M.Pociaus mintys po „Kibirkšties“ pralaimėjimo: apie įžaidėjas, vidurio puolėjų neišnaudojimą ir „kiaurą“ gynybą

 Trečiadienį Vilniaus „Kibirkšties“ ekipa Europos taurės rungtynėse buvo sutriuškinta. Vilnietės namuose 66:93 nepasipriešino „Homend Antakya“ klubui iš Turkijos. Portalo Krepsinis.net apžvalgininkas Martynas Pocius pateikia rungtynių analizę.

Vidurio puolėjos. Praėjusiame sezone Tadas Stankevičius vidurio puolėjos pozicijoje turėjo Gintarę Petronytę – geriausią šios pozicijos Lietuvos krepšininkę, galėjusią stumdytis po krepšiais, o krepšį atakuoti tiek žaisdama nugara, tiek metimais iš distancijos (net nuo tritaškio linijos). Šiemet komandoje yra Lina Pikčiutė ir Kristina Alminaitė, iš kurių fiziškai galingesnė pirmoji gali dirbti gynyboje bei žaisti nugara, antroji turi puikų minkštą metimą bei 205 cm ūgį. Kas iš šių elementų buvo panaudota vakar? Realiai niekas. Kristina metė vieną neparuoštą metimą nuo baudos linijos, o Linai vos kartą buvo įvestas kamuolys po krepšiu, kad galėtų išnaudoti savo ūgį prieš Nailą Cirak. Tiesa, rungtynes starto penkete pradėjusiai Linai nepadėjo tai, kad vos per 5 minutes krepšininkė surinko 3 asmenines pražangas, tačiau verta pastebėti, kad prieš 201 cm ūgio Dubravką Dačič, kurią stabdyti buvo tiesioginė krepšininkės užduotis, prasižengtą tik kartą, o dusyk - nuskubėjus į pagalbą komandos draugėms. Bet tokie Pikčiutės „sugebėjimai“ greitai prisirinkti pražangų nėra naujiena, todėl keistoka, kad Tado Stankevičiaus „planu B“ pasirinkta vos 184 cm ūgio Celeste Trahan-Davis. Tai tapo nedideliu netikėtumu Antakijos komandos treneriui, tačiau jau antrajame kėlinuke pakeitimai komandos puolime buvo atlikti ir iki tol niekuo nestebinusi Dačič ėmė rinkti taškus po to, kai Trahan-Davis „pramiegodavo“ ne pačios greičiausios varžovės įkirtimus, o gynyboje legionierė iš Slovėnijos galėjo palikti Celestę be priežiūros, nes ši iš distancijos atakavo vos kartą, todėl didelės grėsmės nekėlė.

Rima Valentienė ir Sakellie Daniels. Rima suteikė netikrą viltį visiems į areną susirinkusiems žiūrovams, trečio kėlinuko pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje pataikydama 4 tolimus metimus iš eilės, po kurių skirtumas sumažėjo iki 4 taškų. Deja, vienas lauke ne karys ir dar vienos krepšininkės, galinčios patempti komandos puolimą sostinės ekipos gretose neatsirado. Valentienė – bene vienintelė tikra komandos snaiperė, todėl, turint komandoje Daniels, ją galima perstumti į atakuojančios gynėjos poziciją, išnaudojat esminį jos ginklą – snaiperiškus sugebėjimus. Tai kartais buvo daroma „VIČI-Aistėse“. Žinoma, būtina sąlyga, kad Daniels žais tikru „pirmu numeriu“ ir organizuos komandos žaidimą bei nebandys pernelyg daug imti iniciatyvos į savo rankas, ką matėme antroje rungtynių pusėje. Taip, pirmajame kėlinuke būtent Sakellie vedė komandą į priekį, tačiau vėliau visi jos prasiveržimai buvo „išgaudomi“ net greitose atakose, todėl būtent Rimai po didžiosios pertraukos vadovaujant komandos puolimui jis buvo kur kas įvairesnis, žaidėjos daug labiau judėjo, kai su Daniels žaidimas tapo statišku, nes didžiąją dalį atakos laiko būtent amerikietė turėjo kamuolį savo rankose, bandydama prasiveržti ar žaisti „du prieš du“. Kodėl Rima nebuvo aikštelėje pirmajame kėlinuke, varžovėms ginantis zona, o vilniečių puolimui pavirtus į individualiais veiksmais paremtą chaosą, klausimas treneriui.

Gynyba. Paprastai stengiuosi išskirti kažkokį vieną elementą gynyboje, bet ką galima išskirti, jei savo aikštėje praleidžiami 93 taškai? Komanda vakar vargo gindamasi asmeniškai, nes nebuvo pagalbos bei tarpusavio komunikacijos, bandant išvengti užtvarų arba sustabdyti žaidimą „du prieš du“. Kokia „kiaura“ vilniečių zoninė komandos gynyba, kalbėti net neverta, nes jis buvo išdraskoma vos keliais perdavimais. Keista, kad akcentavęs aktyvų darbą savo aikštelės pusėje, vilniečių treneris pasyviai žiūrėjo į tai, kad elementariai buvo pralaimima didžioji dalis dvikovų vienas prieš vieną, o stabdymų pražangomis nebuvo: varžovės metė vos 10 baudų metimų, iš kurių dalis po pelnytų taškų. Ketvirtam kėlinukui baigiantis suskaičiavau, kad vilnietės sumoje per visą iki tol žaistą dvikovos laiką buvo surinkusios vos 12 asmeninių pražangų, iš kurių – 4 Linos sąskaitoje. Ką veikė kitos komandos krepšininkės – klausimas atviras. Komandos veiksmus gynyboje vainikuodavo momentai, kai net po vilniečių baudos metimo varžovės įsigudrindavo surengti greitas atakas, o iš vis jų pagalba surinko kiek mažiau nei ketvirtadalį visų taškų – 21.

Pataikymas. Pažiūrėjus į statistiką, galima susidaryti nuomonę, kad ne „Kibirkštis-VIČI-IKI“, o Antakijos komanda žaidė namų rungtynes. Keista buvo atsiminti Stankevičiaus užuominas, kad jo komanda, LMKL lygos rungtynes žaidžianti MRU salėje, „Lietuvos ryto“ arenoje irgi žais tarsi svečiuose matant, kai varžovės krepšį iš žaidimo atakavo 62% taiklumu, ir dar su sąlyga, kad jos prametė bent 5 metimus iš po krepšio būdamos visiškai laisvos. Koks buvo gynybos indėlis į tokį varžovių pataikymą, jau paminėjau, tačiau Lietuvos čempionato statistika rodo, kad Lietuvos vicečempionių pataikymas nėra išskirtinis. O juk žaidžiama prieš žemesnio lygio komandas. Tai vis dėlto kur tokio pataikymo priežastis?