„Lokomotiv-Kuban“ treneriu dirbantis lietuvis: apie atsakomybę Rusijoje, J.Mačiulio ateitį ir momentinės sėkmės problemą Lietuvoje
(19)
Įgūdžių treneris Vytautas Valiulis užbaigė jau antrą savo sezoną Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ komandoje bei ruošiasi trečiajam.
Atėjus vasarai jis tradiciškai Lietuvoje padeda vietiniams žaidėjams pasitobulinti prieš naująjį sezoną, tiesa, šiemet jis yra nusprendęs daugiau dėmesio skirti ir jaunimui.
„Šią vasarą, kaip ir praėjusias, tęsiu savo aistrą padėti žaidėjams, tačiau skirtumas toks, kad šįkart daugiau dirbu su jaunesniais krepšininkais. Tiesiog savo iniciatyva. Noriu tobulėti kaip treneris, dirbti su 16–17 metų jaunimu, padėti jiems suprasti, ko reikia, norint būti aukštesniame lygyje. Darbas vyksta ganėtinai gerai, turiu 8–10 vaikinų grupę, su kuriais ir pats pabandau kažką naujo, ir ruošiuosi artėjančiam sezonui, išbandydamas pratimus, kuriuos vėliau norėsiu daryti su „Lokomotiv-Kuban“ žaidėjais.
Ši vasara tikrai įdomi, išskirtinė, daug mokausi, daug praktikos. Norėtųsi matyti daugiau tokių stovyklų, kokią dabar prieš sezoną daro „Octagon“, kad tai vyktų sistemingai, metai iš metų, galbūt atsirastų ir rėmėjų. Aš būčiau tik už tai“, – kalbėjo V.Valiulis, pats „Octagon“ stovykloje patarimus dalinęs ne tik jaunimui, bet ir kartu sportavusiems Žygimantui Skučui, Vytautui Šulskiui, broliams Jucikams ir kitiems profesionaliems krepšininkams, besiruošiantiems sezonui.
Atsakomybė prieš įnoringus rusus
Rusijos krepšinį V.Valiulis jau pažįsta puikiai – prieš atvykdamas į Krasnodarą jis dirbo ne mažiau ambicingame Maskvos srities „Chimki“ klube. Nors Lietuvos komandos į kasdienį savo darbą dar nėra įpratusios traukti individualų žaidėjų meistriškumą tobulinti galinčių specialistų, Europoje tai nebėra naujiena.
32-ejų V.Valiulis savo asmeniniu tobulėjimu „Lokomotiv-Kuban“ gretose yra patenkintas, tiesa, norimų komandinių rezultatų Krasnodaro ekipa nėra pasiekusi bei žada tai ištaisyti kito sezono metu.
„Lokomotiv-Kuban“ praėjusio sezono metu iškovojo Rusijos taurę, tačiau Vieningoje lygoje nepateko į finalo ketvertą, o Europos taurėje liko antra bei titulą ir vietą Eurolygoje užleido Stambulo „Daruššafaka“ klubui.
„Sezonas buvo permainingas. Buvo labai daug žadanti pradžia, kai laimėjome 20 rungtynių paeiliui, susumavus Vieningąją lygą, Rusijos taurę ir Europos taurę. Vėliau truputėlį patekome į duobę: trenerių sprendimai, matyt, nebuvo patys geriausi, kad komanda toliau laimėtų. Sekė ir kelios traumos, nes pagrindiniai žaidėjai turėjo atlaikyti didelius krūvius.
Klubo prezidentas norėjo, kad į komandą labiau įsilietų ir vietiniai žaidėjai, kad turėtume platesnę rotaciją. Tą gal pradėjome daryti per vėlai. Turėjome daug vilčių, kad galime laimėti Europos taurę ir žengti į Eurolygą, tačiau pralaimėjome svarbų mačą prieš „Daruššafaka“ namuose, vėliau – ir antrąjį, o Vieningoje lygoje atkrintamosiose susitikome su „Chimki“ ir gavosi, kaip gavosi.
Kitą sezoną tikimės daugiau energijos, daugiau noro ir ruošiamės jam su naujais gerais pirkiniais“, – sako V.Valiulis.
Nėra didelės paslapties tame, kad Rusijos klubų vadovai yra kone įnoringiausi Europoje. Lietuvis mano, jog tai – suprantama, kadangi šalies lygoje – didžiulė konkurencija, o čia žaidžiantiems krepšininkams negailima solidžių pinigų.
„Esu patenkintas savo progresu, dirbu aukštame lygyje, stengiuosi padėti komandai ir vyr. treneriui kiek įmanoma labiau. Obradovičiaus darbas – ganėtinai sunkus, reikia valdyti daug asmenybių, derinti savo sprendimus su trenerių štabu ir vadovybe. Rusijoje dirbant, atsakomybė didelė.
Kadangi lyga yra tikrai gero lygio, visi čia nori aukščiausių rezultatų, konkurencija yra didelė. Klubų prezidentai savo komandas nori matyti laiminčias, todėl vienas kertinis pralaimėjimas gali sukrėsti trenerių štabą, kadangi viskas gali keistis labai greitai. Vadovybių tikslas – rinkti pergales ir už jas atsako treneriai, dirbantys su žaidėjais, kurie gauna didelius pinigus. Kitą sezoną mums jau reiks kažką laimėti, dirbame, kad šį tikslą pasiektume“, – teigė treneris.
Mačiulis
Jono Mačiulio ateitis – Eurolyga?
Sezonui įpusėjus Krasnodaro komandą papildė ir dar vienas lietuvis – Jonas Mačiulis, nusprendęs palikti Madrido „Real“ klubo suolą.
V.Valiulis tik teigiamais žodžiais gali atsiliepti apie patyrusį puolėją: Jonas sugebėjo greitai įsitvirtinti komandoje ir perimti vieno iš lyderių rolę.
Sezoną Vieningoje lygoje lietuvis baigė su 10,7 taško, 6,3 atkovoto kamuolio, 1,6 rezultatyvaus perdavimo ir 13,6 naudingumo balo vidurkiais per 27 minutes. Pagal atkovotus kamuolius ir žaidimo laiką J.Mačiulis net buvo pirmas visoje ekipoje.
„Peržvelgus visą Jono karjerą, savo stipriąsias fizines savybes – veržlumą, energiją, kovingumą – jis išnaudojo pirmojoje karjeros dalyje. Į antrą pusę jis tapo labiau prie komandos prisitaikančiu roliniu žaidėju. Pas mus jam iškart reikėjo ne tik įeiti į naują komandą, bet ir tapti kone pagrindiniu žaidėju, dėl to, kad Ryanas Broekhoffas, iškrito dėl traumos.
Jonui tai buvo didelis iššūkis, su kuriuo jis tvarkėsi ganėtinai gerai. Jis pridėjo komandai kovotojų dvasios, įsiliejo gerai, buvo lyderis, ne tik gerai sutarė su treneriais, bet ir su savo patirtimi įnešė kažko savito visai ekipai. O visa kita – komandinis rezultatas, tiek Jonas, tiek kiti, darėme geriausią, ką galėjome.
Apie Joną galiu pasakyti tik geriausius žodžius. Manau, viskas jam dar prieš akis. Jo kaip krepšininko intelektas, žaidimo supratimas – aukštame lygyje. Ir nors Jonui 33-eji, sakyčiau, kad jo kūnas – lyg 28-erių“, – tautietį gyrė V.Valiulis.
V.Valiulis net nedvejoja, kur kitą sezoną turėtų rungtyniauti J.Mačiulis: „Jis tikrai Eurolygos lygio žaidėjas, nėra jokių abejonių, kad kažkas iš šių 16 klubų jį pasiims“.
Valiulis
Įgūdžių lavinimas Lietuvoje: momentinė sėkmė – vis dar svarbesnė
Apie individualiai pajėgių žaidėjų stygių Lietuvoje kalbama nuolat. Tačiau norėdami padirbėti papildomai krepšininkai turi patys ieškoti tokių galimybių, kadangi specialistų samdymas klubams dar vis nėra įprasta praktika
„Postūmis šioks toks yra. Mano bičiulis Darius Sirtautas pilnai dirbs su „Žalgirio“ sistema, Martynas Stankovičius – su „Neptūno“ dubleriais, pora mano pažįstamų Vilniuje taip pat pradėjo savo veiklą, matome ir vasaros stovyklas visoje šalyje. Susidomėjimas yra.
LKL žaidėjai po ilgo sezono gal ir nori pailsėti, bet individualus darbas labai svarbus jauniems žaidėjams – jie turi ieškoti patys arba kažkas jiems turi padėti rasi kelią aukštesnio lygio link. Dabar viskas priklauso nuo jų asmeninės iniciatyvos“, – pastebi treneris.
V.Valiuliui sunku pasakyti, ką praranda lietuviai, neturėdami specialių įgūdžių trenerių klubuose, kadangi viskas priklauso nuo tikslų. Pasak jo, Lietuvos ekipos yra linkusios koncentruotis į šios dienos rezultatus, o ne perspektyvą, ir jau vien išsilaikymas neblogame lygyje Europoje jiems yra pakankamas pasiekimas. Tokiu atveju, žaidėjų potencialo ugdymas atsiduria antrame ar trečiame plane.
„Pažiūrėjus į penkerius pastaruosius metus, kuomet dirbu profesionaliai šioje srityje, kol kas dar nėra to, kad Lietuvos komandose atsirastų įgūdžių treneriai. Ką klubai praranda, pasakyti sunku. Ką laimėtų, irgi sunku pasakyti. Kiekvienas treneris gali save perteikti tik per rezultatą, o jei to rezultato nėra, tuomet gal klubai ir nieko nepraranda. Tačiau pavyzdžio, iš kurio galėtume kažką spręsti, Lietuvoje tiesiog nėra. Gal tai atsitiks po metų, po dvejų, kai klubai ras viziją nuosekliam darbui ir jaunų žaidėjų įjungimui į sistemą.
Pažiūrėkime, iš kur tai atėjo – iš NBA: jaunuolius, kurie ateina į lygą po biržos, reikia įvesti į tą krepšinį, kurį jie žais kasdien. Su jais vyksta labai daug darbo ir tai po kažkurio laiko atneša vaisius. Pas mus norima rezultato dabar, momentinės sėkmės, o ilgaamžiškumo vizijos, kuriant tęstinumą, nelabai yra.
Aukštame Europos lygyje turime du gerus klubus, visi kiti vis bando išsilaikyti konkurencingame lygyje ir jei jie sugeba tą padaryti, daugiau nieko ir nereikalaujama. O jei tai tęsiasi sezonas po sezono, reiškia, tai jie mato kaip sėkmės atspindį. Jei to užtenka, viskas šiai dienai Lietuvos krepšinyje su įgūdžiais gerai“, – šypsosi V.Valiulis.
Kulboka
„Mes krepšinį suprantame, tačiau visada galima suprasti geriau“
Nemažai perspektyvaus jaunimo būna pastebimi žinomų Europos klubų ir nusprendžia vykti tobulėti į užsienį.
V.Valiulis mano, kad sėkmė užsienyje priklausys nuo nemažai aplinkybių: asmeninių ambicijų, aplinkos, trenerių. Vis tik jo nuomone, iš tokių užsienį pasirinkusių žmonių kaip naujokų biržoje jau pašauktas Arnoldas Kulboka, Tadas Sedekerskis ar Arnas Velička, galima tikėtis daugiausiai. Tiesa, abu pastarieji antrą sezono dalį praleido Lietuvoje.
LKL čempionate T.Sedekerskis, atstovavęs Kėdainių „Nevėžiui“, per 24 minutes metė po 9,3 taško, atkovodavo po 4,4 kamuolio ir rinko po 12,8 naudingumo balo. Epizodiškai Panevėžio „Lietkabeliui“ padėjęs A.Velička per 7 minutes fiksavo 1,9 taško, 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir 2,7 naudingumo balo statistiką.
„Visada bus dvi pusės. Viena sakys, kad Lietuvoje turime visas sąlygas žaidėjams vystytis, kiti sakys, jog krepšininkams į naudą suteikti laisvės su treniravimo sistemomis, kurios jau yra parodžiusios rezultatus, kaip kad Madrido „Real“ ar Barselonos „Barcelona Lassa“. Viskas priklauso nuo požiūrio. Ir vienur, ir kitur yra pliusų. Lietuvoje krepšinio sistema pradeda nešti savo vaisius, reikia palaukti 2–3 metus ir turėsime naujus rinktinės žaidėjus, ateinančius iš talentų kartos. Jaunimo rinktinių treneriai taip pat jiems duoda patirties, reikalingos eiti toliau.
Sunku pasakyti apie užsienį, ten nesant patiems, bet matome tą patį Arnoldą, priklausiusį Bambergo klubo sistemai ir patekusį į NBA ekipą. Sedekerskiui Ispanija padėjo suprasti žaidimo skaitymą – ten ugdymo sistema viena geriausių pasaulyje, todėl tikrai davė jam naudos. Veličkoje matau ganėtinai gerą potencialą būti agresyvesniu su kontaktu, prasiveržimais link krepšio, su metimu pas jį viskas tikrai gerai, jis gali pataikyti ir yra užtikrintas, bet kartais komandai reikėtų daugiau jo aštrumo, sukuriant progų kitiems. Toks yra žaidėjo kokybės ženklas, jei gali sutraukti žmones aplink save ir taip atverti galimybes kitiems. Potencialo jis turi, o ar galėjo geriau pasirodyti „Lietkabelyje“, pasakyti jau sunku“, – kalbėjo V.Valiulis.
Vis tik specialistas turi vieną svarbų patarimą mūsų perspektyviam jaunimui – būti kovingesniems ir iniciatyviau siekti vis aukštesnių rezultatų sporte.
„Žiūrint į technines savybes, mūsų universalūs perimetro žaidėjai labai gerai supranta žaidimą, pataiko iš toliau, gali prasiveržti. Tik žiūrint iš šalies norėčiau pastebėti, jog mūsų jaunimui gal kiek trūksta veržlumo – bet ne link krepšio, o link kitų karjeros stotelių. Norėtųsi didesnio vidinio savo žvėries išlaisvinimo, kad jie eitų į priekį su dar didesne energija ir atsidavimu, kad žaidėjai nebūtų patenkinti tuo, kaip viskas yra dabar. Nesvarbu, ar esi šalia biržos šaukimo, ar gerame Europos klube, norėtųsi dar daugiau entuziazmo. Norėtųsi, kad visa tai atsispindėtų ir vėliau skaitant apie jų rezultatus žiniasklaidoje, ką jau parodė Arnoldas Kulboka pirmosiose Vasaros lygos rungtynėse“, – pavyzdį pateikė V.Valiulis.
Jis išskyrė ir dar vieną svarbią detalę – ilgalaikį planą, kuriame atsispindėtų karjeros kreivė bei dalykai, kuriuos būtina taisyti prieš žengiant į kitą lygį.
„Reiktų matyti, kokie yra planai, ko žaidėjams trūksta, kas nutiktų jiems išvykus. Didelę nauda suteikia bendravimas ir žinios iš geriausių lygų specialistų. Mes daug suprantame apie krepšinį, bet nesuprantame visko – visada galima išmanyti daugiau ir visada reikia tai perteikti tiems, kurie reprezentuoja mūsų šalį“, – sako V.Valiulis.
Norėdami komentuoti prisijunkite.