Jaunimo dilema – skolinti ar auginti treniruotėse?
(12)
Faktas kaip blynas – krepšinio talentai ant medžių neauga. Norint tapti aukščiausio lygio žaidėju reikia ne tik įdėti neįtikėtiną kiekį darbo, tačiau ir papulti į tinkamas aplinkybes, atlikti begalę teisingų sprendimų.
Dabar galime tik spėlioti, kaip būtų susiklosčiusi Jono Valančiūno karjera ir tobulėjimo procesas, jei jis būtų metais ilgiau likęs Europoje ar naujokų biržoje pašauktas kitos Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) komandos.
Šiaip ar taip, tenka pripažinti, kad J.Valančiūnas buvo tikras vunderkindas, pelenuose žibėjęs aukso grynuolis, kuris nebūtų prapuolęs jokioje sistemoje. Vos septyniolikos jis išsikovojo vietą Vilniaus „Lietuvos ryto“ rotacijoje, devyniolikos buvo pašauktas NBA naujokų baržoje, o vos dvidešimties debiutavo už Atlanto jau pirmosiose savo rungtynėse surinkdamas dvigubą dublį. Tenka pripažinti, kad Lietuvos istorijoje tokių talentų yra vienetai. Daugeliui jaunų žaidėjų deramai sužydėti reikia šiltnamio sąlygų. Šioje vietoje ir iškyla klausimas klubams: kaip klubams atskleisti visą jaunųjų žaidėjų potencialą?
Pasirinkimų kryžkelė: suolas, žemesnė lyga ar paskola
Egzistuojant ne pavieniam klubui, o sistemai, kai viena organizacija jungia visas pakopas nuo krepšinio akademijos iki LKL klubo, pasirinkimai dažniausiai yra trys. Galima jauną žaidėją skolinti kitai LKL komandai, leisti savęs ieškoti dublerių ekipoje žemesnėje lygoje ar laikyti pagrindinės komandos suolo gale, įgūdžius šlifuojant treniruotėse ir nieko nelemiančiose rungtynių pabaigose.
Sėkmingiausiai Lietuvoje veikianti Kauno „Žalgirio“ piramidė vien šiame sezone išbandė viską. Dublerių ekipoje stažavosi Kristupas Žemaitis, Laurynas Birutis ir Gytis Masiulis, LKL klubuose kojas šildė Martynas Echodas ir Regimantas Miniotas, Lietuvos čempionų gretose savo šansų laukė Paulius Valinskas ir Isaiah Hartensteinas. Kuris iš išvardintų žaidėjų pasiekė daugiausiai spręsti dar yra gerokai per anksti, tad nagrinėjant problemą reiktų žvelgti truputį giliau.
Prievolė sekti kiekvieną žingsnį
Vienas pagrindinių veiksnių, dėl kurių komandos nesiryžta skolinti žaidėjų yra galimybė stebėti juos kiekvieną dieną ir taip optimizuoti tobulėjimo procesą. Perleidžiant žaidėją žemesnio lygio komandai būtina turėti omenyje, kad treniruočių sąlygos ten taip pat bus žemesnio lygio ir tai gali komplikuoti augimo procesą. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti kaip krepšininkų individualūs įgūdžiai yra auginami Virginijaus Šeškaus sistemoje, kuri yra pagrįsta bėgimu ir tolimų metimų svaidymu.
Tai galima pastebėti net ir vos sezoną Prienuose praleidusio R.Minioto žaidime. Lyginant su praėjusiu sezonu NKL, žemyn bent 20 procentų smigo visi jo statistiniai rodikliai, nuo minučių (22 ir 18) iki pelnomų taškų (8,1 ir 5,5), atkovotų kamuolių (5,4 ir 4,2) ir ypač naudingumo balų (8,7 ir 6,3). Stabilus liko tik išmestų tritaškių kiekis – nuo 3,1 per mačą nežymiai smuktelėjo iki 2,9. Iš šio puolėjo norėtųsi universalesnio žaidimo, bet vėlgi, vargu ar jis įmanomas dabartinėje jo situacijoje.
Reikia nepamiršti, kad žaidėjo skolinimas kitai komandai yra tarsi paskola, iš kurios dividendus skinsi pats, bet jei daugiau gali išspausti laikydamas jaunuolį savo akiratyje – kodėl taip ir nepasielgus?
Įgūdžių pritaikymo būtinybė
Atsakymas paprastas – šis atvejis taip pat turi savų minusų. Vien auginant žaidėjo individualius įgūdžius, bet nepritaikant jų žaidime aukščiausio lygio atleto neužauginsi. Aklai paaugliui patikėti laiko aikštėje taip pat negalima, nes krepšinio komanda kartu yra ir finansinis darinys, kuris be pergalių egzistuoti tiesiog negali. Kad ir kaip norėtųsi, jog jauni žaidėjai demonstruotų stebuklingą žaidimą ir dėtų į pavėsį lygos senbuvius, realybė tokia, kad jaunimas dažnai yra tiesiog fiziškai nepajėgus grumtis su vyresniais ir sunkesniais varžovais.
Konkretūs pavyzdžiai
Galiausiai, galima tiesiog apžvelgti pastarųjų sėkmingų „Žalgirio“ projektų kodiniais pavadinimais Edgaras Ulanovas ir Lukas Lekavičius kelius į sėkmę. Kauno klubo įžaidėjas jau trečiąjį sezoną žaidžia „Žalgiryje“ ir būtent čia sutvirtėjo tiek fiziškai, tiek psichologiškai, o už šios piramidės ribų kojos iškėlęs nebuvo – iš dublerių persikėlė tiesiai į pagrindinę komandą.
E.Ulanovo patirtys – priešingos. Prieš etapą „Žalgiryje“ jis spėjo parungtyniauti Panevėžio „Lietkabelyje“, Pasvalio „Pieno žvaigždėse“ ir Klaipėdos „Neptūne“, o į pagrindinę komandą persikėlė tik prieš savo 23-ąjį gimtadienį. Ar sukeitus šiuos žaidėjus vietomis turėtume tą patį rezultatą – dabar galima tik spėlioti.
Pavyzdžių galima ieškoti ir dar giliau. Skirtingą kelią į krepšinio olimpą nuėjo ir dabar rinktinės stuburą sudarantys krepšininkai. Paulius Jankūnas ir Mantas Kalnietis dar nuo paauglystės vilkėjo „Žalgirio“ marškinėlius, tuo tarpu Jonas Mačiulis savo talentą atskleidė žaisdamas Kėdainių „Nevėžyje“, o Mindaugas Kuzminskas – 21-erių rinkdamas 16,8 taško Šiauliuose.
Todėl nenusisekusiomis perspektyvių jaunuolių istorijomis bodėtis nederėtų – kelias į šlovę yra siauras ir vingiuotas, o jame daug svarbių ir sunkių sprendimų tenka priimti ne tik klubams, bet ir patiems krepšininkams. Vienareikšmiško recepto kaip užauginti žvaigždę – nėra. Juodu darbu galima tik pasitiesti sėkmingos karjeros pamatus, o statybų užbaigti negalima be drąsos eksperimentuoti, klysti bei šlakelio sėkmės.
Norėdami komentuoti prisijunkite.