„Lietuvos ryto“ gynybos skerspjūvis – problemų pernelyg daug, kad jas galima būtų išspręsti
(25)
Vilniaus „Lietuvos rytas“ turi rimtą problemą. Europos taurės „Top 16“ etape Rimo Kurtinaičio auklėtiniai gynėsi taip prastai, kaip jau senokai nesigynė. Yra priežasčių manyti, jog pastebimo progreso šioje žaidimo kategorijoje nebus.
88,3 taško – tiek per vienerias rungtynes „Top 16“ etape vidutiniškai varžovams įmesti leisdavo „Lietuvos rytas“. Sankt Peterburgo „Zenit“ per du mačus sumetė 211 taškų į R.Kurtinaičio auklėtinių krepšį. Laimėtos vos vienerios rungtynės iš šešių – tada, kai pavyko pademonstruoti gerą gynybą.
Ta vienintelė pergalė, kai namuose „Lietuvos rytas“ 101:68 sutriuškino Turino „Fiat“ neatperka bendro vaizdo, kurį dar kartą labai gerai iliustravo paskutinis grupės etapo mačas su Miuncheno „Bayern“.
Į sostinę garantuotą pirmąją vietą grupėje turintys vokiečiai atvyko tikrai ne maksimalia psichologine ir fizine parengtimi. Tačiau net ir 70 proc. pastangų pakako, jog į „Siemens“ arenos krepšius sumestų 87 taškus ir laimėtų rungtynes.
„Top 16“ etape tik dvi komandos vidutiniškai praleido daugiau taškų nei „Lietuvos rytas“. Nė viena komanda varžovams neleisdavo taip dažnai provokuoti pražangų (po 25,5) ir įmesti tiek daug dvitaškių (po 25,5), taip darant vienu geriausių procentų (55,2 proc.).
Apverktiną gynybinį pasirodymą „Top 16“ etape lėmė ne viena ir ne dvi priežastys. Daugelį jų dar kartą išryškino „Bayern“.
Kontratakų gynyba
Taip jau sutapo, kad „Lietuvos rytas“ „Top 16“ etapo F grupėje atsidūrė su komandomis, kurios mėgsta bėgti ir žaisti greitą krepšinį. Visi trys vilniečių varžovai – „Bayern“, „Zenit“ ir „Fiat“ – buvo tarp keturių daugiausiai atakų per rungtynes surengiančių komandų turnyre.
Žaidžiant prieš tokio braižo komandas, labai svarbu neutralizuoti jų greitąjį krepšinį ir priversti žaisti ilgas pozicines atakas. Vilniečiams tai padaryti pavyko tik vieneriose rungtynėse namuose su „Fiat“.
Nors paskutinėse rungtynėse „Bayern“ per pirmąjį kėlinį įmetė tik 16 taškų, momentų, kurie parodė didžiules problemas „Lietuvos ryto“ gynyboje, netrūko. Neišimtis ir kontratakų gynyba.
Matome situaciją, kai kamuolį perėmė Braydonas Hobbsas ir perdavė jį Antonui Gavelui. Kol keturi vilniečiai risnoja į gynybą, o „Bayern“ pernelyg neforsuoja, Loukas Mavrokefalidis liko Devinui Bookerui už nugaros. Kur kas greitesnis amerikietis netrukus laisvas įbėgo į baudos aikštelę ir priėmęs kamuolį, sudrebino „Lietuvos ryto“ krepšį dėjimu.
Ši situacija parodė dvi problemas. Pirmoji – komunikacija. Tokiose situacijoje pats L.Mavrokefalidis turi pranešti komandos draugams, jog atsiliko, o šie teisingai įvertinti situaciją ir imtis veiksmų, neleidžiant D.Bookeriui taip lengvai įbėgti į baudos aikštelę. Kokie tie veiksmai galėtų būti? Kad ir paprasčiausia taktinė pražanga, komandinių pražangų grafoje degant nuliui.
„Lietuvos rytui“ remiantis pakankamai nemobiliais sunkiaisiais kraštais – L.Mavrokefalidžiu ir Travisu Petersonu – nėra retas reiškinys situacijos, kai varžovai greitajame puolime pranoksta vilniečius skaičiumi. Tačiau dar didesnė problema, jog ir sugrįžę į gynybą sostinės krepšininkai stokoja disciplinos išsirenkant savo žmones bei stabdant kamuolį.
Šiame klipe matome tris situacijas, kurios yra panašios. Pirmoje situacijoje neaišku, ką prižiūri T.Petersonas, palikęs Alexą Kingą visiškai laisvą po savuoju krepšiu. Situaciją gelbėti bandė Chrisas Krameris, tačiau jis buvo per aukštai.
Antroje situacijoje matome, kaip keturi prie savojo krepšio likę „Bayern“ žaidėjai sugebėjo skaičiais pranokti tris kur kas arčiau savojo krepšio esančius „Lietuvos ryto“ žaidėjus. Pirmiausia, matome besiblaškantį T.Petersoną, kurio dengiamas Danilo Barthelis pabėgo į priekį. Jį perimti galbūt galėjo L.Mavrokefalidis, nes vokietis buvo kur kas pavojingesnėje zonoje nei atsiliekantis D.Bookeris. Vis tik čia visas problemas išsprendęs būtų T.Petersonas, tiesiog prasižengęs prieš kamuolį sugriebusį Reggie Reddingą. Tačiau amerikietis apie tai net nepagalvojo, o rezultate „Lietuvos rytas“ prie savojo krepšio liko su kiekybiniu trūkumu.
Trečioje situacijoje matome tikrą taktinį košmarą. Pirmiausia, Mindaugas Girdžiūnas stabdo kamuolį prie pat galinės linijos, kai jo komandos draugas guli ant žemės. Tai nedovanotina klaida, kuria iškart pasinaudojo B.Hobbsas, atidavęs greitą perdavimą Antonui Gavelui. „Bayern“ vėl įgijo kiekybinę persvarą, tačiau „Lietuvos rytui“ beveik pavyko su ja susitvarkyti. Benas Madgenas pristabdė kamuolį, T.Petersonas protingai atsitraukė nuo nestabilaus metiko D.Barthelo, taip nepalikdamas be priežiūros po krepšiu poziciją užsiėmusio Maiko Zirbeso. Galiausiai, M.Girdžiūnas spėjo grįžti prie D.Barthelo ir Egidijui Mockevičiui beliko perimti B.Hobbsą.
Tačiau ir vėl „Lietuvos ryto“ gynybinė komunikacija buvo nebyli. E.Mockevičius visiškai neperskaitė situacijos ir bėgo prie tiesioginio oponento M.Zirbeso, palikdamas be priežiūros geriausią varžovų metiką. B.Hobbsas prieš atakuodamas iš savo mėgstamiausio taško turėjo laiko net ir nusibrėžti liniją. Nenuostabu, kad metimas pasiekė tikslą. Atkreipkime dėmesį, jog „Lietuvos rytas“ turėjo 1 komandinę pražangą.
Visiškas komunikacinis disonansas, lėti ketvirtieji numeriai bei jokios disciplinos stabdant kamuolį arba kontrataką protingomis pražangomis nebūvimas leido tiek „Bayern“, tiek „Zenit“, tiek ir „Fiat“ savo arenoje žaisti mėgstamiausią krepšinį – bėgti ir rinkti lengvus taškus kontratakomis. Tai buvo bene didžiausia „Lietuvos ryto“ problema gynyba. Tačiau toli gražu ne vienintelė.
Komunikacija pozicinėje gynyboje
Problemos, kurias „Lietuvos rytas“ išgyvena kontratakų gynyboje, siejasi ir su savojo krepšio priežiūra poziciniame žaidime. Čia ir vėl labai daug komunikacinių klaidų, kurias tokios komandos kaip „Bayern“ verčia pigiais taškais.
Jau pirmajame kėlinyje „Bayern“ išryškino tai, jog vilniečiai neturėjo aiškios sistemos (arba turėjo, bet jos nesilaikė), kaip stabdyti „du prieš du“ situacijas su trečiojo žmogaus nugarine užtvara. Tai derinys, kuris pastaruoju metu yra labai populiarus Europos krepšinyje.
Šiame klipe matome keturias identiškas situacijas, kurios visos nutiko 8 minučių laikotarpyje mačo pradžioje. Tas pats derinys „Bayern“ leido susikurti keturias palankias situacijas pelnyti taškus. Ne visas jas vokiečiai išnaudojo idealiai, tačiau tai nesumenkina fakto, jog vilniečiai tiesiog negalėjo apsiginti prieš šį derinį.
Pirmoje situacijoje matome, jog M.Echodas gauna nugarinę užtvarą ir joje įstringa. Chrisas Krameris signalizuoja „centrui“, jog šis stabdytų Stefano Jovičiaus prasiveržimą, pats perimdamas link krepšio kertantį D.Bookerį. M.Echodas signalo nesuprato ir praleido S.Jovičių iki galo.
Antroje situacijoje įkertančio aukštaūgio priežiūrą perėmė B.Madgenas, tačiau lygiai tą patį norėjo daryti ir E.Mockevičius. Rezultate po nugarinės užtvaros atšokęs Jaredas Cunninghamas liko visiškai be priežiūros ir turėjo marias laiko prisitaikyti.
Trečioje situacijoje pernelyg vėlai į pasikeitusią J.Cunninghamo ir D.Bookerio „du prieš du“ kryptį (arba vadinamą „rescreeną“) sureagavo M.Girdžiūnas. Gynėjas bandė perimti J.Cunninghamo priežiūrą, bet buvo jau per vėlu.
Galop, ketvirtoje situacijoje vilniečiai viską padarė teisingai – gynėjai susikeitė gynėjais, o E.Mockevičius skubėjo prie įkertančio „centro“. Deja, Mindaugas Lukauskis slystelėjo ir į dešinę pusę praleido A.Gavelą.
„Lietuvos ryto“ žaidėjams prireikė trijų situacijų, jog galop susiprastų, kaip reikia gintis prieš šį derinį. Klausimas kyla, kodėl taip ilgai? Tam gali būti dvi priežastys. Pirmoji – pernelyg menkas R.Kurtinaičio akcentas treniruotėse. Antroji – žaidėjų nesugebėjimas įgyvendinti gynybinio plano. Neverčiant kaltės nė vienai pusei, čia belieka konstatuoti, jog tai buvo dar viena problema, su kuria „Lietuvos ryto“ gynyba nesusitvarkė.
Šios keturios situacijos yra susijusios ir su komunikacijos problemomis. Kalbėjimas ir vienas kito klausimas išsprendžia labai daug kylančių problemų gynyboje. Pavyzdžiui, tokių, kokios buvo šioje situacijoje:
Pirmiausia, matome kaip T.Petersonas ir Artūras Jomantas po kryžminės užtvaros apačioje perėmė tą patį žmogų, nors turėjo arba susikeisti ginamaisiais, ar likti su savais varžovais. Tada L.Mavrokefalidis kūnu pristabdė laisvo likusio R.Reddingo kirtimą į perimetrą, jog A.Jomantas spėtų susiorientuoti ir grįžti prie pavojingo metiko. Atlikęs lengvą stumtelėjimą L.Mavrokefalidis pasileido paskui įkertantį D.Bookerį, galvodamas, jog A.Jomantas pasivys R.Reddingą. Rezultate – A.Jomantas galvojo, jog R.Reddingą perims L.Mavrokefalidis, pats perėmęs graiko prižiūrimą D.Bookerį. Du „Lietuvos ryto“ žaidėjai ir vėl ėmė vytis tą patį oponentą, o R.Reddingas neprižiūrimas atakavo iš toli.
Tai tik keli pavyzdžiai iš aibės situacijų, kuriose „Lietuvos ryto“ žaidėjams akivaizdžiai trūksta tarpusavio komunikacijos gynyboje. Jei rungtyniaujant Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe–LKL“) varžovai toli gražu ne visada nubaudžia, tai tokios komandos kaip „Bayern“ ar „Zenit“ dovanėles išpakuoja su dideliu entuziazmu.
Butkevičius, Lukauskis
Individuali gynyba
R.Kurtinaitį ginantys „Lietuvos ryto“ gerbėjai nevengia pabrėžti, jog problema – ne treneryje. Tiesiog sostinės komandos sudėtyje yra pernelyg daug vidutiniškai arba prastai besiginančių žaidėjų. Su esamais resursais demonstruoti gerą gynybą yra neįmanoma.
Jie iš dalies teisūs. Kai iš rikiuotės iškrito Arnas Butkevičius, „Lietuvos rytas“ neteko bene geriausiai besiginančio žmogaus savo rotacijoje. Komandoje nebeliko nė vieno žmogaus, kurį galima būtų vadinti patikimu gynėju. Galbūt tik Artūrą Jomantą, bet ir jo gynybai akivaizdžiai atsiliepia žaidimo praktikos trūkumas, o ir kojos jau nebe tokios greitos.
Pagrindinis vidurio puolėjas Martynas Echodas kol kas yra pernelyg silpnas fiziškai, jog galėtų vienas prieš vieną deramai tvarkytis su tokiais „centrais“ kaip Drew Gordonas ar M.Zirbesas. Nors jį keičiantis E.Mockevičius yra tvirtesnis, jam akivaizdžiai trūksta žaidimo pojūčio ir patirties tokiame lygyje. Be to, abiejų sostinės komandos vidurio puolėjų ūgis nesiekia 210 cm.
Sunkieji kraštai T.Petersonas ir L.Mavrokefalidis prastai ginasi abejose individualios gynybos sferose – tiek perimetre, tiek „ant ūselio“. Pirmasis yra itin silpnas fiziškai ir labai švelnaus charakterio. Antrasis pernelyg dažnai tauposi gynyboje, visiškai orientuodamasis į taškų rinkimą.
Lengvieji kraštai Rokas Giedraitis ir Mindaugas Lukauskis taip pat turi savų problemų. Abu jie pernelyg linkę rizikuoti, stengiantis perimti kamuolius, kas dažnai tik padaro meškos paslaugą varžovams. Be to, pirmasis turi daug problemų ir komandinėje, ir individualioje gynyboje, o antrajam kartais pristinga staigumo, susidūrus su veržlesniais oponentais.
Atakuojantys gynėjai Jimmy Baronas ir B.Madgenas nėra protingi gynėjai, o pirmasis dar ir labai pažeidžiamas individualioje gynyboje. Nors šiame sezone J.Baronas atrodo padaręs pažangą, tačiau vis tik ne tokią, jog būtų patikimas, stabdydamas atletiškesnius oponentus.
Galiausiai, iš pažiūros, geriausia situacija yra įžaidėjų grandyje. Nors M.Girdžiūnas niekada nebuvo geras gynėjas ir tokiu nėra dabar, Chrisas Krameris, iš pirmo žvilgnsnio, situaciją turėtų pagerinti. Individualiai solidžiai besiginantis amerikietis, deja, pernelyg dažnai pameta savo tiesioginius oponentus. Jis turi įprotį užmigti gynyboje, o be to ir stokoja pastangų, nes visas jėgas atiduoda laikydamas komandos vadeles puolime.
Be to, jog individualiai daugelis „Lietuvos ryto“ žaidėjų yra pažeidžiami, komandai dar ir akivaizdžiai stinga dydžio po krepšiu. Tokie žaidėjai kaip M.Echodas ar T.Petersonas yra lengvai apstumdomi kur kas fiziškai pranašesnių oponentų, o varžovų gynėjams įsiveržus į baudos aikštelę, nėra nė vieno, kuris patikimai gintų krepšį, keisdamas oponentų „mažiukų“ užbaigimo trajektorijas ar blokuodamas metimus. Nors vilniečiai pagal blokuotus metimus yra tarp pirmaujančių Europos taurėje, tai labiau komandinių pastangų rezultatas nei tvirto krepšio saugotojo įtaka.
Kai kurios „Lietuvos ryto“ problemos galėtų būti apspręstos juodu darbu treniruotėse, šlifuojant elementariausius komandinės gynybos principus bei komunikaciją. Tačiau panašu, jog ši komanda nėra sutverta demonstruoti gerą krepšinį prie savojo krepšio.
Be pavienių puikių pasirodymų, kaip šiame sezone prieš Kauno „Žalgirį“ ar tą pačią „Fiat“ komandą namuose, labai abejotina, jog „Lietuvos rytas“ galėtų demonstruoti pastovumą šioje itin svarbioje žaidimo kategorijoje.
R.Kurtinaitis po Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) turnyro turės pakankamai laiko, jog svarbiausių kovų metu jo auklėtiniai pademonstruotų ryškų progresą, stabdant varžovų išpuolius. Bus labai įdomu pasižiūrėti, kiek tų problemų pavyks išspręsti.
Norėdami komentuoti prisijunkite.