Karštos galvos

Žiema Lietuvoj. Jau lapkričio pabaigoj, nepaklaususi nei vieno mūsų nuomonės, net neįspėjusi, sniegu padengė miškus, laukus ir klonius. Ir gatves. Suprantu nepatenkintuosius ir burnojančius. Juk kiek papildomų rūpesčių kiemsargiams, turgaus prekiautojams, paprasčiausiems praeiviams. Mašinos stringa spūstyse, šąla rankos, kojos, ausys, tačiau didžiosios daugumos tautiečių galvų šaltis nepalietė. Netgi atvirkščiai. Ir kaip gi palies, kai tautinės religijos fronte tiek nesklandumų. Lietuvoje, kaip ir visame Žemės rutulyje kontrastų netrūksta. Šis – šalta žiema ir karštos galvos, tik vienas iš daugelio.

Apie „Lietuvos ryto“ rungtynes Italijoje galima nekalbėti visai. Galima keiktis, dar kartą ieškoti kaltųjų arba, kaip nemaža dalis ir daro, tyliai kikenti į saują. Tačiau, kai mūsų viso labo tik trys milijonai, šitaip elgtis ne tik, kad negarbinga, bet ir kvaila.

Stebuklas Sienoje neįvyko. O ar galėjo? Ar iš lovos pakilęs, svirduliuojantis ir dūstantis ligonis turėjo šansų? Rungtynės atsakė ir į šį, ir kitus klausimus. Kaip ne taip senai sakiau - šiandieniniam “Lietuvos rytui” dabar reikia ne “muštynių”. Žaizdas besilaižančiam šalies čempionui „lovos režimas“ ir kantrybė šiandien – vieninteliai vaistai. Todėl kiekvieną savaitę vykstantys Eurolygos mūšiai tik atitolina sveikimo proceso pradžią. Tačiau pasėjus grikius palmės su bananais išauga retai. Už padarytas klaidas tenka sumokėti ir atkentėti. Ir kartoti jų nereiktų.

Jeigu “Ryto” gerbėjų galvos perdėm aukštos temperatūros pasiekti ir negalėjo, tai situacija “Žalgirio” sirgalių galvose rimtesnė. Po tokio pralaimėjimo silpnesnieji gali ir į lovą atgulti. Jei kas pamena, kalbėjau ir apie tai, jog tikrasis komandos ir trenerių štabo pajėgumas pasimatys dabar, atėjus lemiamų kovų metui. Du iš eilės pralaimėjimai Eurolygoje - neskanu. Tačiau ar tai daugiau nuodas ar visgi vaistas – pamatysime netolimoje ateityje. Nesu krepšinio ligonis, tačiau pralaimėjimą Kaune ir aš nurijau sunkiai. Vien dėl to, kad pralaimėtos jau beveik laimėtos rungtynės. Tačiau beveik laimėtų rungtynių, kaip ir beveik nėščių moterų nebūna. Mane skaitantys žino, jog nei raudotojų chore, anei laidojimo biure nedirbu. Todėl į Aco Petrovičiaus “laidotuves” ateisiu vienas paskutiniųjų. Prieš rašydamas pasiklausiau tautos balso, pasiskaičiau interkomentatorių pasiūlymų. Niekad nevengiu pamatyt pasaulį svetimomis akimis. Taigi.

Kalba ir raudos labiausiai sukasi apie Aco žaidėjų rotacijos kelius ir šunkelius. Aš taip pat nesu pasitenkinusiųjų gretose. Tačiau panagrinėkime, kodėl serbas priima vienus ar kitus sprendimus. Pradėkim nuo įžaidėjų. Kuris turi būti starte? Net nebaigęs klausimo girdžiu atsakymą choru: Mantas Kalnietis. Kodėl? Sutinku, kad Mantas gražus. Ir pavardė kad daug sakanti. Ir šoka aukštai. Ar gali su tokiu vaikinu konkuruot kitatautis, juodaodis senukas? Tačiau jei pažvelgtume į statistiką, į simpatijų-antipatijų nežinančius sausus skaičius, tvirto atsakymo negautume. Dvitaškius metimus Mantas šį sezoną už Dejuaną pataiko ženkliai geriau (54 prieš 41%). Tolimus metimus taip pat šiek tiek taikliau meta Kalnietis (29/25 %). Atšokę kamuoliai taip pat dažniau įkrenta į lietuvio rankas (2,7 prieš 2,3). Tačiau pagyvenęs amerikietis mūsų šalies rinktinės įžaidėją gerokai lenkia rezultatyviais perdavimais (2,3/1,1) ir perimtais kamuoliais (1,6/0,3). Prarastais kamuoliais - taip pat (3 DC/ 1,1 MK). Toks sąlyginis dalykas kaip efektyvumo koeficientas abiejų pagrindiniais laikomų legendinės Kauno komandos įžaidėjų apylygis. 7,4 : 6,6 DC persvara.

Trenerio K.Kemzūros pasitikėjimas pasaulio čempionate galų gale Mantą padarė pakankamai rimtu savo profesijos specialistu. Tačiau kol kas toli gražu ne elitiniu, manau, nesiginčysite ir jūs. Per tuos šešis žaidimo aukščiausiame lygyje metus, Mantas Kalnietis tapo svarbiu žmogumi ir “Žalgiryje”, ir rinktinėje. Vien dėl savo begalinio atsidavimo, kuklumo ir nepalaužiamos kovotojo drąsos. Dejuanas Collinsas taip pat neblogas žaidėjas. Dar geresnis jis, be abejonės, būtų, jei, vaizdingai kalbant, Rusijoje “butelio dugne” nebūtų palikęs dalies savo reakcijos ir kitų savybių. Yra kaip yra, tačiau ar šie vaikinai visas mūsų pasirinkimas? Pasaulio čempionate, ką tik Lietuvos metų žmogumi pelnytai išrinktas Kęstutis Kemzūra įžaidėjo vaidmenyje panaudojo ir kitą, šiandien žalius marškinėlius dėvintį krepšininką. Tomas Delininkaitis, pasak jo paties, labiau mėgsta atakuojančio gynėjo rolę. Tačiau, mano galva, jei šiandien kas nors gali deramai pretenduoti į Šaro atlaisvintą vietą tapti Lietuvos įžaidėju Nr.1 - Tomas čia turėtų stovėti pirmuoju eilėje. Puolime šiai dienai jis neabejotinai efektyvesnis tiek už Mantą, tiek ir už amerikietį. Per tas 17 min., kurias Eurolygos aikštelėse vidutiniškai praleidžia Delnas, svarbiausiais įžaidėjų rodikliais (rez. perdavimai, klaidos, pataikymas, renkami taškai, efektyvumas) jis ženkliai lenkia anuos du. Tačiau žaidimas susideda ne vien iš puolimo. Viena iš priežasčių kodėl serbas treneris dažnai neleidžia jo į startinį penketuką, manau, yra silpnesnis jo žaidimas gynyboje.

Panagrinėjau tik labai nedidelę dalį A. Petrovičiaus galvos skausmų. Ir vienareikšmiško atsakymo neradau. Progai esant detalų kitų komandos detalių narstymą pratęsime.

Pabaigai nedidelis psichologinis eksperimentas. Pabandykite įsivaizduoti, kad šiandieninius rezultatus rodančiam “Žalgiriui” vadovauja ne į Karlsoną, kuris gyvena ant stogo (kitiems į kitus pasakų herojus), panašus serbas, o gražuolis Mantas Kalnietis. Net neabejoju, jog 80% šiandieninį „Žalgirio“ trenerį keikiančių ir keičiančių net nepravertų burnos. Ir atvirkščiai. Jei šeštą sezoną mylimos komandos suolą trintų storas, tačiau M. Kalniečio statistiką atitinkantis serbas.? Visuomeninis judėjimas už jo skubią deportaciją iš Marijos žemės seniai būtų tapęs dominuojančia visuomenine jėga. Viskas labai reliatyvu ir sąlygiška, todėl - pasigrožėkime puikia žiema, atšaldykime galvas ir lukterėkime.