Juk mes nenuleidžiam galvos, net pralaimėję devynis kartus iš eilės

Sveiki. Nesu iš tų žmonių, kurie dažnai rašo blogą. Ir ne dėl to, kad neturėčiau ką pasakyti, bet dėl to, kad dažnai savo mintis pasilieku sau pačiam. Tiesiog nenoriu būti vienu iš tų dviejų ar trijų milijonų „krepšinio ekpertų“, mokančiu pilti pamazgas. Neužsiimsiu labai didele varžybų analize, nes manau, kad ir patys esate neblogesni ekpertai už mane. Tiesiog noriu labai paprastai ir nuoširdžiai pasakyti tai, kas šiame čempionate kol kas lieka už kadro.

Lietuvos rinktinė patyrė du pralaimėjimus iš eilės. Taip, ne to tikėjomės, taip, ne apie tai galvojome ir turbūt matavomės grupės lyderių marškinėlius. Po įspūdingos pergalės pieš Ispanijos rinktinę Vilniuje apkritai pradėjome galvoti tik apie ketvirtfinalį. Tačiau turkai ir lenkai mus sugrąžino į realybę. Pasikeitusi Lietuvos rinktinė be stirpiausių šiuo metų gynėjų (jau nekalbu apie Žydrūną Ilgauską ar Darių Songailą) šiame čempionate išgyvena perversmą ir ieško savo komandos veido, kuris ateityje turėtų tapti ir vėl galinga jėga Europoje.

Panaši situacija yra susikloščiusi su Turkijos ir Lenkijos rinktinėmis. Ilgą laiką jos vilkosi stipriausių Senojo žemyno rinktinių užnugaryje. Tačiau metai po metų užsiaugino savo komandose galingus žaidėjus ir lyginant šių metų Lietuvos ir pirmųjų grupės varžovų komandas, aiškiai matyti, kad mes neturime to, ką gali pasiūlyti jie. Ersanas Ilyasova, Hidayetas Turkoglu, Maciejus Lampe, Davidas Loganas. Optimalios sudėtys tiek aukštaūgiu, tiek gynėjų grandyse. Be to, tai žaidėjai, tapusavyje žaidžiantys kur kas ilgiau, nei mūsų rinktinės sudėtis šiemet. Be to, lenkai žaidžia namie ir tai tampa papildoma motyvacija.

Vis dėlto skaitant daugumos komentatorių atsiliepimus apie pirmąsias rungtynes kartais net norisi verkti. Neįvertindami visų priežaščių ir neiškodami pateisinimų Lietuvos rinktinei, dedame ją į šuns dienas. „Nevykėliai“, „lochai“, „ką jie čia veikia“, „treneris nesukontroliuoja komandos“ - tai tik keli perliukai iš aktyviausių komentatorių, kurie Lietuvos rinktinės pergalių atveju liaupsintų juos ir keltų į padebesius.

Lietuva tikrai krepšinio šalis ir čia nepagausi nė vieno bent kiek besidominčio ar žaidžiančio krepšinį žmogaus. Tačiau skambios paskutinių dešimtmečių pergalės panašu kad padarė meškos paslaugą ir užmigdė visus ant laurų. Juk kaip Lietuva gali pralaimėti Lenkijai? Gali, nes kamuolys yra apvalus, o kas stipresnis priešininkas nulemia ne išankstinės prognozės, o keturiasdešimt minučių gryno rungtynių laiko. Tuo įsitikinti galėjome ne tik žvelgdami į lietuvius, bet ir po ispanų pralaimėjimo Serbijai, super Latvijos komandos pralaimėjimų, ar Makedonijos pergalės prieš Izraelį.

Vis dėlto viltis, aišku, miršta paskutinė ir šį vakarą net neabejoju, kad su dideliu nepasitikėjimu lauksime lietuvių pergalės prieš bulgarus. Vis dėlto, net jeigu ir nepasisektų ir Lietuvos rinktinė baigtų savo pasirodymą šį vakarą ar antrajame etape, aš tikiuosi, kad bent jau sugrįžusių į Vilnaius oro uostą krepšininkus jūs nenušvilpsite. Kodėl? Todėl, kad nauja Lietuvos rinktinė dar tik savo kelyje ir šios komandos didžiausios pergalės laukia ateityje. O pabaigai, tiesiog norėjau palinkėti jums kantrybės, tikėjimo ir vilties. Juk mes nenuleidžiam galvos, net pralaimėję devynis kartus iš eilės.