L.Pečiukaitis norą sportuoti paveldėjo iš tėvų ir senelių

Vienas jauniausių Kauno “Hidruvos-Atleto” krepšininkų Laurynas Pečiukaitis komandoje yra žemiausias, bet tituluočiausias. Su Lietuvos rinktine devyniolikmetis 182 cm ūgio įžaidėjas 2003 metais pasaulio jaunių čempionate pelnė sidabro medalį, o praėjusiais metais Europos jaunimo pirmenybėse - bronzos. “Svajoju kilti kuo aukščiau, nes tobulėjimui ribų nėra”, - “Kauno dienai” sakė L.Pečiukaitis.

- Laurynai, esi iš labai sportiškos šeimos. Sportavo ne tik Tavo tėvai, bet ir seneliai, tiesa?

- Mano senelis Vladas Danilevičius buvo žinomas futbolininkas ir ledo ritulininkas, pasiekė didelių laimėjimų. Močiutė Natalija Danilevičienė tais laikais buvo vienintelė Lietuvos nusipelniusi gimnastikos trenerė. Mama Auksė Pečiukaitienė taip pat lankė gimnastikos treniruotes, bet įspūdingų rezultatų nepasiekė. Tėtis Romas Pečiukaitis žaidė krepšinį, atstovavo Kauno “Drobės” komandai. Jis buvo truputį per lėtas, bet turėjo taiklią ranką, žaidė atakuojančio gynėjo pozicijoje.

- Sportuoti paskatino senelių ir tėvų pavyzdys?

- Nuo pat mažens tėvai mane vedė į sporto būrelius, kad neužsisėdėčiau namuose, būčiau fiziškai stiprus. Gal norėjo, jog sekčiau jų pėdomis.

- Krepšinis - pirmoji sporto šaka, kuria susidomėjai? Kelerių metų pradėjai lankyti treniruotes?

- Kai buvau visai mažas, išbandžiau daug sporto šakų - plaukimą, karatė. Tačiau futbolo treniruočių nelankiau, nors senelis ir labai norėjo. Nuo devynerių metų nustojau blaškytis ir visą dėmesį skyriau krepšiniui.

- Profesionalo karjerą nutarei pradėti “Hidruvos-Atleto” ekipoje. Tuo metu daugiau pasiūlymų neturėjai?

- Turėjau, bet dabar nenoriu išduoti, kas ir ką siūlė. Aš dar mokiausi vidurinėje mokykloje, reikėjo baigti mokslus. “Hidruvos-Atleto” kvietimas man buvo priimtiniausias, nes komandos sudėtis nebuvo stipri, galėjau tikėtis žaisti. Iš pradžių aikštėje praleisdavau nedaug laiko, bet tobulėjant atsiranda didesnės galimybės, įgyjamas trenerio pasitikėjimas. Laikui bėgant treneris leisdavo žaisti vis daugiau. Man patinka klubas, atmosfera komandoje gera, treneris taip pat geras.

- Kokią pravardę Tau sugalvojo komandos draugai?

- “Mažas”. Mano vardas ilgas, todėl reikėjo trumpesnio žodžio. Dabar kitaip ir nevadina. Kai kas nors ištaria mano pavardę, net keista pasidaro.

- “Hidruvoje-Atlete” esi vienas jauniausių, bet tituluočiausias - pasaulio jaunių vicečempionas, Europos jaunimo pirmenybių bronzos medalininkas. Kurį laimėjimą, pelnytą su Lietuvos rinktine, dažniau prisimeni?

- Dažniau prisimenu pasaulio čempionatą, nors jame žaidžiau nedaug. Komandoje vyravo labai gera atmosfera, visi buvome nepaprastai draugiški.

- Su kuriuo Lietuvos jaunimo rinktinės žaidėju palaikai glaudžiausius ryšius?

- Elektroniniu paštu bendrauju su Mariumi Prekevičiumi, Linu Kleiza. Kai susitinkame, pasikalbame su Pauliumi Jankūnu. Su visais stengiuosi bendrauti, bet tokio, su kuriuo praleisčiau visas dienas, nėra.

- Ar niekada neketinai išvykti studijuoti į JAV?

- Buvo kilę tokių minčių. Ir tėvai norėjo išleisti mane į JAV, manė, jog Amerikoje įgysiu geresnę specialybę nei Lietuvoje. Bet, laikui bėgant, atsirado visokių keblumų. Vienu metu gydžiausi traumą, be to, iš kitų vaikinų sužinojau, kad JAV ne viskas gerai. Apsigalvojome, tėvai nebenorėjo manęs išleisti. Dabar krepšinį derinu su mokslais Kauno technologijos universitete - studijuoju vadybą.

- “Hidruva-Atletas” LKL čempionate iškovojo tik keturias pergales ir yra tarp autsaiderių. Prieš sezoną klubo vadovai tikėjosi geresnių rezultatų. Kodėl komandai nesiseka?

- Per treniruotes stengiamės, atrodo, kad viskas puikiai pavyksta. Per varžybas išeina kitaip. Gal komandoje truputį trūksta šiltesnės atmosferos, draugiškumo. Mes sutariame neblogai, bet, siekiant pergalių, reikia daugiau vieningumo. Be to, šį sezoną, kaip ir anksčiau, smarkiai keitėsi ekipos sudėtis. Vis dar nesame susižaidę.

- Šį sezoną “Hidruvą-Atletą” persekiojo nelaimės. Spalio viduryje Anapilin iškeliavo gynėjas Tauras Stumbrys, kovo pradžioje - klubo direktorius Gintautas Obelevičius. Ar komandos rezultatus paveikė šios netektys?

- Nelaimėmis dangstytis negalima. Vis dėlto Tauro mirtis buvo labai netikėta, ji išmušė komandą iš vėžių. Porą savaičių visi buvome šokiruoti, negalėjome atsigauti. Rezultatai pablogėjo. Supratome, kuo gali baigtis ir direktoriaus liga. Nepaisant visų negandų, mes labai stengsimės pabėgti iš paskutinės vietos. Tiesiog turime pakilti laipteliu aukščiau, nes tai nėra neįvykdoma užduotis.

- Ar tokios sudėties komanda gali pretenduoti į aukštesnę vietą?

- Be abejo. Svarbiausias dalykas - noras.

- Kokie Tavo, kaip krepšininko, privalumai ir trūkumai?

- Šį sezoną pagerinau kamuolio valdymo techniką, esu greitas, sugebu kontroliuoti komandą. Tai privalumai. Didžiausias mano trūkumas - trūksta stabilaus metimo. Dažnai einu į treniruoklių salę gerinti fizinį pasirengimą. Tikriausiai dėl per didelio fizinio krūvio suprastėjo pataikymas.

- Vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų Sergejus Jovaiša yra sakęs, kad iš 10 jo sapnų devyni yra apie krepšinį. O Tu ar sapnuoji šį žaidimą?

- Pastaruoju metu sapnuoju vien krepšinį - vis žaidžiu, viską galėčiau padaryti.

- Ką veiki laisvalaikiu? Mėgsti pasiausti diskotekose?

- Krepšininkai negali sau leisti siausti diskotekose. Mane klubai nelabai ir traukia. Man smagiau nueiti į kavinę, ramiai pasėdėti. Patinka apsilankyti ir kino teatre.

- Dabar turi nuolatinę draugę ar dar linkęs prie vienos neprisirišti?

- Su viena mergina jau draugauju daugiau kaip trejus metus.

- Tai gal ir viengungiu neilgai būsi?

- Esu jaunas, todėl vestuvių kelti dar neplanuoju.

- Tau tik 19 metų, o važinėji prabangiu BMW automobiliu. Tėvai padovanojo?

- Nenoriu girtis tuo BMW. Automobilį įsigijau pats lizingo būdu. Dalį pinigų pirkiniui padovanojo tėvai.

- Ką gali sau leisti iš atlyginimo, kurį Tau moka klubas?

- Per daug neišlaidauju, bandau sutaupyti, nes kas mėnesį reikia mokėti už automobilį.

- Kokia artimiausia svajonė, susijusi su krepšiniu?

- Stengsiuosi tobulėti ir patekti į abi Lietuvos jaunimo rinktines - tiek gimusiųjų 1985-aisiais, tiek metais vyresnių vaikinų.