Kaip Respublika Rytą įveikė

Sveiki. Boružė(lė) – taip dažniausiai esu vadinama „Žalgirio“ fanų ir kitų, vienaip ar kitaip infiltruotų į Lietuvos „fan-sceną“. Būtent joje pastaruosius trejus metus radau tai, kas tapo gyvenimo dalimi – aktyvią veiklą palaikant Kauno „Žalgirį“. Gavau viską: nuo naujų draugų, emocijų iškrovos per rungtynes iki kelionių, pasaulio pažinimo. Pastarasis atributas leidžia, įpareigoja siekti svajonės, tobulėti rašant aprašymus ir apšviečiant ne tokią aktyvią liaudį apie įvykius kelionėje.

Apžvalgomis pasiūlė pasidalinti ir krepsinis.net. Nesulaukusi jokių rimtų argumentų, kodėl turėčiau to nepabandyti, pateiksiu Jums įdomesnių, lemtingesnių, tolimesnių išvykų aprašymus. Tikiuosi tai padės ne tik suprasti „Žalgirio“ fanų grupuočių idealus, susipažinti su veikla, bet ir privers baltai pavydėti teigiamų emocijų :).

*********************

Kaunas – Vilnius – Kaunas, LT. 2009.03.14

Vilniaus “Lietuvos rytas” 75:77 Kauno “Žalgiris”

Antroji Žalgirio fanų išvyka į Vilniaus Siemensą šį sezoną. Varžybų baigtis sunkiai prognozuojama (rungtynės tai ir įrodė), tačiau, lyginant su ankstesniais kartais, važiuojančių galėtų būti ir daugiau. 100 su kapeikom žaliai švytinčių veidukų apie 13 valandą jau stoviniuoja Savanoriuose prie buvusio kino teatro ir skundžiasi šiltu (atseit, per karšta) pavasariu. Mūsų gretos žaibiškai didėja, kol, atsiėmę kas bilietus, kas – lapelius, pradedame pildyti du laukiančius autobusus. Neramina, bet kartu ir džiugina daugybė naujų veidų. Galime tik spėlioti, su kokiu tikslu važiuojama: tuščiai parėkauti ar prisidėti prie organizuoto komandos palaikymo, pasistengti suprasti pagrindinius fanų tikslus. Tačiau (bent jau antrajame autobuse) naujokai tikrai nenuvylė. Vos išvažiavus iš Kauno, pradeda šnypšti ir šokinėti stiklinės taros kamšteliai.

Daugiausia dėmesio susilaukė diiiiiidelis ir sunkus žaislas – naujasis megafonas. Nuspręsta patikrinti garso galingumą prie megafono prijungus MP3 grotuvą ir grojant „Campione“ dainai. Juokaujama, kad nuo šiol galėsime fanatelinti (fanų žodyne tai reiškia balsu (dainos, skanduotės) ir vaizdu organizuotai palaikyti komandą) pagal fonogramą. Atsižvelgiant į tai, kad veiksmas vyko maždaug mažiau negu pusė metro nuo vairuotojo, šis išliko stebėtinai ramus, o iš šypsenėlės net galėjai pagalvoti, kad tranki (švelniai pasakyta) muzika jam patinka. Ties Žiežmariais pagriebiamas paskutinis keleivis, o kuo arčiau Vilnius, tuo autobuse dainos garsesnės. Va čia ir išryškėjo, kad mūsų autobuso naujokų laida – viena perspektyviausių. Stengtasi prisijungti net ir prie pačių naujausių dainų, bandomi įsiminti žodžiai, sekamas ritmas.

Atėjo laikas sustojimui Vievyje. Gaila, bet komanda važiuoja priešais mus, tad tradicinio pasitikimo ant naujojo tilto per autostradą susiorganizuoti nepavyksta. Sulaukiame kiek atsilikusio pirmojo autobuso, ir kadangi oras lepina, ant asfalto galima ir kamuoliuką paspardyti. Maloniai nustebina šalia sustojęs mikroautobusas su mašinine Žalgirio vėliavėle ant lango. Pasirodo, tai gerbėjų grupelė iš Prienų, įvairaus amžiaus piliečiai ir pilietės, išsinuomavę transporto priemonę ir nusprendę kartu nuvykti į rungtynes. Toks žmonių aktyvumas tikrai glosto širdį. Po bendros nuotraukos (kaip seniai tokią turėjome!) sušokame į autobusus ir – tiesiai į Siemensą! Sudėtis kiek pasikeičia, nes iš pirmojo autobuso mus aplankyti griausmingai įšoka svetingasis, vaišingasis, energingasis ir visus beprotiški mylintis Laukinis. Su juo prasideda tikrosios linksmybės. Taip sugebėti užvesti žmones, kad dainuojant net autobusas į šonus svyruotų, sugeba tikrai ne kiekvienas. Prasidainavimą užskaitau. Vilniuje gan greitai pasiekiama arena, esam išlaipinami prie tarnybinio įėjimo. „Lapeliniai“ į areną suguža kartu pro galinį įėjimą, o likusieji įeina su bilietais. Iki varžybų dar pusvalandis.

Laikas netrunka prabėgti. Susitinkama su seniai matytais vilniečiais, spaudžiamos rankos žmonėms, kurie, nors atvažiavo ne su mumis, žūt būt nori stovėti šalia bei aktyviai palaikyti komandą. Varžybų pradžia nelabai „nusisekusi“. Keli maišai smulkių konfeti išmesti nevieningai, tad nepavyko pasiekti tokio efekto, kokio tikėtasi. Tik prasidėjus kėliniui iškeliamas GWB paruoštas plakatas su užrašu „Jūs nebeturite nieko. Po 03.06 net ultrų vardo“, skirtas šių metų kovo 6 dienos įvykiams Vilniaus geležinkelio stotyje paminėti. Į tai sulaukėme atsako iš “Rytas ultras”, kurių choreografija (fanų žodyne – vaizdinės palaikymo priemonės) visai tiktų VEKS’09 renginių repertuarui.

Garsas mūsų tribūnoje neįspūdingas, o dėl to nukenčia viso palaikymo kokybė. Kokia iš tavęs nauda, jei stovi sektoriuje apsikabinęs alaus bokalą arba a la meldiesi. Trečiajame kėlinyje savo namų darbus parodo mūsų vilniečiai (GD Vilnius), iškėlę plakatą „Žaliai balti ir Vilniuj mylimi“. Kaip bebūtų keista, RU vėl sureaguoja. Tebūnie tai pamoka ateičiai. Plakatų mūšis baigėsi. Tenka pripažinti, kad jį pralaimėjome. Tęsiasi stingdanti kraują kova aikštelėje. Sunku patikėti, tačiau džiaugsmas nuaidėjus finalinei sirenai beveik prilygsta euforijai laimėjus finalą. Ir tikrai ne dėl to, jog keliaujame į kitą etapą. Mūsų Žalgiris, šį sezoną tiek iškentęs, tiek laukęs, tiek klupdavęs ir vėl kildavęs, mūsų lietuviškas Žalgiris drąsiai vėl stojasi ant kojų ir rodo charakterį. Mūsų Žalgirį visi svajojame išlaikyti tokį, koks yra dabar. Mes beprotiškai didžiuojamės Tavimi, mūsų Žalgiri.

Sektoriuje kaip visada esame užlaikomi, kol ištuštėja koridoriai. Galiausiai, viską susipakavus traukiame pasitikti komandos. Lauke mus labai saugo ir nukreipia į kitą pusę Siemenso eiti per amžiną purvyną šalia Vainausko kabineto langų. Tokiam žygiui mažai kas pasiryžta, tad pavyksta įkalbėti pareigūnus eiti šaligatviu. Komanda šį kartą lauke atsiranda greičiau už mus. Mūsų naująjį žaisliuką nusprendžia išbandyti ir Jonas Mačiulis. Prieina, įtartinai nužvelgia megafoną, paklausia „Kas čia?“, griebia mikrofoną ir nesivaržydamas uždainuoja: ‚Respuuuublika įveikia Rytą“. Tuo tarpu Mantas tokiam pasirodymui nesiryžta. Kai pasiūlėme jam perduoti linkėjimus, susikuklino ir atsisakė: „Ne, ne, aš nepasiruošęs“.

Puikiomis nuotaikomis išlydime komandos autobusą bei patraukiame savųjų link. Prie pat autobuso surengiamas karaoke pagal „Devotion“, tačiau policijai mūsų žaisliukas ne itin patinka ir išgirstame kažką panašaus į „pasidedat arba atimsim, lipat į autobusus ir važiuojat, nėra laiko“. Nėra laiko kam? Mes laiko turime. Pakeliui į Kauną sustojame pakelės kolonėlėje, kurioje pit-stopą daro tas pats mikroautobusas iš Prienų. Pasidalijame įspūdžiais, gera nuotaika, prieniškiai pažada atvažiuoti į Kauną balandžio 8 d. Pavakarieniavę, pasipildę pustuštes ir jau nebeskambančias kuprines judame Kauno link. Pasistiprinus dainos skamba galingiau nei kelionėje į priekį. Palepinti saldžia pergale vieni bando prilygti Aliukams ir jų “Žalgiriui, Žalgiriui, Žalgiriui valio”, kitus labiausiai veža “World Cup Samba” ritmas. Į Kauną įvažiuojame prieš pusę 9 vakare. Toliau – kur tik akys mato ir piniginė leidžia.

Tokia toji išvykų kasdienybė – visai nekasdieniška.