Klibančių kėdžių braškesys (2 dalis)

Baigdami kalbėti apie čempionų komandos trenerio „kėdės braškėjimo“ priežastis negalime palikti nepanagrinėtos kitos svarbios šio reikalo dalies. Šefas manė geriausiai žinąs, kaip pigiai ir kokybiškai sustiprinti savo finansuojamą komandą. Mes gi (paprasti mirtingieji) tuo tarpu žinome posakį, jog „skūpus moka du kartus“. Pilnai pritariu kai kurių komentatorių replikoms, jog komandos sudėtis „personalijų lygyje“ vargu ar buvo sustiprinta. Vienus pigius vidutiniokus pakeitė kiti. O per sezoną (ir ne vieną) susiklostę žaidybiniai ryšiai buvo išardyti.

Liūdna, bet, ko gero, tenka konstatuoti, jog taip garsiai praėjusio sezono pabaigoj iš savo konkurento juokęsis gerbiamas Jonas Vainauskas sezoną pradėjo kaip visiškas profanas - įdėdamas pastarajam visus kozirius į kišenę.

Laikas persikelti į tas geras kortas gavusių konkurentų stovyklą. Ne mažiau kontroversiškais sprendimais bei kalbomis iki šiol garsėjęs Vladimiras Romanovas, rodos pasimokė iš savo praeities demaršų ir nusprendė jaunąjį konkurentą-„išsišokėlį“ pamokyt ne kalbomis, o darbais. „Žalgiris“ šiam sezonui sukomplektuotas įspūdingai. Konkurentų stovyklos dienraščiui belieka plyšaut, jog „žaidėjų daugiau nei, kad reikia“(tarsi varžovų komandos žmonėms mokamos algos gulėtų ant dienraščio šeimininkų pečių) ir laukti varžovų klaidos.

Be abejonės „Žalgiris“ jau sezono starte, savo protingos strategijos ir varžovų klaidų rezultate, dar net nesusikovęs akis į akį įgijo „dviejų korpusų“ pranašumą. Ankstesniais metais dažniau būdavo priešingai. Tačiau ar tikrai jautri aistruolių ausis negirdi tokio sau mielo garso? Klibančios kėdės braškesio. Juk praeityje ne vieną „Žalgirio“ trenerį iš balno padėjo išversti būtent jie.

Reikia, kartais ar ne – trenerio galva tampa nemažu dirgikliu. Net saviesiems. Ir dabar taip pat. Galima įsivaizduoti, kokį neregimą spaudimą turi jausti naujasis Kauno komandos strategas. Juolab, neabejotinai žinantis komandos šeimininko bendravimo su treneriais įpročius. Turint tokią sudėtį, net menkiausias kluptelėjimas gali stipriai atsirūgti. O komandų (ar paprasčiausių žmonių) neišvengiančių klaidų ar suklupimų paprasčiausiai nebūna. Net charizmatiškasis futbolo genijus Jose Mourinho neseniai įspėjo - mes kada nors pralaimėsime. “Visos Lietuvos komanda“ „Žalgiris“ – ne išimtis. Viskas priklausys nuo „aido“, kurį toks pralaimėjimas duos. Ar, rezonavęs, jis nesudraskys tokios silpnos lietuvių sirgalių nervų sistemos? Ar nepažadins „snaudžiančių“ komandos mecenato įpročių? Kaip neretai norintys gero tampa duobkasiais tam, kuriam to gero linkėjo.