M.Kalnietis: iškart po traumos nesinorėjo jokio bendravimo – nenorėjau jaustis auka
interviu (1)
Baltas solidus automobilis pririedėjo prie restorano. Prie vairo – Mantas Kalnietis. Nors ir supančiota ranka – jau su šypsena ir vėl grįžusiu optimizmu.
– Mantai, pradėkime nuo svarbiausio klausimo – kaip jūsų sveikata?
– Iš to viso blogumo, kuris buvo, šiuo metu yra geriausia būsena. Viskas vyksta pagal planą. Yra tokių pratimų, kuriuos galiu atlikti namuose. Toks aktyviai pasyvus poilsis.
Dar jaučiu, kad į ranką pridėta ne mano kūno dalių. Yra veržimas, tempimas. Bet kiekvieną dieną skausmas mažėja, savijauta gerėja. Va pirmosios dienos, tai buvo skausmingos ir varginančios. Ir nuotaikos nebuvo. Skausmas buvo tikrai didelis. Kasdien rydavau skausmo malšinamąsias tabletes, bet jos menkai gelbėjo. Prašydavau tuos preparatus suleisti, kad būtų veiksmingiau. Aš pats paprašiau, kad mane po operacijos ilgiau palaikytų ligoninėje, nes vis tiek namuose neturėčiau tokios medikų pagalbos.
– Jau turbūt galima daryti rimtesnes išvadas apie pačią operaciją. Ar ji visiškai pavyko?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad mes rinktinėje turime fantastinį gydytoją Rimtautą Gudą ir visą medikų komandą. Vargu, ar Europoje yra geresnis specialistas nei Gudas. Jis operacijas atlieka moderniausiais būdais. Aš juo labai pasitikiu. Kartais net juokauju, kad jeigu lieptų šokti iš 9-ojo aukšto ir sakytų, kad tai padės, aš tikriausiai šokčiau (juokiasi – aut. past.).
– Visą gyvenimą augote su krepšinio kamuoliu, o dabar turite jį ilgam pamiršti. Ar jau pasiilgote savo darbo įrankio?
– Praėjo savaitė po traumos ir jau ėmė kažko trūkti. Nuvykęs pas rinktinę į Barseloną eidavau į treniruotes ir, kol vyrai liedavo prakaitą, jau mėgindavau pažaisti su kamuoliu. Šiaip, žinoma, krūvio trūksta, nes sportas per tiek metų man jau įaugęs į kraują.
– Iškart po operacijos medikai nesiryžo tiksliai prognozuoti, kada galėtumėte grįžti į aikštę. Gal dabar situacija aiškesnė?
– Apie grįžimą kalbėti dar sudėtinga. Kol kas lenkiu gijimo grafiką, bet tik prasidėjus reabilitacijai bus galima pasakyti konkrečiau. Aš pats noriu grįžti kuo greičiau, bet, iš kitos pusės, nenoriu rizikuoti. Žaisti pradėsiu tik žinodamas, kad jau 100 proc. esu sveikas. Jei paskubėsiu, ateityje galiu turėti sveikatos problemų. Tada jau kažin ar kam būsiu reikalingas.
– Du mėnesius kruopščiai ruošėtės vienam svarbiausių karjeros startų ir jo išvakarėse patyrėte sunkią traumą. Ko buvo daugiau po tų nelemtų draugiškų rungtynių Zagrebe su Kroatija: apmaudo, pykčio, nusivylimo?
– Pirmomis dienomis visos emocijos susidėjo į krūvą. Prieš tą nelemtą dieną jaučiausi labai gerai. Kaip tik buvo pavykę išspręsti problemas dėl kelio. Prieš tai buvo prakirsta kakta. Bet ėmiau grįžti į optimalią formą ir daryti dalykus, kurių nepajėgdavau per pasirengimą. Todėl į čempionatą dėjau labai daug vilčių. Jaučiau, kad galiu stipriai padėti rinktinei. Neslėpsiu, paskui buvo pavydu stebėti chebrą, kuri kovėsi Ispanijoje ir darė tai, ką norėjau daryti ir aš.
– Po nelaimės sulaukėte gausybės sirgalių palaikymo. Gal buvo kokie nors palinkėjimai, įsiminę labiausiai?
– Palaikymo buvo, bet kiekvienas sirgalių žodis primindavo apie tą situaciją. Todėl po traumos iškart atsijungiau „Facebook“ paskyrą ir jos nenaudoju iki šiol. Nesinorėjo jokio bendravimo, nenorėjau jaustis auka. Bet dabar jau galiu ramiai pasakyti aistruoliams labai ačiū, nes iš tiesų tai padėjo ir padeda nenusivilti.
– Barselonoje tikriausiai spėjote pabūti ir sirgaliaus kailyje?
– Minimaliai. Su sirgaliais tribūnose nebuvau, bet už komandą sirgau. Netgi buvau susikūręs savo skanduotę. Kokią? Gal garsiai nekartosiu, nes ne visai cenzūrinė.
– Po paskutinių rungtynių Madride tribūnose buvo daug lietuvių ašarų. Ar vyrai verkė ir komandos drabužinėje?
– Šiek tiek buvo. Ir pykčio, ir ašarų. Bet tai – suprantama. Juk buvo aštuonių taškų persvara, medaliai buvo pasiekiami ranka, bet... Atrodė, kad tuos medalius kažkas ėmė ir nukabino mūsiškiams nuo kaklo. Tiesa, po poros valandų visi susėdome vakarienės, pasišnekėjome ir sutarėme, kad pasiekta ne taip jau mažai.
Zigmas Jurevičius, kaunodiena.lt
Norėdami komentuoti prisijunkite.