Laikas išvadoms

Laikas keliauti namo. Europos čempionate prasideda lemiamos kovos, tačiau tarp aštuonių geriausių nėra Lietuvos rinktinės. Vadinasi ir mūsų darbas baigėsi. Dalis aistruolių ir žurnalistų lieka, dalis – keliauja namo, tačiau akivaizdu, kad likusios trys dienos bus įdomios tik ištikimiausiems krepšinio mėgėjams. Masinė krepšinio euforija ir isterija bent laikinai baigėsi.

Tikėsimės, kad tik iki kitų metų pasaulio čempionato, kuris vyks Turkijoje. Beveik niekas neabejoja, kad Lietuva gaus vardinį kvietimą. Šansai iš tiesų nemaži, tačiau kol kvietimo nėra, bus labai neramu. Jei kvietimą gausime, kitąmet labai norėčiau matyti labai jauną rinktinę. Kažką panašaus į dabartinę serbų komandą. Neabejoju, kad Serbijoje galima būtų surinkti dar vieną rinktinę, kuri duotų į kaulus dabartiniam jaunimui (Radmanovičius, Stojakovičius, Rakočevičius, Jaričius, Avdalovičius, Pavlovičius, Miličičius, Vujaničius ir t.t.), tačiau šį drąsų žingsnį reikėjo žengti ir šioje vietoje turime, iš ko pasimokyti.

Iš Vlado Garasto pasisakymų supratau, kad ir LKF laikosi panašios nuomonės ir naujasis treneris bus renkamas būtent su šia sąlyga. Kad treneris bus naujas abejonių nekyla – panašu, kad jos Ramūnas Butautas pasitrauks garbingai, nes planai neįvykdyti ir trenerio pokyčiai šioje situacijoje yra visiškai natūralus. Tai nereiškia, kad turėjome blogą trenerį, tiesiog projektas „rinktinė 2009” jam nepavyko. Jokių idėjų dėl naujo trenerio kol kas neturiu, nes čia ne ta situacija, kai kandidatas yra labai aiškus ir visa galva lenkia kitus. Kažkuris iš kolegų Lietuvos krepšinio rinktinę palygino su nacionaline Argentinos futbolo komanda. Skirtumas tik tas, kad pastarieji dar turi galimybių, todėl Maradona iš savo posto pasitrauks kiek vėliau.

Nesėkmės neabejotinai paveikė ir Lenkijoje esančius mūsų komandos aistruolius. Dalis planavo laidotuves, kita dalis apie tai nieko nežino ir mūsiškius palaikys kaip visada. Tai reiškia kelis dalykus. Mūsų aistruoliai dažnai neorganizuoti, būriuojasi grupėmis ir savo veiksmų nekoordinuoja. Kita vertus, demokratinėje visuomenėje normalu turėti skirtingas nuomones – po tokio komandos žaidimo vargu, ar liežuvis apsiverstų smerkti kokį nors radikalesnį aistruolių pareiškimą.

Katovicuose tikrieji krepšinio fanai tikrai ras ką pažiūrėti. Jono Kazlausko Graikija pernelyg neliūdėjo dėl pralaimėjimo prancūzams ir dar gali nueiti toli. Turime du teisėjus, iš kurių Romualdui Brazauskui, ko gero, vėl bus patikėta teisėjauti finale. Žalgirio fanai galės stebėti Marko Popovičių, Lietuvos ryto aistruoliai galės pamatyti kaip atrodo ant suolo sėdintis Bojanas Popovičius. Finalinio etapo metu bus pristatytas 2011 metų Europos čempionatas Lietuvoje. Ir, galų gale, daug įdomių, įtemptų rungtynių, kurias galima bus žiūrėti be jokios įtampos ir nervų gadinimų :).

Kartais pralaimėjimai būna į naudą. Tada, kai po jų padaromos išvados. Apie rungtynes su serbais didesnių minčių neturiu. Akivaizdu, kad motyvaciją šiose rungtynėse turės tik viena komanda. Kita galbūt kažkiek pakovos. O mes vėl palaikysime Lietuvą. Kas belieka, juk kitos rinktinės neturime :)

Pabaigai keletas trumpų linksmesnių ir ne tik pastebėjimų.

Jau antrą naktį iš eilės (nuo 3 iki 6 ryto) pagrindinėje Lodzės gatvėje skamba tokie ne visai rišlūs šūkiai: Kas laimės? Kas Laimės? Gargždų Banga! :)

Pasak Nenado Krstičiaus, mums keletą kartų nepasisekė rungtynių pabaigoje. Nežinia, kokias rungtynes jis žiūrėjo, bet aš tokių dalykų neprisimenu.

Rolls Royce‘ui, kaip Lietuvos rinktinę vadino Muli Katzurinas, iš pradžių baigėsi benzinas, o vėliau, pamažu jis virto Moskvyčiumi. Bent taip mano dalis Lodzėje esančių sirgalių.

Netikėtai paaiškėjo, kad esu plikas ir mano inicialai R.B. :)