Mušk savus, kad svetimi bijotų

Praėjusį dar vieną didįjį Eurolygos trečiadienį palikau be komentarų ir prognozių sąmoningai: po prieš savaitę nutikusių nelabai smagių dalykų paprasčiausiai ranka nekilo nei ką nors komentuoti, nei analizuoti. „Žalgirio“ nuotykiai Ispanijoje ir kartus „Ryto“ pralaimėjimas Vilniuje didelio įkvėpimo prognozėms nesuteikė. Pastarasis trečiadienis jau atsakė į kai kuriuos klausimus, tad galime bandyti apibendrinti tai, ką pamatėme.

Šįkart pradėsiu nuo linksmesnių dalykų. Prisipažinkit, kiek jūsų buvo tikinčių teigiamu Vilniaus komandos rezultatu Vitorijoje? Man gi visai negėda prisipažinti. Būčiau vienareikšmiškai prognozavęs pralaimėjimą. Triuškinantis pralaimėjimas savo aikštelėje juk negalėjo pridėti šį sezoną ir taip gerokai šlubuojančiai komandai pasitikėjimo. Šiemet taip pat gerokai išsikvėpusi Ispanijos čempionų komanda vis dėlto turėjo savos aikštės pranašumą. Be to, TOP-16 išvakarėse savo ir taip nesilpną sudėtį jie dar ir pastiprino. Ir ne bet kuo, ir ne bet kaip. Praėjusiame ture debiutavęs urugvajietis E. Batista iškart rimtai pareiškė apie save, tapdamas tose rungtynėse vedliu į pergalę.

Kas atsitiko? Kas atsitiko „Rytui“? Juk Vilniuje prarastas Martynas Gecevičius Vitorijoje nepadėjo. Jei netingite, atsiverskite mano blog‘ą, kuriame analizavau veiksnius, nulėmusius komandos pateiktą Kalėdinį stebuklą („Protingi mokosi..“ 2 dalis). Į TOP16, mano manymu, pavyko įšokti atsispyrus nuo dviejų kertinių akmenų: nuoseklaus ir, nereikalingais šeimininko „permušimais“, netrukdomo trenerių kolektyvo darbo (atstatant sezono pradžioje išderintą komandą). Bei žmogaus-žvaigždės Šarūno Jasikevičiaus energetinio užtaiso. Atrodė, kad Šaro įtaka buvo net svarbesnis veiksnys. Juolab, kad jam išvykus reikalai iškart gerokai pakriko. Tačiau trenerių darbas nesustojo ir jis davė rezultatus. Užteko į išbarstytų trijų įžaidėjų vietą įsigyti vieną žaidėją ir komanda tapo kitokia. Jau prieš savaitę, Vilniuje matėsi, kad „Rytas“ gali žaisti. Juk buvo sužaistos dvi visiškai skirtingos rungtynių dalys. Kol buvo ne tik Khalidui El Aminui leidžiantis atsipūsti, bet ir puikiai savo – komandos lyderio rolę vaidinantis Martynas - buvo kaunamasi. Iškritus M. Gecevičiui, pavargęs vienintelis įžaidėjas tapo skyle, pro kurią ir sukrito tas nepadorus rezultato skirtumas Vilniuje. Be to, komanda turėjo dar vieną savaitę normalaus darbo. Trenerių kolektyvo garbei pridėsiu, jog nepabijota iškart į mūšį mesti nespėjusio net normaliai „kojų apšilti“ komandos naujoko. Savo tautiečio patikimo žaidimo dėka K. El Aminas gavo taip reikalingą jam poilsį, o būdamas šviežias parodė savo potencialą. Nepamirškim - juk ir esant Šarui šis žaidėjas karts nuo karto suspindėdavo. Ne tik fantastines rungtynes sužaidęs, bet dar jas ir įspūdingai užbaigęs, amerikietis gerokai padėjo atsiskleisti ir komandos draugams. Šie jam atsidėkojo tuo pačiu. Tai ir yra patys rimčiausi tikros komandos požymiai. Per vieną vakarą grupės autsaiderių etiketės nusikračiusi sostinės komanda Vitorijoje gavo labai reikalingą šviežio oro gūsį. Žinoma, pergalės likusiuose mačuose pačios „į burną neįkris“. Reiks ir toliau kautis nemažiau pasiaukojančiai, tačiau ateitis regisi jau visai kitokia nei buvo galima prognozuot prieš savaitę.

Kauno gi komandos stovykloje „stebuklai“ nesibaigia. Kai mes matome už lango judančias medžių šakas, net neišėję į lauką galime konstatuoti - vėjas. Dar gali būti – žemės drebėjimas. Arba koks blogas žmogus, norintis nukrėsti paskutinius lapus. Kai trys iš eilės skirtingi treneriai taiko tą pačią, krepšinyje iki šiol nesutinkamą žaidėjų rotacijos sistemą, žinoma, galime tai laikyti atsitiktinumu. Apkaltinti blogą orą, sirgalius ar provokatorius komjaunuolius. Kažkur girdėta. Tie, kuriems teko ragauti Sovietų Sąjungoje vyravusias propagandines tradicijas, panašumų ras daug. Nuolat girdėjome, kaip šalyje viskas puiku, kaip mes lenkiam, pagalius mums į ratus nuolat kaišiojančius, niekšingus kapitalistus ir artėjame į komunistinį rojų. Kad būtų įtikinamiau, neretai tai išgirsdavome ir iš paprasto, tokio kaip ir mes patys – traktorininko arba melžėjos lūpų. Stiliaus panašumų rasime daug. Jau „prabilo“ ir patys žaidėjai, ir treneriai. Provokatoriais pavadinti net rungtynes stebintys žmonės. Galima juk ir vėją apkaltinti šališkumu. Ir į Vilniaus pusę žiūrinčias varnas. Tačiau net ir tūkstantį kartų, nesvarbu kieno lūpomis, pakartotas melas į tiesą, deja, nevirsta.

Nesiimu nei spręsti, nei vertinti, kieno pinigai „švaresni“. Kiekvienas elgesys visada turi savas pasekmes ir kiekvienas, dažniausiai, pjauna tai ką pasėja. Tačiau akivaizdu, kad puikiai sezoną pradėjęs Kauno komandos bosas susipainiojo savo paties tinkluose. Komanda dūsta, o konkurentai kikena į saują. Negi taip sunku pasimokyti iš svetimų klaidų? Negi taip sunku peržengt per savąjį egoizmą ir pripažint, kad nei vienas žmogus visų sričių meistru niekad nebus.

Šiandienis „Žalgiris“ - tikrai galinga komanda. Mes tikrai jau galėjome turėti dvi pergales. Pagarba treneriui, įpūtusiam pasitikėjimo net kompleksuotam milžinui iš Serbijos ir bent pabandžiusiam savo profesionalumu padėti komandai rungtynių metu. Tačiau šito gali būt per mažai. Pergalių „Žalgiris“ turės lygiai tiek, kiek jų prieš savąjį egoizmą iškovos žmogus, neseniai ištraukęs komandą iš bankroto kilpos. Jis prieštaringas. Jis klystantis. Bet jis turi teisę tobulėti.

Su pagarba, R.Zabulionis