Medikus apstulbinęs „Juventus“ serbas: apie artėjantį debiutą, pasitikėjimą ir pernai palaikytą „Lietkabelį“

Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ komanda jau laukia serbo Aleksos Nikoličiaus debiuto. Nors pagal medikų grafiką jis turėjo grįžti į aikštę tik pavasarį, gynėjas pralenkė visus grafikus ir nustebino tiek save, tiek klubą, tiek gydytojus.

„Po operacijos man sakė, kad nežaisiu 5–6 mėnesius, bet prabėgus trims aš galiu jau greitai grįžti. Nekantrauju ir labai to laukiu. Esu labai nustebęs, galvojau, kad jei žaisiu tik nuo kovo ar balandžio, tai reikš, kad praleidžiu kone visą sezoną. Bet jau po kelių savaičių aš galėjau pradėti vaikščioti, mano raumenys nesunyko, tai padėjo sveikstant. Esu labai dėkingas gydytojams ir fizinio rengimo treneriui už pagalbą atsistatant“, – sakė jis.

Dar rugsėjo pabaigoje A.Nikoličius patyrė kojos traumą – jam plyšo dešinės blauzdos raumuo, teko gultis ant operacinio stalo.

Pirmosios savaitės buvo sunkios, veiklos – mažai, teko jį leisti su filmais ir krepšiniu, kadangi jis – Belgrado „Crvena Zvezda“ sirgalius. Tačiau sparčiai gerėjusi sveikata serbą nuteikė vis labiau optimistiškai. O ir „Uniclub Casino – Juventus“ vadovai ramino A.Nikoličių nepersistengti ir neskubėti. Jo sutartis su komanda – ilgalaikė, pasirašyta pagal formulę „1 plius 1 plius 1“.

Artimiausią mačą „Uniclub Casino – Juventus“ žais jau sekmadienį prieš Alytaus „Wolves“. Gali būt, kad ten vyks ir A.Nikoličiaus debiutas.

– Ar visą šį laiką praleidote Lietuvoje?

– Iš pradžių man siūlė vykti namo bent 2–3 savaitėms, nes tai buvo periodas, per kurį ir taip nebūčiau galėjęs nieko daryti. Bet kadangi mano atsistatymas vyko greitai, tam net nebuvo laiko, iškart pradėjau dirbti, prabėgo gal tik 2,5 savaitės po operacijos.

– Kaip leidote tas pirmąsias savaites, kuomet jums tik buvo atlikta operacija?

– Tai buvo labai sunku psichologiškai. Nors fiziškai irgi, kadangi pirmąsyk supratau, kaip sunku yra vaikščioti su ramentais. Gyvenu penktame aukšte, tad kažkur išeiti būdavo reikalų. Pirmas kelias dienas žiūrėjau filmus, rungtynes, skaičiau knygas, bet po 3–4 dienų fantazijos jau trūko, buvo nuobodu, o kažkur išeiti negalėjau. Bet vis prisimenu, kad taip turėjo atrodyti ne 2, o 5–6 savaitės, įsivaizduokite, kaip būtų buvę tada. Turbūt būčiau išėjęs iš proto (Juokiasi).

– Kaip į jūsų greitą atsigavimą reagavo medikai?

– Kai jie pamatė, kad po dviejų su puse savaičių galiu vaikščioti, jie sakė „oho, neįtikėtina“. Tačiau jau žinau iš ankstesnių patirčių, kad mano kūnas toks – jis greitai geba atsistatyti po pažeidimų.

– Ar ši trauma – rimčiausia jūsų karjeroje?

– Taip. Turėjau vieną rimtą, bet ne tokią įprastą traumą – kuomet žaidžiau universitete, man lūžo veido kaulas, žinau, skamba nekaip, tai skausminga (Juokiasi). Du mėnesius negalėjau miegoti ant vienos veido pusės. Bet tikra rimta krepšinio trauma, susijusi su kūnu, man ši pirma.

– Traumą patyrėte dar pasiruošimo sezonui metu, ko gero tai – itin skausminga, kai net nespėji sužaisti nė vieno mačo ir žinai, kad ilgai negalėsi net debiutuoti?

– Susitraumavau, kai iki rungtynių su „Rytu“ liko dvi dienos. Kuomet iki debiuto liko savaitė, pajaučiau spazmus ir supratau, kad reikės poilsio. Bet man užteko vieno judesio per apšilimą ir supratau, jog nutiko kažkas blogo. Pirminė prognozė buvo 5–6 savaitės be krepšinio, tačiau magnetinis rezonansas parodė, kad reikės operacijos. Sunkiausia dalis buvo būtent ta, kuomet išgirdau, kad reikės operacijos, teko su tuo susitaikyti. Vėliau supratau, kad nebegaliu nieko pakeisti, tai – ne mano rankose. Tai – sporto dalis, stengiausi likti pozityvus.

– Kaip atrodė jūsų reabilitacijos periodas?

– Nekantravau jį pradėti, žiūrėjau į tai kaip į iššūkį. Pirmosiomis savaitėmis laukė masažai, elektros terapijos, vėliau – daugiau judesio. Kūnas po truputį pradėjo grįžti į ritmą, tada galėjau atlikti metimus, grįžti į aikštelę. Tai buvo iššūkis man ir į viską žiūrėjau kaip į galimybę parodyti, jog galiu grįžti dar stipresnis.

– Kaip pamenate pirmą sugrįžimo treniruotę su „Uniclub Casino – Juventus“ komanda?

– Aš taip jos laukiau! Treneriai mane pastoviai stabdė ir sakė nepersistengti. Aš nežaidžiau nuo rugsėjo, įsivaizduokite, koks tai buvo jausmas, labai nekantravau tęsti darbus. Tą dieną jaučiausi puikiai, kitą skaudėjo visus raumenis (Juokiasi).

– Kaip manote, kiek laiko jums reikės, kad grįžtumėte į formą?

– Manau, kad ne daugiau nei kelių savaičių, kad būčiau toks, koks buvau iki traumos. Bent jau fizine prasme. Žinoma, fizinis pasiruošimas skiriasi nuo krepšinio 5 prieš 5, bet įsivažiuosiu.

– Ar pagalvojate, kad jūsų ankstyvesnis sugrįžimas gali būti svarbus ir visai karjerai? Jei tektų praleisti beveik visą sezoną, komandos pasitikėjimas vasarą būtų labiau miglotas.

– Tikra tiesa. Treneriai mane vis skatina būti ramiam, jie primena, kad turiu kontraktą ateičiai, tad viskas gerai, nereikia forsuoti įvykiu. Svarbiausia, kad jaučiausi komfortiškai, kiek laiko reikės, tiek jo gausiu.

Nikoličius

– Kaip jūsų akimis „Uniclub Casino – Juventus“ komanda transformavosi viso sezono eigoje?

– Sezono pradžioje turėjome apmaudžių pralaimėjimų prieš „Rytą“ ir „Nevėžį-Optibet“. Buvo svarbu likti vieningiems, tai ir padarėme, sugrįždami į kovas. Likome optimistiški ir turime puikią atmosferą. Vis tik manau, kad dar turime daug dalykų, kuriuos galime pagerinti, tad dar nepasiekėme geriausio savo žaidimo.

– Šiuo metu Utenos komanda – antroje vietoje LKL, kaip vertinate tai?

– Nežinau, ar tai stebina (Šypsosi). Žaidžiame gerai, įrodėme, kad galime kautis su visais, pralaimėjome tik keliskart, iš jų vieną – „Žalgiriui“. Esu lygoje pirmais metais, bet tikrai tuo nesistebiu. Žiūrėsime, kaip viskas atrodys toliau.

– Kaip reagavote, kuomet netekote vieno iš lyderių Evanso?

– Tai nustebino mus, sužinojome visą tai prieš pat rungtynes su „7bet-Lietkabeliu“, kurios mums buvo kol kas kone svarbiausios sezone. Jei esi gera komanda, vieno žaidėjo netektis visko nenubrauks, svarbiausia – likti vieningiems ir kitiems pasitempti.

– Kaip savo šio sezono ateitį matote pats? Ar tikitės sužibėti LKL?

– Pasitikiu savimi. Noriu padėti komandai siekti pergalių, eiti kuo toliau lygoje, esu tam pasiruošęs. Nemėgstu daug kalbėti apie save, tačiau jaučiuosi gerai ir turiu pasitikėjimo.

– Kiek gerai žinojote LKL aktualijas iki atvykdamas į Lietuvą? Galbūt čia turite pažįstamų veidų?

– Kažkiek žinojau Peno ir Šaličių. Taip pat pernai aktyviai sekiau LKL atkrintamąsias, stebėjau transliacijas, žiūrėjau, kaip sekėsi serbų turinčiam „7bet-Lietkabeliui“. Žinau, kad jie taip pat žaidė ir prieš Belgrado „Partizan“ Europos taurėje. Atvykęs įsitikinau, kad LKL – aukšto lygio organizacija, smagu žaisti tokioje lygoje.

– Galima sakyti, kad pernai LKL buvote Panevėžio ekipos sirgalius?

– Galima, ir dėl to, kad jie nugalėjo „Partizan“ (Juokiasi).

– Kurios komandos šį sezoną jums yra įdomiausios lygoje?

– Jonavos ekipa, kurioje žaidžia Huskičius. Jis yra įžaidžiantis centras, galintis dalintis kamuoliu, įdomu jį stebėti. Taip pat smagu stebėti ir Panevėžio klubą, kuris rodo gerą žaidimą.