Koks vyr. treneris yra Tomas Masiulis?

Naujasis Kauno „Žalgirio“ vairininkas Tomas Masiulis – paslaptis vyriausiojo trenerio kėdėje. Pastarąjį kartą jį čia matėme dar 2018 metais, kai baigė savo nuo 2011 metų pradėtą etapą „Žalgirio“ dubleriuose ir išėjo talkinti Šarūnui Jasikevičiui. Visgi yra, dabar jau brandą pasiekusių, krepšininkų, kurie puikiai atsimena vyr. trenerį Tomą Masiulį.

Bene geriausiai per T.Masiulio etapą vyr. trenerio pozicijoje su juo susipažino Lietuvos rinktinės įžaidėjas Kristupas Žemaitis, kartu tiek dubleriuose, tiek rinktinėse praleidęs pusketvirtų metų.

29-erių K.Žemaičio ir 49-erių T.Masiulio pirmoji pažintis užsimezgė dar Arvydo Sabonio krepšinio centre, kur specialistas treniravo metais vyresnių žaidėjų komandą. 2013 metų pabaigoje T.Masiulis pakvietė K.Žemaitį ruoštis Eurolygos jaunimo turnyrui ir šita sąjunga tęsėsi iki pat 2017 metų vasaros universiadoje.

Per šį laikotarpį – sykį pasiektas NKL finalas, iškovotas sidabro medalis U20 Europos čempionate ir laimėta ta pati universiada.

„Griežtumo tikrai per daug nebuvo, o žaidėjų santykis su treneriu – normalus, – su Krepsinis.net apie išlikusius prisiminimus dalijosi K.Žemaitis. – Aišku, Tomas iš savęs yra ramesnis, kuklesnis žmogus, bet visada su juo galėjai padiskutuoti, ypač apie krepšinį. Jis nebuvo iš tų trenerių, kur laikydavo atstumą nuo žaidėjų. Su juo visada maloniai galėjai bendrauti įvairiais klausimais.“

Būtent 2017 metais iškovotas universiados auksas praktiškai užbaigė iki šiol T.Masiulio, kaip vyr. trenerio, trofėjų kolekciją – dar 2018 m. antrą kartą karjeroje buvo pasiektas Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) finalas, o prie pasiekimų būtina pridėti ir 2013 m. iškovotą pasaulio čempionato bronzą su U19 rinktine ir U20 parvežtą sidabrą iš Europos pirmenybių 2016 m.

Tinklalapyje Krepsinis.net – pokalbis su K.Žemaičiu apie T.Masiulio vyr. trenerio savybes, išskirtinumą ir raktinį žodį „Žalgiriui“ bei sirgaliams.

– Pats ypatingai seki „Žalgirį“, lankaisi, kai gali, ir arenoje. Kiek nustebino naujiena apie Tomą Masiulį?

– Nustebino gerokai. Vis tiek seku krepšinį, spaudą skaitau. (šypteli) Pamačiau Banchi, Obradovičiaus, Poupet kandidatūras ir galvojau, kad viskas linksta link užsieniečio. Taip dėliojosi – Adomaitis liko Japonijoje, su Maksvyčiu senatis dar nesuėjo ir nebegalvojau, kad kažką iš lietuvių dar ištrauks. Kai galiausiai oficialiai pamačiau Masiulio pavardę, tai tikrai nustebino gerokai. Bet gerokai – iš gerosios pusės.

Visų pirma, džiugu dėl Tomo, nes su juo praleidau daugiau nei trejus metus jaunimo sistemoje. Pirma mintis – labai netikėta, bet kai viską ramiai pradėjai dėliotis, gavosi loginė grandinė ir atrodo, kad viskas neblogai gali pavykti. Įspūdžiai iš pradžių tokie.

Masiulis

– Masiulis trenerio kelią pradėjo dar nuo Arvydo Sabonio krepšinio centro, pats nuo anksti žaidei prieš jo komandas. Kaip prisimeni savo pirmą pažintį?

– Taip, tarp salių nuolat prasilenkdavome, pasimatydavome, o pirmoji patirtis – jaunimo Eurolygoje 2014 metais. Viskas vyko „Žalgirio“ arenoje, pusę komandos saboniukų pakvietė prie tos jaunimo Eurolygos pasportuoti ir man netikėtai gavosi didelis vaidmuo. Ir man visai gerai sekėsi tą vaidmenį išnaudoti, Kaune laimėjome atranką, finale nugalėjome Rygos VEF. Buvo tikrai kokybiškos rungtynės, geros emocijos, treniruotės... Tas pats lygis atėjus iš saboniukų su dubleriais pasportuoti buvo jau kitoks, kalbant apie intensyvumą.

Tomas nebuvo super griežtas, bet reiklus ir kai kažką reikėdavo pasakyti rimčiau, jis pasakydavo. Buvome jaunimas, bet gerų charakterių ir Tomas prie to labai prisidėjo. Mes juo tikėjome, klausydavome jo ir žaidėme tai, ką buvome sutarę. Taip prisimenu tą mūsų bendrą pirmą patirtį.

– Po to sekė treji metai dubleriuose, U20 rinktinė, universiada. Ką pameni iš tų laikų?

– Pirmieji metai dubleriuose man skaitėsi debiutiniai profesionalų krepšinyje. Metai, kai jau pradedi gauti algą ir panašiai. Ir tas pirmas sezonas gavosi tikrai prisvilęs. Atėjau su nekokiu mentalitetu, nusiteikimu. Galvojau, kad viskas bus paprastai – prieš tai žaidžiau RKL ir, galvojau, kad nepražūsiu ir NKL. Gavosi – labai priešingai. Trūko ir greičio, ir jėgos, plaukiojau visoje sistemoje. Ir ką atsimenu iš tų pirmų metų, kad Tomas su manimi buvo žiauriai kantrus ir kartais duodavo žaisti avansu, nors to grybo neblogai pripjaudavau... Pačiam trūko pasitikėjimo, bet gaudavau per rungtynes beveik 20 minučių vidutiniškai. Už tai esu labai dėkingas treneriui, nes jis kažką manyje matė, tikėjo ir stūmė į priekį.

Vėliau kiti pora sezonų buvo labai geri tiek asmeniškai, tiek komandiškai. Treneris naudojo panašią sistemą, kas buvo diegiama pagrindinėje komandoje prie Šarūno Jasikevičiaus. Būtent jis 2016 metais perėmė „Žalgirio“ vairą. Tai viskas buvo labai taktiškai aiškiai sudėliota, ateidavai į kiekvienas rungtynes ir jau žinodavai maždaug, kaip viskas bus. Buvo akcentuojamos geros pražangos, protingas krepšinis... Labai smulkios detalės akcentuojamos, pavyzdžiui, likus 30 sekundžių iki kėlinio pabaigos nereikia skubėti išsimesti kamuolio. Iš tų smulkmenų susideda krepšinis. Tokie dalykai man labai patiko, taktiškai – labai tvarkingas treneris.

– Galima susidaryti įspūdį, kad viskas taktiškai diegiama panašiai kaip Šaro komandose su maksimalia kontrole. O kaip su tiesioginiu bendravimu tarp trenerio ir auklėtinių?

– Griežtumo tikrai per daug nebuvo, o žaidėjų santykis su treneriu – normalus. Aišku, Tomas iš savęs yra ramesnis, kuklesnis žmogus, bet visada su juo galėjai padiskutuoti, ypač apie krepšinį. Jis nebuvo iš tų trenerių, kur laikydavo atstumą nuo žaidėjų. Su juo visada maloniai galėjai bendrauti įvairiais klausimais.

– Kartu pradėjote dirbti dar 2013 metų pabaigoje, o paskutinis turnyras – 2017 metų vasarą, kai laimėjote universiadą. Pajautei per šį laikotarpį kažkokių rimtų Tomo pasikeitimų, būnant vyr. treneriu?

– Taip. Dubleriuose Tomas dar, sakykime, treniravo mus tokius visiškus pienius. Po to universiadoje virsmas buvo toks, kad jis turbūt pats suprato, jog čia yra didelis šansas. Gal universiada nėra labai vertinama, bet turnyras, kur atstovauji Lietuvai, matai prieš save amerikiečius ir panašiai... O visi žaidėjai jau nebuvo jauni, 1993–1996 m. gimimo pagrindu sudaryta komanda. Daug susiformavusių žaidėjų iš skirtingų komandų, bet Tomas sugebėjo išnaudoti kiekvieno gerąsias savybes ir sulipdyti bendrą chemiją. Tame finale su amerikiečiais, atsimenu, buvome taktiškai labai gerai paruošti. Žinojome, kur ką reikia atakuoti ir panašiai. Virsmas tikrai jautėsi, jis per metus stipriai tobulėjo kaip treneris. Tapo ir brandesnis, ir taktiškesnis, ir auginosi autoritetą.

– Per Masiulio rankas dubleriuose praėjo būrys vėliau žymiais tapusių krepšininkų – nuo Mariaus Grigonio, Luko Lekavičiaus, Tomo Dimšos, Lauryno Biručio iki to paties Roko Jokubaičio. Kiek čia yra Masiulio indėlio? Ar jis daugiau koncentravosi į komandos taktinius niuansus, o kiti treneriai dirbo individualiai?

– Tomas irgi tikrai dirbo individualiai. Jis daugiau pasiimdavo aukštaūgius, nes pats čia žaidė. Bet visa sistema buvo labai gera išvystyta, „Žalgiris“ Eurolygos lygiu ėjo į elitą. Mano paskutiniai metai sistemoje buvo 2017 ir „Žalgiris“ prie Šaro jau buvo dešimtuke. Viskas nuo viršaus persidavė jaunimui. Turėjome ir rytinių treniruočių, ir individualiems įgūdžiams skirtų valandų tiek su Masiuliu, tiek su Vidu Ginevičiumi. Viskas tuo metu organizacijoje labai vystėsi ir matėme, kuo viskas baigėsi 2018 metais. O Tomas tikrai prisiimdavo darbo, yra tikras darboholikas, dar dubleriuose nuolat eidavo stebėti Jasikevičiaus vedamų treniruočių, paimdavo ir mūsų jaunimo padirbti su pagrindine komanda... Visa tai labai stipriai prisidėjo prie spartesnio tobulėjimo.

Žemaitis

– Kokios pozicijos, žaidimo detalės yra svarbiausios vyr. treneriui Tomui Masiuliui?

– Nieko naujo turbūt čia nepasakysiu. Įžaidėjas ir centras, pikenrolo tvarkingas sustatymas ir nemažai deriniuose figūruojantis metikas. Bet apskritai, jis yra labai prisitaikantis prie situacijos treneris, kad sugebėdavo išnaudoti kiekvieno stipriąsias puses. Nesvarbu, kokius žaidėjus gaudavo, tad ir dabartinė klubo padėtis, kai sudėtis praktiškai sukomplektuota, neturėtų gąsdinti.

– Dabar septyneri metai Šaro pašonėje, yra nemažai pasvarstymų dėl menkos patirties vyr. trenerio kėdėje. Manai tai gali būti per didelis iššūkis taip peršokti ar kaip tik galvoji, kad jis per ilgai laukė ir jau seniai yra pasiruošęs?

– Galvoju, kad dabar idealiausias laikas Tomui ateiti į šitą lygį, geriausia situacija. Man, kas yra įstrigę labai iš jo žodžių, kad akcentuodavo visiems išlikti kantriems ir primindavo, jog mūsų laikas kiekvieno individualiai dar ateis. Ateis dviejų minučių atkarpa ir sužibėsite savais būdais. Apie jį man asocijuojasi žodis kantrybė. Visada tai kartojo. Sakyčiau, kad jis visada buvo kantrus žmogus, pradėjo nuo dublerių, kilo, kilo ir išlaukė tokio šanso. Jis niekur neskubėjo.

Klausiau tavo storių, kitų podkastų ir man labai patiko akcentas, kad Jasikevičius bet kokių asistentų nesirenka. Jei išbuvai tiek metų, reiškia kažką tikrai gerai darai. Tomas patirties sukaupė labai daug ir dabar bus labai įdomu pamatyti, kaip viską seksis įgyvendinti. Viskas labai laiku gerai susidėliojo, džiugu, kad Tomas tą galimybę priėmė būtent dabar.

– Žodis kantrybė turbūt dabar galioja tiek klubui, tiek sirgaliams...

– Faktas. Turime savą žmogų, o istoriškai mums su lietuviais treneriais sekasi geriausiai – Jonas Kazlauskas, Šaras, Kazys Maksvytis... Masiulis – savos sistemos auklėtinis ir „Žalgiris“ turi jais tikėti. Manau, kad šiuo metu iš lietuvių jis yra geriausias įmanomas variantas. Gal ne viskas bus rožėmis klota, bet jei bus kantrybės, su laiku Tomas labai gerai įdiegs savo idėjas.

– „Žalgiris“ būtent ir akcentavo, kad grįžta žalgirietis namo. Pats praėjai visą sistemą, žinai jos išskirtinumą. Kiek galvoji čia yra neįvertintas faktorius?

– Užsieniečiai treneriai neturi prisirišimo prie klubo, prie istorijos. Jie čia atvažiuoja kaip į eilinę darbo stotelę. Iš Andrea Trinchieri tai jautėsi. Asmeniškai nebuvau didžiausias sirgalius, kaip čia viskas vyko. O Tomas – labai paprastas, nuoširdus žmogus, kuris supranta klubo vertybes, ko reikia sėkmingam „Žalgiriui“, kad žaidėjai eitų ir norėtų, ko kartais trūkdavo dabar.

– Masiulis – visą karjerą yra tylus darbininkas. Po Trinchieri konferencijų čia turbūt nenusimato skambių frazių ir panašiai...

– Jis – ramesnis žmogus. Ne pats charizmatiškiausias, bet, manau, kad tai nekiš kojos. Svarbiausia, kad jis – protingas, taktiškas žmogus, kuris labai myli šitą darbą. Nebus skambių antraščių, bus paprastai, ūkiškai. Bet jei bus rezultatas, visa kita žmonėms nebus svarbu.

– Koks būtų tavo palinkėjimas visiems – treneriui, „Žalgiriui“, sirgaliams?

– Tos neapykantos išankstinės kaip visada netrūksta, bet iš visų kandidatų, kuriuos mačiau, labiausiai džiugina būtent, kad išlindo Tomas. Palinkėjimas – išlaikyti kantrybę, duoti laiko savam žmogui. Žinau, kad Tomas tos kantrybės turi pakankamai. Tai ir klubui, ir sirgaliams to linkiu ir nenurašyti iškart, jei pradžioje kažkas nepasisektų.