M.Pocius: apie Kuzminsko ir Lipkevičiaus žaidimą, Plazos ir Romanovo vizijų priešpriešą bei blankų Lafayette‘o žaidimą

Penktadienį Kauno „Žalgirio“ ekipa pademonstravo įspūdingą žaidimą ir Eurolygos septintojo turo mače net 82:45 nušlavė Vitorijos „Caja Laboral“ komandą, taip įsirašydama šeštąją pergalę šiame sezone. Krepsinis.net apžvalgininkas Martynas Pocius pateikia savo įžvalgas apie kauniečių žaidimą.

Mindaugas Kuzminskas ir Vytenis Lipkevičius. Po pirmojo rato dvikovos kritikavau Mindaugo žaidimą, nes Ispanijoje krašto puolėjas buvo išsigandęs ir sužaidė labai prastas rungtynes. Vakar Kuzminsko žaidimas, kovos alkis ir nusiteikimas labai nudžiugino visus krepšinio gerbėjus. Pirmą kartą pasirodęs aikštelėje žaidė labai drąsiai po varžovų krepšiu, išnaudojo savo ūgį prieš Fernando San Emeterio ir Taylorą Rochestie, dukart „pacentruodamas“, puikiai „nušokdino“ Tiborą Pleissą. Mindaugą pakeitusiam Lipkevičiui pasirodžius aikštelėje, prasidėjo tas „Žalgirio“ spurtas, po kurio kauniečiai nubėgo į priekį neatsigręždami. Nors puolime Vytenis varžovų krepšiui grėsmės praktiškai nekėlė, tačiau gynyboje dirbo ir už du, ir už tris, tiksliai kaip laikrodis ir labai mobiliai atsirasdavęs tose vietose, kad jo tiesioginis oponentas San Emeterio būtų tiesiog išjungtas iš žaidimo. Abu jaunieji krepšininkai vakar puikiai papildė vienas kitą, todėl ne per geriausias rungtynes sužaidęs Tremmellas Dardenas galėjo ramiai laiką leisti ant atsarginių suolo.

Gynybos patvarkymas. Nepaisant to, kad Žanas Tabakas prie „Caja Laboral“ komandos vairo stojo beveik rungtynių išvakarėse, planą puolimui Ispanijos klubas turėjo. Planas buvo matomas, kadangi pirmoje dvikovos pusėje varžovai išnaudojamo silpniausią „Žalgirio“ vietą gynyboje – aikštelės kampus. Būtent į kampus stengtasi išvesti kamuolį žinant, kad už juos atsakingi kauniečių krepšininkai besigindami praktiškai visada susispaudžia, todėl nusileidžia bent iki „ūsų“ (iki 3 sekundžių zonos). Taktika pirmoje dvikovos pusėje pasiteisino: dukart laisvas metimus iš toli pataikė Andresas Nočioni, laisvi, tiesa pro šalį, metė ir kiti „Caja Laboral“ krepšininkai. Jau pertraukėlės tarp kėlinukų metu Joanas Plaza ėmėsi korekcijų, kurios dar neveikė taip kaip norėtųsi, todėl šiaip labai tiksli „Žalgirio“ gynyba pademonstravo ir nedidelių kluptelėjimų: Pleissas užbaigė ataką dėjimu, pasinaudojęs nesusikalbėjimu tarp bandančių apsiginti nuo „du prieš du“ žalgiriečių ir liko visiškai laisvas po krepšiu, kadangi įprastai nusileisdavęs į pagalbą Lipkevičius tąkart liko pasaugoti būtent aikštelės kampe likusio oponento ir pasaugoti aukštaūgių nebespėjo. Po didžiosios pertraukos kampai „užsidarė“, nes krepšininkai užsiimdavo tokias pozicijas, kad ne tik galėdavo spėti į pagalbą, tačiau ir puikiai perskaitinėdavo varžovų perdavimus. Tam padėjo ir „Caja Laboral“: kadangi savo puolimo nemodifikavo, todėl prarado kamuolius bei, nebegalėdami atlikti perdavimų ten, kur planuota, ėmė žaisti po vieną.

Žaidėjų taupymas. Uždaviau klausimą Plazai spaudos konferencijoje, ar nevertėjo patausoti traumų kamuojamus krepšininkus. Trenerio atsakymas iš esmės buvo toks, kokio ir laukiau. Savo krepšinio filosofijos ispanas neišduoda ir net turėdamas mirštančius krepšininkus iš jų reikalaus maksimalių pastangų. Tai pagirtina ir labai džiugina, nes senai žinoma ta Lietuvos rinktinių ir komandų liga, kai tiesiog nemokame triuškinti varžovų. Ne kartą ir ne du su pavydu tekdavo stebėti, kai kitos komandos autsaiderius triuškindavo nepadoriais rezultatais, tuo tarpu mūsų komandos savo sirgalius nudžiugindavo retai, todėl prasidėdavo kalbos apie nenusiteikimą, žiūrėjimą į ateitį ir t.t. Kita vertus, sezonas tik įsibėgėja, o „Žalgirio“ komandos vedančiųjų krepšininkų amžiaus vidurkis nėra mažas. Augant rungtynių skaičiui, augs ir nedidelių traumų ar sumušimų kiekis, todėl dabar norisi pritarti Vladimiro Romanovo nuomonei, kad, užsitikrinus vietą kitame etape, laikas suteikti šansus komandos jaunimui, kuris tikrai turi ką parodyti ir ką įrodyti. Tačiau ji gali kirstis su Plazos vizija, išsakyta po vienų pirmųjų sezono rungtynių, kad Kauno arena turi būti ta tvirtove, į kurią varžovai atvyktų galvodami ne apie pergalę, o kaip pralaimėti kuo garbingiau. Ir ši vizija tampa realybe. Ar nesusikryžiuos komandos savininko ir komandos stratego špagos? Apie nesinorėtų net galvoti.

Oliveris Lafayette‘as. Jau kelios rungtynės iš eilės ramybės neduoda klausimas, kur dingo Oliverio žaidimo forma. Kad ji prastėja, matome ne tik iš mažėjančių minučių skaičiaus, tačiau ir iš to, jog kartais žaidimui vadovauti pasirenkamas ne amerikietis, o Marko Popovičius, kuris šiame sezone kuo toliau, tuo labiau įsitvirtina atakuojančio gynėjo pozicijoje. Kad toks pokytis veikia, įrodo ne tik kroato statistika, bet ir komandos žaidimas, kadangi „Žalgirio“ sirgalių numylėtinis labai mėgsta laikyti kamuolį savo rankose, bet jei tą daro būdamas įžaidėju, komandos puolimas tampa labai nuspėjamu. Analogiška situaciją įžvelgiu ir Oliverio žaidime. Su juo Lietuvos čempionų žaidimas tampa statišku. Žinoma, būtina atsižvelgti į tai, kas šalia legionieriaus tuo metu būna aikštelėje. Tačiau vakar tiek būdamas su starto penketo, tiek su atsarginiais krepšininkais Oliveris tik poroje atskirų momentų pademonstravo tą žaidimą, kurį matėme pirmojo rato pradžioje. Dingo prasiveržimai, nusimušė taikiklis. Nekeista, kad minučių skaičius aikštelėje mažėja, o geriausias atkarpas „Žalgiris“ žaidžia tada, kai Lafayette'o aikštelėje nėra. Iš galimų priežasčių labiausia įtarčiau Ibrahimo Jaabero konkurencijos įtaką. Kas tai bebūtų, vaistų ieškoti reikia. Tokią užduotį palengvina dabartinė situacija Eurolygoje, todėl didesnis minučių skaičius galėtų tapti aspirinu, sugrąžinsiančiu amerikiečio formą.