. Su Lietuva irgi buvo panašiai, kažkur teko stipresni varžovai, o po pergalės prieš JAV komanda pernelyg buvo pakilime emociškai. Viskas sudeda iš mažų detalių.
Kartais gali būti per daug pasitikintis, kartais – per mažai alkanas, kartais gali galvoti, kad esi geresnis nei iš tiesų – visa tai nusėda mintyse ir gali daryti įtaką tavo žaidimui. Gali imti žaisti ne taip energingai ir agresyviai. Šiose detalės gali lemti, ar liksi pirmas, ar aštuntas. Kai žaidi tokį sezoną kaip Eurolygos, susitinki su visomis komandomis po keletą kartų, yra kitaip, yra daugiau objektyvumo, kiek geras esi.
Mes irgi nežinome, gal turėdami visus geriausius žaidėjus būtume pralaimėję anksčiau – dar grupėje. Juk žaidėme prieš prancūzus ir ispanus – tikrai galėjome pralaimėti labai lengvai. Sunku prognozuoti, kaip atrodysime ateityje. Turime gerų žaidėjų, nuostabų trenerį, bet kaip atrodysime, pasakyti sunku.
– Kaip jau šnekėjome, ir Bolonijoje L.Banchi atlieka puikų darbą. Prieš sezoną tikrai niekas negalėjo prognozuoti, jog po pirmojo rato „Virtus“ bus antroje turnyro lentelės vietoje. Kas leidžia šiam treneriui rodyti įspūdingus rezultatus su komandomis, kurios neatrodo tokios geros?
– Jis yra aukščiausio profesionalumo specialistas. Luca kiekvienai treniruotei ruošiasi po porą valandų. Visuomet turėjome susitikimus, aptarėme smulkias detales su visais treneriais, medicininiu štabu. Kartais atrodydavo: kiek daug mes galime ruoštis 15 minučių užimsiančiai treniruotės daliai? Bet Luca toks, taip dirbome visus du mėnesius – labai atidžiai ruošdavomės kiekvienai treniruotei kasdien. Manau, kad tai yra viena priežasčių.
Kitas dalykas, Luca apskritai yra labai talentingas žmogus. Žaidėme stalo tenisą – Luca laimėjo prieš visus, žaidėme futbolą – Luca vėl siautėjo. Jis labai talentingas daugelyje sričių ir daug darbo įdeda visur. Taip pat – komunikuojant su žaidėjais, komanda, vadovais.
Žagaras
– Artūras Žagaras siautėjo pasaulio čempionate, pasirašė sutartį su Stambulo „Fenerbahče“, buvo paskolintas Vilniaus „Wolves“, bet jį sustabdė traumą. Kol kas traumos jį stabdo gana dažnai. Kur matote jo ateitį, jei sveikata nepaves Artūro?
– Artūro reabilitacija einasi gana gerai, kiek teko girdėti. Jam viskas bus gerai, galbūt jis grįš ant parketo dar šį sezoną. Artūras dar jaunas, jis neturėtų jaudintis dėl savo atsigavimo. Yra tokių vyresnių vyrų kaip Lomažas, kuris turėjo tris kryžminių kelio raiščių traumas karjeroje, bet atsigavo ir dabar pasirašė sutartį su „Virtus“.
– Norisi paklausti paprastai – kas nutiko Janio Timmos karjerai? Pastaruosius savo gerus metus jis sužaidė dar Maskvos srities „Chimki“ klube pas Rimą Kurtinaitį, o vėliau blaškytis ėmė tai šen, tai ten, nepaisant to, kad buvo vienas ryškiausių Latvijos talentų anksčiau.
– Geras klausimas. Manau, jis karjeroje padarė nemažai klaidų ir dabar matome to rezultatus. Dauguma iš jo tikėjosi ne to, kur Janis yra dabar – jis grįžo žaisti į „Daruššafaka“ Čempionų lygoje. Bet šioje komandoje taip pat yra nemažai problemų. Janis bent jau sugrįžo ir stengiasi likti aukštesniame lygyje. Jis nepateko ir į rinktinę, man kažkiek gaila dėl jo karjeros situacijos, bet yra, kaip yra.
– Ar nustebote, kad J.Timma neišvyko į pasaulio čempionatą? Iš jo žinutės socialiniame tinkle atrodė, kad pats Janis liko dėl to įsižeidęs.
– Taip, jis liko įskaudintas ir to nesitikėjo, bet reikia pridėti, kad Janis tuo metu buvo traumuotas – buvo įplyšęs blauzdos raumuo. Jei jis būtų sveikas, galbūt Luca būtų jį palikęs rinktinėje, tačiau to nebuvo, o kiti vaikinai buvo geros formos. Pastaruosius kelerius metus Timma nežaidė stabilaus ir nuoseklaus krepšinio aukštame lygyje, tad manau, jog apskritai jo „atkabinimas“ nebuvo didelė staigmena nei treneriams, nei žaidėjams, nei sirgaliams.
– Kokį ryšį iki šiol palaikote su „7bet-Lietkabelio“ organizacija, kurioje žaidėte 2017–2018 m.?
– Kartą per metus mėgstu apsilankyti šios komandos rungtynėse. Sirgaliai vis dar mane prisimena, pasitinka ir pasveikina – malonu. Dabar planuoju apsilankyti ir Stambulo „Fenerbahče“ bei Tel Avivo „Maccabi“ rungtynėse Panevėžyje, bet manau, jog vėliau užsuksiu ir į „7bet-Lietkabelio“ mačą. Man patinka apsilankyti buvusių komandų rungtynėse, pamatyti pažįstamus veidus štabe ar biure.
– Kaip reagavote, kuomet Panevėžio komanda atleido jūsų tautietį ir susigrąžino Nenadą Čanaką, vos tik tam pasitaikius progai?
– Kažkiek nustebau, nes buvo ankstyvas sezono metas. Štelmaheris per pastaruosius kelerius metus buvo atleistas iš ne vienos ekipos, gal pats tas faktas manęs tiek nenustebino, nes Lietuvoje dirbti nėra lengva. Čanakas gal ir nėra miesto legenda, bet sirgaliai jį myli, tad manau, kad visi yra patenkinti šiais pokyčiais.
– Kaip čia pasakius: legenda gal ir nėra, bet miesto garbės piliečiu Nenadas yra.
– Tikrai? Neblogai (Juokiasi).
– Savo gyvenime tik vienerius metus sužaidėte Eurolygoje – Stambulo „Daruššafaka“ klube. Ar galima sakyti, kad už šį gyvenimo šansą galite būti dėkingas Panevėžiui?
– Tikrai taip. Panevėžyje turėjau individualiai geriausius savo metus, man labai čia patiko. Esu iki šiol dėkingas „7bet-Lietkabeliui“, nes šis sezonas man atvėrė galimybę kilti aukščiau. Mėgavausi žaisdamas čia, taip pat man patiko ir metai prieš PAOK, Graikijoje žaisti irgi buvo puiku. Šie dveji metai man asmeniškai buvo geriausi karjeroje, psichologiškai – taip pat.
– Pastarąjį sykį, pamenu, matėmės būtent Stambule – prieš mačą su žalgiriečiais. Kaip iki šiol atsimenate savo vienintelį sezoną Eurolygoje?
– Pradžia man buvo nebloga, pats nesitikėjau, kad jausiuosi taip užtikrintai. Bet greitai buvo atleistas treneris, o naujasis manęs nematė tokiame dideliame vaidmenyje. Nuo 30 minučių mano laikas krito iki gal 12 min. Didelis kontraktas: dar ką tik jaučiausi vienu geresnių žaidėjų čia, o vėliau jaučiausi lyg nebepriklausantis šiam lygiui. Tai pasikeitė per savaitę. Bet kokiu atveju esu dėkingas už šią patirtį, nes niekada nesitikėjau, kad tapsiu Eurolygos žaidėju. Tikrai nelikau nusivylęs, jog čia praleidau vos metus.
Norėdami komentuoti prisijunkite.