Krepšininkas iš didžiosios raidės

Lietuva, kurios antrąja (jei ne pirmąja) religija laikomas krepšinis, atsisveikina su didžiu žmogumi. Rimas Girskis, žmogus, apie kurio mirtį kone visur gan lakoniškai parašyta: mirė treneris Rimantas Girskis. Treneris. Taip, dauguma šiandieninių krepšinio stebėtojų R.Girskį geriausiai žino kaip trenerį. Todėl aš pakalbėsiu apie kitą, deja, gerokai mažiau „išreklamuotą“ šio žmogaus gyvenimo dalį.

Kaip treneris Rimas turėjo pakankamai didelį autoritetą ir pasiekė neblogų laimėjimų, tačiau, drįsčiau teigti, jog kaip žaidėjas, Lietuvos krepšiniui, tokiam, koks jis yra dabar, Rimas Girskis padarė gerokai didesnę įtaką. Taip, skirtingai nei Modestas Paulauskas ar „keturi muškietininkai“ - Sabonis-Chomičius-Jovaiša-Kurtinaitis, Rimas savo, kaip žaidėjo kolekcijoje, neturi didelių tarptautinio masto laimėjimų. Tačiau įtaką kažkuriai gyvenimo sričiai ne visada galima matuoti vien taurėmis, diplomais ar medaliais. Pasakysiu aiškiau. Šiandien Europoje garsi Lietuvos čempionų komanda iš Vilniaus, o ir visas Lietuvos krepšinis stovi ant pamatų, kuriuos klojo ne vienas žmogus. Rimas jų gretose buvo vienas svarbiausių.

Vilniaus klubo mylėtojai gali džiaugtis, jog 1968m. vieno talentingiausių savo kartos krepšininkų kelias pasuko ne į Kauną. Devyniolikmetis R. Girskis pasirinko Lietuvos krepšinio „podukra“ tuomet buvusią „Statybos“ komandą. Reprezentacinėje Lietuvos komandoje Rimui tąsyk (kaip, beje, vėliau – abiems didiesiems Šarams iš Kauno) vietos, gal, neatsirado. Visi to meto krepšinio aitruoliai, užgniaužę kvapą, sekė „Žalgirio“ kovas TSRS aukščiausioje lygoje. Ir kaip gi neseksi? S.Sarpalius, G.Budnikas, R.Vensbergas, A.Žukauskas bei tuo laiku spindėte spindėjęs M.Paulauskas – buvo tautos didvyriai, metę okupantams iššūkį krepšinio aikštelėje. „Statybos“ gi reikalais domėjosi nebent prisiekę savo miesto patriotai.

Žemesnės lygos varžybų netransliavo net televizija. Tačiau atsirado žmogus, kurio „antrojo brolio“ vaidmuo netenkino. Užsispyręs, savimi pasitikintis žemaitis. Kartas nuo karto tekdavo išgirsti, kad Vilniaus komandai atstovaujantis vaikinas iš Šilutės yra didelis talentas. 1979-siais R.Girskio vedama „Statyba“ išlindo iš šešėlio. Ir Lietuva jau didžiavosi turėdama Sovietų Sąjungos aukščiausiame krepšinio ešalone net dvi komandas. Žinoma, iškart pasigirdo kalbų, kad šis žaidėjas visai tiktų į „vyresniojo brolio“ kiemą. Juolab, kad pirmieji metai tarp SSSR stipriausiųjų komandai susiklostė nesėkmingai. „Statyba“ iškrito iš aukščiausiosios lygos, tačiau Rimas liko Vilniaus komandoje. Liko jis tam, kad 1974-siais vėl ją čia grąžintų ir grąžintų ilgam. Ir ne tik grąžintų. 1979 metais toliašaudė Vilniaus snaiperių komanda Vilniaus sporto rūmuose nuskandino ne ką kitą, o Sąjungos rinktine be lietuvių vadinamą Centrinį Armijos sporto klubą. Iš lygos autsaiderių Vilniaus komanda šoko tiesiai į Sąjungos elitą. Iškovota bronza buvo kaip auksas! Žinant, kad aukščiausias žmogus komandoje tuomet buvo 205 cm ūgio A.Vaitkus, kad nei vienas komandos narys neatstovavo Sovietų rinktinei, tai buvo tiesiog fenomenalu. Mykolas Karnišovas, Vytenis Urba, Jonas Kazlauskas, Vytenis Andriūnas, Algimantas Pavilonis, Algirdas Vaitkus, Edmundas Narmontas, Eduardas Kairys, Alfredas Vainauskas ir, žinoma, Rimas Girskis – tai žmonės ne tik dėję šiandieninio „Lietuvos ryto“ pamatus, bet ženkliai prisidėję prie to, ką mūsų žmonės šiandien taip myli, prie Lietuvos krepšinio.

Neeilinio talento ir charakterio stiprumo žaidėjas Rimas Girskis neabejotinai buvo svarbiausias komandos žmogus ir didžiausias autoritetas. Taip kaip „Žalgiryje“ Modia. Neabejoju, jog jei „profesionalią“ karjerą Rimas būtų pradėjęs ne antrojo diviziono klube, jei būtų nuolat matomas tų laikų Sovietų Sąjungos krepšinio bosams, vieta ir tos šalies rinktinėje būtų jam atsiradusi. Juolab, jog savo žaidimo lygiu ir stiliumi jis buvo labai artimas to laikmečio rusų ir pasaulio „mėgėjų“ krepšinio žvaigždei Sergejui Belovui. Taip, tuomet ir J.Kazlauskas, ir A.Pavilonis, ir pats Rimas jau sudomino Sovietų rinktinės trenerius. Bet buvo kiek per vėlu. Atėjo naują krepšinio talentų karta, kurioje pirmaisiais smuikais grojančių lietuvių vėl netrūko.

Rimas neiškovojo svarbių sertifikatų. Gražių, spalvotų diplomų ir taurių. Tačiau tai nesumažins jo vietos mūsų širdyse. Amžinai.