Lietuva – Lenkija: kertinis D.Adomaičio keitimas, rinktinės žaidimą keičianti pozicija ir svarbiausias laimėjimas gynyboje
(24)
Lietuvos vyrų rinktinė užtikrinta pergale grįžo į 2019 metų pasaulio čempionato atrankos varžybas. Dainiaus Adomaičio auklėtiniai Gdanske 79:61 nepaliko vilčių Lenkijos krepšininkams.
Portalas Krepsinis.net pateikia svarbiausius rungtynių akcentus.
Slogi pradžia
Pirmosios susitikimo minutės Lietuvos rinktinei buvo itin nervingos. Startinis penketukas su labiausiai patyrusių žaidėjų perimetro linija – Mantu Kalniečiu, Renaldu Seibučiu, Jonu Mačiuliu – klydo tiek puolime, tiek gynyboje.
Nervingos pirmosios atakos buvo vainikuotos netaikliu Renaldo Seibučio metimu ir Manto Kalniečio klaida, o kitoje aikštės pusėje pasipylė vaikiškos klaidos komandinės gynybos situacijose. Lietuviams prireikė laiko ir gana drastiško D.Adomaičio keitimo, jog užsikurtų.
Jau nuo pirmųjų mačo minučių baudos aikštelėje buvo aktyviai ieškomi aukštaūgiai, tačiau net ir radus juos, pasinaudoti varžovų silpnybėmis sekėsi sunkiau nei norėtųsi. Domantas Sabonis niekaip negalėjo užbaigti iš po krepšio ir taškus rinko tik kartodamas netaiklius metimus.
Susitikimą jis baigė surinkęs 17 taškų, prametęs 4 metimus, o visi jie buvo iš patogių padėčių. Dažnai kovingumu ir energija D.Sabonis taisydavo liapsusus, kai apšokdavo varžovų priekinę liniją, net ir prametęs iš po krepšio.
Lūžis įvyko, kai likus žaisti apie 3 minutes iki pirmojo kėlinio pabaigos, D.Adomaitis atliko trigubą keitimą. Buvo pakeista visa perimetro linija, į aikštelę išleidus Luką Lekavičių, Marių Grigonį ir Adą Juškevičių.
Sulig jų įžengimu ant parketo, pagerėjo komandinė gynyba ir atsirado kur kas daugiau aštrumo puolime. Labiausiai, iš L.Lekavičiaus. M.Kalniečio dubleris naudojosi galimybėmis įsiveržti į baudos aikštelę, Lenkijos rinktinės aukštaūgiams prieš pikenrolus ginantis pasyviai – atsitraukus arčiau į baudos aikštelę. Įsiveržęs jis sutraukdavo papildomą varžovų dėmesį ir tiksliais perdavimais surasdavo J.Valančiūną bei Artūrą Gudaitį arba pats užbaigdavo iki galo.
Pagyvėjęs puolimas ir suaktyvėjusi gynyba atnešė vaisių – lenkai nepelnė nė taško, o Lietuvos rinktinė pamažu perėmė iniciatyvą.
Juškevičius
Atsarginių svarba
Šiose rungtynėse Lietuvos rinktinę truktelėjo atsarginiai. Būtent jų sėkmingas žaidimas kompensavo kiek slogų R.Seibučio, J.Mačiulio ir atkarpomis M.Kalniečio bei J.Valančiūno pasirodymą.
L.Lekavičius į žaidimą įnešė daugiau agresijos, A.Juškevičius užtikrintai baudė lenkus už klaidas komandinėje gynyboje bei bandymus dvigubinti aukštaūgius „ant ūselio“, o Mindaugas Kuzminskas puikiai išnaudojo ūgio pranašumo situacijas. Sėkmingai į žaidimą įsiliejo ir Artūras Gudaitis, ne kartą pranokęs lenkų aukštaūgius savo jėga ir žaidimu nugara į krepšį.
Sėkmingai į žaidimą pirmajame ketvirtyje įsilieję atsarginiai, ypač L.Lekavičiaus, A.Juškevičiaus, M.Grigonio ir M.Kuzminsko ketveriukė, ilgą laiką nebuvo pakeista ir antrajame kėlinyje.
L.Lekavičius plėšė lenkų gynybą aštriais reidais, A.Juškevičius nubaudė tritaškiu greitajame puolime ir prasiveržimu, pasinaudojęs komandos draugo užtvara, o M.Kuzminskas dusyk sėkmingai sužaidė „ant ūselio“, kai prieš jį varžovai išsikeisdavo ginamaisiais.
Svarbiausia, kur kas sklandžiau veikė gynyba, kur gerokai sumažėjo komandinių klaidų, buvo daugiau agresyvumo.
Rezultate nuo pirmojo kėlinio pabaigos iki didžiosios pertraukos, per 14 minučių atkarpą, lenkai sukrapštė tik 8 taškus, o Lietuvos rinktinė įgijo dviženklį pranašumą ir ilsėtis išėjo pirmaudama 36:25.
Gera gynyba sukūrė progas užpulti greitai. Žemesnis penketukas su M.Kuzminsku „ketvirtoje pozicijoje“ į greitąjį puolimą bėgo sklandžiai. Per pirmąją mačo dalį lietuviai sumetė 10 taškų (iš 36) kontratakomis.
Atsarginiai surinko 37 iš 79 komandos taškų, o jų energija, agresyvumas ir užtikrintumas svarbiausiomis atkarpomis nulėmė tokią rungtynių baigtį.
Sabonis
Sunkiųjų kraštų rebusas lenkams
D.Adomaitis šiame susitikime lenkų gynybą labiausiai baudė per sunkiuosius kraštus. Lietuvos rinktinė turėjo prabangą žaisti skirtingai su D.Saboniu arba M.Kuzminsku aikštėje.
Kai aikštėje būdavo D.Sabonis, aukštaūgio buvo ieškoma „du prieš du“ situacijose, šiam tiesiogiai jose nedalyvaujant. Pavyzdžiui, kai pikenrolą žaisdavo M.Kalnietis ir J.Valančiūnas, D.Sabonis užsiimdavo poziciją arti krepšio, taip sukurdamas dilemą jį prižiūrėjusiam Aaronui Celui.
Lenkas būdavo priverstas spręsti dilemą – pasislinkti į pagalbą, jog pristabdytų į baudos aikštelę įkertantį J.Valančiūną ar likti prie pavojingoje zonoje poziciją užsiėmusio D.Sabonio. M.Kalniečiui puikiai sekėsi pasinaudoti tomis situacijomis, kai varžovai dvejodavo, ką daryti. Nepaisant problemų gynyboje ir retsykiais vėluojančių sprendimų puolime, jis atliko 9 rezultatyvius perdavimus.
Kai D.Sabonio žmogus pasislinkdavo stabdyti J.Valančiūną, kamuolys būdavo siunčiamas D.Saboniui. Ir priešingai, jei, pavyzdžiui, A.Celas pasilikdavo prie D.Sabonio, kamuolį įkirsdamas priimdavo J.Valančiūnas. Ir vienas, ir kitas ne kartą baudė lenkų gynybą baudos aikštelėje, tačiau abiems didžiąją dalį progų kūrė įžaidėjai.
Kai D.Sabonį pakeisdavo M.Kuzminskas, Lietuvos rinktinė žaisdavo kitaip. Kur kas mobilesnis ir tritaškiais metimais grėsmę keliantis puolėjas atsitraukdavo prie tritaškio linijos, taip sukurdamas daugiau erdvės vidurio puolėjams įkirsti į baudos aikštelę.
Be to, lenkams daug problemų buvo pridaryta M.Kuzminsko pikenpopais. Geriausiai tą darė L.Lekavičius, kuris agresyviai atakuodavo puolėjo tiesioginį oponentą, taip išprovokuodamas susikeitimą ginamaisiais. Kai L.Lekavičiaus gynėjas perimdavo M.Kuzminsko priežiūrą, kamuolys būdavo kantriai įžaidžiamas, siekiant išnaudoti ūgio pranašumo situaciją.
M.Kuzminskas priimdavo kamuolį „ant ūselio“ prieš žemesnį oponentą ir laukdavo dvigubos gynybos. Jai atvykus, puolėjas ne kartą sklandžiai išsiuntė kamuolį atgal, prie tritaškio linijos, kur savo progos iššauti laukdavo toks snaiperis kaip A.Juškevičius, pataikęs 4 iš 8 tritaškių. Taip lietuviai susikurdavo kiekybinio pranašumo situacijas, kurias išnaudoti sekėsi išties gerai.
Lietuvos rinktinės universalumas „ketvirtoje pozicijoje“ buvo problema, su kuria lenkai nesusitvarkė.
Lampe
Gynyba prieš lenkų lyderius
Lenkijos rinktinė neturėjo daug rimtą grėsmę kelti galinčių žaidėjų. Ruoštis labiausiai reikėjo prieš du asmenis – Maciejų Lampe ir Mateušą Ponitka.
Pirmąjį rungtynių pradžioje kuriam laikui eliminavo J.Valančiūnas, dusyk privertęs kur kas vyresnį varžovą pažeisti taisykles. Grįžęs M.Lampe pridarė šiek tiek problemų, tačiau ne tiek daug, kiek galėjo.
Lenkijos rinktinė neblogai išnaudojo pikenpopus su M.Lampe. Aukštaūgis antrajame kėlinyje kelis sykius pasižymėjo taikliais metimais iš vidutinio nuotolio. Vėliau jam dar kelis sykius pavyko sukurti ir patogius metimus komandos draugams.
Pikenpopai su M.Lampe pernelyg dažnai išsklaidydavo Lietuvos rinktinės gynybą. Jis pernelyg dažnai buvo laisvas ten, kur yra pavojingas. Vis tik progomis vienas Lenkijos rinktinės lyderių pasinaudojo pernelyg retai. Dar sunkiau jam sekėsi žaisti „ant ūselio“.
M.Lampe nepranoko nė vieno Lietuvos rinktinės aukštaūgio žaisdamas nugara į krepšį. Su juo kartą sėkmingai susitvarkė ir pažeidžiamiausias asmuo priekinėje linijoje – M.Kuzminskas. Sėkminga gynyba vienas prieš vieną su M.Lampe svariai prisidėjo prie galutinio gynybinio rezultatu – vos 61 praleisto taško. Aukštaūgis susitikimą baigė su 7 taškais, pataikęs tik 3 iš 11 metimų „iš žaidimo“.
Ne taip gerai Lietuvos rinktinei sekėsi spręsti M.Ponitkos klausimą. Veržlusis Lenkijos rinktinės puolėjas pernelyg dažnai įsiverždavo į baudos aikštelę, pelnydavo taškus arba išprovokuodavo gynybines rotacijas, atvėrusias galimybių atakuoti iš toli varžovų snaiperiams. Be to, M.Ponitka nubaudė ir metimais iš vidutinio nuotolio, kai atkarpomis Lietuvos rinktinė prieš pikenrolus gynėsi pasyviai.
Pastebėtina, jog tiek prieš M.Lampe pikenpopus, tiek prieš M.Ponitkos pikenrolus lietuviams trūko sklandesnių pagalbos veiksmų. Jų nebūdavo arba jie būdavo neteisingi, sukūrę pernelyg daug erdvių varžovų snaiperiams.
Lietuvos rinktinės gynyba šiose rungtynėse nebuvo ideali, tačiau svarbiausia, jog pavyko neutralizuoti varžovų greitąjį puolimą (pelnyti 6 taškai), neleisti jiems kartoti netaiklių metimų (6 taškai antraisiais šansais) ir kontroliuoti jų progas pasižymėti baudos aikštelėje (20 taškų iš baudos aikštelės). Prie pastarojo rodiklio prisidėjo ir 3 J.Valančiūno blokai.
Lietuvos rinktinė laimėjo pigių taškų kategorijoje, kas dažnai būna gyvybės šiaudas komandoms, nusileidžiančioms meistriškumu. Tuo pačiu pavykus pasinaudoti ryškiais privalumais baudos aikštelėje, lietuviai kontroliavo situaciją didžiąją rungtynių dalį ir užtikrintai pratęsė pergalingą seriją pasaulio čempionato atrankos pirmajame etape.
Norėdami komentuoti prisijunkite.