„Juventus“ gretose atsiskleisti bandantis puolėjas: vis dar pagalvoju, ką aš čia veikiu ir kaip patekau į LKL

Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ komandos vyrai gavo keturias šventines dienas poilsio, kadangi kitos rungtynės laukia tik sausio 3 dieną, kai startuos Karaliaus Mindaugo taurės („Citadele KMT“) ketvirtfinalis prieš panevėžiečius.

Progą grįžti namo į Kazlų Rūdą gavo ir vienas jauniausių ekipos narių Ernestas Sederevičius, kuriam šie metai Utenoje – antrieji.

Dar bendraujant su Ernestu prieš metus, jis neslėpė, kad patekimas į Lietuvos krepšinio lygą („Betsafe-LKL“) jam buvo kosminis pasiekimas, o panašiomis emocijomis jis gyvena iki šiol.

Jei praeitą sezoną jis žaidė po kiek daugiau nei 6 minutes, tai dabar skaičius augo iki 10 minučių, o pelno puolėjas po 3,3 taško, atkovoja 1,4 kamuolio ir renka 3,1 naudingumo balo.

Vis tik pastaruoju metu būta vis daugiau mačų, kuomet jis žaidžia po daugiau nei 10 minučių, o prieš pasvaliečius E.Sederevičius pasižymėjo 12, prieš prieniškius – 10 taškų.

„Vis tiek būna pagalvoji: ką aš čia veikiu, kaip patekau į LKL? Mano visa karjera ėjo keista linkme, pagalvoju, kaip taip nutiko. Kitą vertus, Utena manimi patikėjo, davė šansą, vadinasi, galiu padėti. Dėl to mintis nuveju į šoną ir suprantu, kad norint būti geru LKL žaidėju, dar turiu daug dirbti“, – sako jis.

– Jums tai – antrasis sezonas Utenoje, kiek užtikrinčiau pasitikote jį, lyginant su praeitais metais?

– Pirmas dalykas, nors ir mano minutės limituotos, bet žaidybinio laiko jau gaunu, man tai svarbiausia. Jaučiu trenerio pasitikėjimą, jis man duoda minutes, kurias turiu atidirbti. Antri metai, jau geriau pažįstu lygą, žaidėjus, daug lengviau skaityti situacijas aikštėje. Tai gerokai padeda. Aš suprantu užsieniečius, kuriems tai pirmi metai Lietuvoje, jiems visi žaidėjai nauji. Tiems, kas matę LKL lygio, jau geriau, žino žaidėjų stipriąsias ir silpnąsias puses ir elementarius dalykus, kaip pagrindinę ranką ir pan.

– Kuomet išgirdote, kad į Uteną atvyksta Donaldas Kairys, kokios mintys kilo? Ar buvo nerimo dėl to, rasite savo vietą ekipoje ar ne?

– Buvo įdomu. Niekada su Donaldu nebuvau susitikęs, buvo smalsu, kaip jis mane matys. Nesu LKL senbuvis, nebuvau svarbus komandos narys, buvo įdomu, ar jis manimi pasitikės. Tai man buvo didžiausias klausimas.

– Kaip praėjo pirmieji pokalbiai su strategu?

– Jis iškart pasakė, kad visi žaidėjai man – svarbūs. Tai pasijautė nuo sezono pradžios. Treneris parodė, kad nepaisant minučių, visi jam reikšmingi, man tas požiūris labai patiko.

– Ar jums asmeniškai buvo lengviau įsilieti į D.Kairio, ar į Ž.Urbono žaidimą?

– Sakyčiau, kad žaidimo braižas nelabai pasikeitė. Ir pernai, ir šiemet atakoms dirigavo amerikiečiai, jie propaguoja labiau laisvesnį žaidimą. Gal didesnis skirtumas – dabar turime mažiau senbuvių: Gecevičių, Matulį, Žygį. Pernai tarp lietuvių buvo daugiau pasirinkimų, dabar didesnis akcentas ant amerikiečių.

– Nepaisant to, kad jums tai tik antri metai Utenoje, prieš sezoną, kuomet reikėjo padėti įsilieti naujokams, jau jautėte, kad pats čia esate kažkiek apšilęs kojas?

– Galiu pasakyti, kad aš pats čia dar nesijaučiu vietinis, iki dabar pasitaiko atvejų, kai apie kažką sužinau pirmąkart (Juokiasi). Žinomiausias vietas parodžiau tiems, kurie to prašė, bet ir man pačiam legionieriai neseniai parodė, kad Utenoje yra boulingas. Kaip tik galvojau, kad būtų smagu apsilankyti, bet dėl to reiktų vykti į Vilnių, o čia galvoju: geras, jis yra Utenoje (Juokiasi). Jau atrodo pernai apžiūrėjau daug ką, bet vis atsiranda nematytų vietų. Labai keista, kai kažką užrodo užsieniečiai, net ne lietuviai.

– 14 minučių prieš Alytaus, Pasvalio ir Jonavos komandas, 24 – prieš prieniškius, atrodo, nieko įspūdingo, tačiau ne taip dažna jūsų karjeroje. Ar tokios galimybės jums – didelė motyvacija?

– Žinoma, krepšinį žaidžiu, nes juo mėgaujuosi, kiekvieną progą bandau išnaudoti. Krepšinis man – gyvenimo būdas ir net nežinau, ką veikčiau, jei nebūtų jo. Komandos draugai ir pagiria, ir jei reikia – pašiepia, pas mus atmosfera puiki. Aš pats trumpam pasidžiaugiu, bet labai į tai nežiūriu, suprantu, kad tai tik sezono pradžia, komandai norėsiu vis daugiau padėti ir antroje sezono pusėje.

– Kai šnekėjomės pernai, sakėte, kad nelabai tikėjotės kada nors žaisti LKL. Ar šie metai privertė patikėti savimi?

– Ir taip, ir ne. Vis tiek būna pagalvoji: ką aš čia veikiu, kaip patekau į LKL? Mano visa karjera ėjo keista linkme, pagalvoju, kaip taip nutiko. Kitą vertus, Utena manimi patikėjo, davė šansą, vadinasi, galiu padėti. Dėl to mintis nuveju į šoną ir suprantu, kad norint būti geru LKL žaidėju, dar turiu daug dirbti. Visada sau esu didžiausias kritikas, niekas man gali neturėti priekaišto dėl klaidos, bet aš pats mintyse sau tai padarysiu. Mokausi už save kovoti, nuraminti save, jog visa tai – normalu, negali būti idealus.

– Kas iš pernai bei šiemet sutiktų žaidėjų jums padarė didžiausią įtaką?

– Antrus metus šalia yra Matulis ir Gecevičius, jie man davė daugiausiai pamokų. Dabar yra ir Žygis, kuris vis pataria, kaip galiu pagerinti žaidimą, pernai tokiu buvo Šulskis. Šie žaidėjai daug prisidėjo prie mano tobulėjimo ir bandymo atrodyti kuo geriau.

– Anksčiau buvo skelbta, kad Kazlų Rūdoje esate pirmas LKL žaidėjas. Ar gimtinėje dėmesio sulaukiate?

– Nelabai (Juokiasi). Čia buvo futbolo komanda, tik dabar ji iširo, liko tik RKL komanda „Ataka“. Jaučiuosi čia antru geriausiu žmogumi krepšinyje, nes turiu sesę, kuri – Europos čempionė.

– Pasivaržote tarpusavyje?

– Visko būna. Dabar esame skirtinguose miestuose, bet anksčiau 1 prieš 1 visada pakovodavome, prasimėtydavome, esame konkurencingi, būta daug peštynių. Iki kraujo neprieidavome, bet skaudesnių kontaktų ar mini traumelių būdavo (Šypsosi).

– Moterų krepšinis Lietuvoje – pasmukusiame lygyje, čia mergaitėms sunkoka tam rasti motyvacijos, jau nekalbant apie atlyginimus profesionaliame lygyje. Kaip jūsų sesė Gabrielė motyvavo save siekti karjeros šiame sporte?

– Jai tikrai nebuvo lengva. Pamenu kaip ji pradžioje norėjo tik pabandyti krepšinį, bet pataikė pas gerą trenerį Stasį Žaliabarštį, kuris jai pasakė, kad bus komandos lyderė ir turės vadovauti. Gal dėl to jai atsirado noras žaisti, noras įrodyti, kad yra geriausia. Tada ją kvietė į talentų stovyklas, rinktines, atsirado dar daugiau noro tobulėti. Dabar ji žaidžia „Kibirkšties“ dublerėse ir stengiasi įrodyti, jog gali pasiekti pagrindinę komandą, bent aš to tikiuosi.

Sesė man – motyvatorė. Smagu matyti, kad mažoji sesutė pasiekia rezultatus. Man smagu girdėti, kad jai viena priežasčių, kodėl ji pasirinko krepšinį, buvau aš pats.

– Grįžtant prie „Uniclub Casino – Juventus“, 10 pergalių ir pralaimėjimas – tokią atkarpą LKL dabar turi Utenos komanda. Kokia to paslaptis?

– Gal labiausiai padėjo susižaidimas. Sezono pradžioje treneris leido laisviau žaisti, bet vieni kitų nepažinojome, komanda buvo nauja, reikėjo pajausti vienas kitą, pasitikėti vienam kitu. Tuoj sausis, mes jau apsišlifavę, žinome, kaip kas žaidžia, kur stovėti, žaidimas tapo dar laisvesnis nei iki tol.

– Kaip atmosferą rūbinėje keičia tokia puiki serija?

– Žinoma, tai prideda geros atmosferos. Pradžioje buvo keista, kad žaidėme neblogai, taškas į tašką, bet pergalių nepasiekėme. Vis tik supratome, jog nieko tokio nėra, čia tik sezono pradžia, reikia toliau stengtis, kovoti, pergalės ateis.

– Legionieriai neslėpė, kad kai kurie jų turi motyvaciją pasirodyti ir galimai išvykti į geresnius klubus, jų kontraktuose tokia galimybė yra. Tai – kažkiek neramina, ar kol visi esate Utenoje, stengiatės apie tai negalvoti?

– Nėra didelių kalbų apie tai, patys nesiblaškome, esame profesionalai, norime padėti klubui kiekvienose rungtynėse. Aišku, jei kažkas tikrai būtų per žingsnį nuo išvykimo, tai išblaškytų, bet kol kas to nėra.