M.Petravičius: dar nepasiekiau buvusios formos, tačiau žingsnis po žingsnio ir pasieksiu tą lygį

Lietuvos rinktinės narys Marijonas Petravičius savo ateitį susiejo su Maskvos srities „Chimki“ komanda, kurią treniruoja Rimas Kurtinaitis. Lietuvis klubo svetainei teigė, kad šiuo metu jaučiasi gerai, o fizinė forma – tik laiko klausimas. Aukštaūgis tvirtina, kad maloniausi karjeros metai buvo Lietuvoje – kuomet atstovavo Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandai. Prie trenerio iš gimtinės prisijungęs M.Petravičius džiaugėsi, kad jam jau pažįstama R.Kurtinaičio sistema ir teigė, kad tai padės greičiau priprasti prie žaidimo.

- Marijonai, sveikiname atvykus į „Chimki“ komandą. Kokie įspūdžiai čia?

- Tik teigiami. „Chimki“ - labai aukšto lygio klubas, turi daugybę profesionalių aspektų: treneriai, valdyba, puikūs žaidėjai. Esu įsitikinęs, kad čia man patiks.

- Kaip vertinate savo karjeros posūkį „Chimki“ komandos link?

- Tai žingsnis į priekį. Kol aš padėsiu savo komandai siekti tikslų ir kuo daugiau pergalių, tai bus didžiulis pliusas mano karjerai.

- Komanda jau turi vieną lietuvį – trenerį Rimą Kurtinaitį...

- Tai labai šaunu. Žinau R.Kurtinaitį, jo treniruočių ir žaidėjų parengimo sistemą. Tikiuosi, kad tai man padės lengviau adaptuotis Rusijoje ir pasitarnauti treneriui.

- Kaip jūsų sveikata? Fizinė būklė?

- Gera. Žinoma, turėsiu daug dirbti, nes nežaidžiau beveik du mėnesius. Dar tikrai nepasiekiau buvusios formos, tačiau esu įsitikinęs, kad žingsnis po žingsnio pasieksiu tą lygį ir padėsiu „Chimki“ komandai siekti aukščiausių tikslų.

- Anksčiau buvo kalbėta, kad keliausite į Mariupolio „Azovmaš“ komandą, tačiau ten taip ir nepasirodėte, nesužaidėte nė vieno mačo. Kas nutiko?

- Turėjau klubą palikti dėl asmeninių priežasčių. Jie jau buvo pasirengę mane pasveikinti atvykus, tačiau turėjau ekipą palikti. Mes kartu nusprendėme, kad tai naudingiau ir man, ir „Azovmaš“ klubui.

- Kurioje pozicijoje geriausiai jaučiatės – sunkiojo krašto ar vidurio puolėjo?

- Be jokios abejonės - „centro“.

- Jūs neesate pirmasis lietuvis atvykęs į „Chimki“. Prieš keletą metų komandos garbę gynė Paulius Jankūnas ir Robertas Javtokas. Ar tenka su jais bendrauti?

- Puikiai žinome vienas kitą, bendraujame, susitinkame Lietuvos rinktinėje.

- Kalbant apie nacionalinę komandą. Dauguma sako, kad atstovauti rinktinei – kažkas ypatingo.

- Visiškai su tuo sutinku. Vilkėdamas tuos marškinėlius jautiesi ypatingai, jauti pasididžiavimą ir džiaugsmą ir tai, kad tavimi pasitiki ir leidžia savo šaliai atstovauti tarptautinėje arenoje.

- Kaip vertinate Europos krepšinio čempionato rezultatus. Galbūt galėjote pasiekti daugiau?

- Mano nuomone, mes buvome to verti. Mes pralaimėjome sunkų mačą, tačiau komandoje atmosfera buvo nuostabi. Gaila, bet pralaimėjome Makedonijos komandai. Tai buvo prasčiausias mūsų mačas, tačiau toks jau tas sportas – kartais laimi, kartais pralaimi.

- Per savo karjerą pakeitėte ne vieną klubą, aplankėte daugelį valstybių. Kur labiausiai patiko žaisti ir gyventi?

- Žinoma, kad namuose visada maloniausia gyventi ir žaisti. Tris nuostabius metus praleidau Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje. Puiku buvo ir Milane.

- Jums neteko žaisti Rusijoje. Ar tai iššūkis?

- Aš taip nepasakyčiau. Tai daugiau naujas karjeros etapas. Kai vyksti į kitą šalį, su kurios aplinka nesi susipažinęs, turi praeiti laiko kol adaptuosiesi prie naujų sąlygų, kultūros, naujų komandos draugų. Čia turiu vieną pranašumą – kalbu rusiškai.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą