J.Kazlauskas atidengė paslapties skraistę: kaip sukonstruota Lietuvos rinktinės gynyba
(18)
Po 2012 metų Londono olimpinių žaidynių Lietuvos vyrų rinktinės vairą perėmęs Jonas Kazlauskas du kartus iš eilės atvedė geriausius šalies krepšininkus ant Europos vicečempionų pakylos.
Prie įspūdingų Lietuvos rinktinės rezultatų svariai prisidėjo sumaniai ir griežtai J.Kazlausko sustyguota gynyba.
Specialiame seminare J.Kazlauskas atvėrė Lietuvos vyrų rinktinės gynybos vidurius iki menkiausių smulkmenų. Pasakodamas apie rinktinės gynybos sistemą, treneris susikoncentravo į bene svarbiausią ir sudėtingiausią modernaus krepšinio elementą – „du prieš du“ („pikenrolą“).
Apie gynybą prieš „pikenrolą“ centre:
– Kai varžovų gynėjas yra geras metikas, taikome agresyvų gynybos modelį. Žaidėjas su kamuoliu yra atakuojamas ir aukštaūgio, ir savo gynėjo (taikomas „stepoutas“, – aut. past.). Tuo metu kiti trys žaidėjai ginasi išsidėstę zona apačioje.
Šią gynybos taktiką gerai atlikti gali broliai Lavrinovičiai, Javtokas ir Motiejūnas, kurie geba staigiai atakuoti žaidėją su kamuoliu.
Kai vidurio puolėju žaidžia Valančiūnas, prieš varžovų „pikenrolą“ su „centru“ taikome „silpną“ pagalbą, nes nenorime, kad Valančiūnas paliktų baudos aikštelę. Tokiu modeliu ginamės ir prieš labai atletiškas komandas kaip Prancūzija, kad neleistume jiems įgyti pranašumo po krepšiu.
Kai taikome „silpną“ pagalbą, norime, kad besiginantys krepšininkai labiau susispaustų į baudos aikštelę. Aukštaūgis nepakyla aukščiau baudos metimų linijos, jis prižiūri varžovų žaidėjo su kamuoliu judėjimą tol, kol prie jo sugrįžta tiesioginis ginamasis. Tuo tarpu šoniniai žaidėjai kūnu stabdo įkertantį aukštaūgį, tuo pačiu stebėdami situaciją ir nepalikdami visiškai be priežiūros savo tiesioginių oponentų.
Kai varžovų aukštaūgiai nėra geri metikai, mes galime naudoti trečią gynybos variantą – didelis susikeičia su dideliu. Tačiau tai yra išimtinė gynybos sistema, nes šiais laikais Europos krepšinyje „ketvirtieji numeriai“ dažniausiai geba gerai atakuoti iš toli.
Apie gynybą prieš šoninį „pikenrolą“:
– Šoninio „pikenrolo“ gynyboje mūsų prioritetai – stipriai atakuoti arba leisti varžovą į galą.
Jeigu „pikenrolo“ gynyboje centre daugeliu atveju gynėjas užtvarą turi įveikti per viršų, tai šoninio „pikenrolo“ gynybos metu apie 70 procentų atvejų jis tai daro pro apačią, nes mes bijome prasiveržimų, silpnosios ir stipriosios pusės susikeitimų ir kamuolio numetimų metikams į kampus.
Kalbant apie pagalbą, modelis išlieka tas pats, kaip ir prieš „pikenrolo“ centre gynybą – trys žaidėjai apačioje išsidėsto zona. Aukštaūgis prižiūri baudos aikštelę, o šoniniai žaidėjai į pagalbą neina, nes mes nenorime, kad jų tiesioginiai oponentai gautų progas atakuoti iš toli kampuose laisvi.
Silpnoje pusėje du besiginantys žaidėjai kalbasi. Mums geriau, kad aukštaūgis nusileistų į baudos aikštelę ir stabdytų varžovų aukštaūgio judėjimą kūnu.
Gynyba yra bloga, jeigu: abu silpnoje pusėje esantys mūsų žaidėjai sulenda į baudos aikštelę; prieš „pikenrolą“ besiginantys atakuoja per silpnai, netrukdo perduoti kamuolio; žaidėjas su kamuoliu apžaidžia prieš „pikenrolą“ besiginantį aukštaūgį ir įsiveržia į baudos aikštelę.
Reikalauju, kad aukštaūgiai pasakytų gynėjams, iš kurios pusės ateina užtvara. Kai gynėjui yra pasakoma, kad pavyzdžiui, užtvara ateina iš dešinės, jis iškart nukreipia savo tiesioginį oponenetą į užtvaros pusę. Tada mes galime stipriai atakuoti.
Kai ginamės prieš „pikenrolą“ šone leidimu į galą, gynėjas užtveria užtvaros pusę ir leidžia į galą, o aukštaūgis perima jo priežiūrą.
Bendrai, prieš „pikenrolo“ gynybą labai svarbu, kaip gynėjas sugeba įveikti varžovo užtvarą – žaidžia su kūnu. Mes turime šią problemą.
Kitos pastabos:
– Nebijome „pirmų–ketvirtų“ numerių susikeitimų. Mums geriau susikeisti, bet nepraleisti laisvo metimo.
– Kol kas nėra išrastų gynybos sistemų, kurios pasiteisintų visu šimtu procentų. Mes skaičiuojame, tą daro mūsų asistentas Benas Matkevičius. Pasižiūrime, kiek kartų per dešimt atakų apsigynėme vienu metodu, kiek kartų – kitu. Kuri gynybos sistema geriau dirba, tą ir pasirenkame rungtynių metu.
– Gynybos situacijose silpnoje pusėje, kai vienas iš varžovų kerta į baudos aikštelę palei galinę liniją, o kitas laukia kamuolio ties tritaškiu, mes pirmenybę teikiame baudos aikštelės priežiūrai, o tik po to – metiko iš toli.
– Mes labai nenorime, kad kelias iki laisvo žaidėjo varžovams truktų vieną perdavimą.
– Atakuodami „pikenrolą“ norime, kad žaidėjas su kamuoliu atsitrauktų kuo toliau nuo tritaškio linijos. Taip mums susirotuoti tampa kur kas lengviau.
Visą seminarą, kuriame su Lietuvos vyrų rinktinės gynybos sistema galite susipažinti nuodugniai, stebėkite šiame vaizdo įraše:
Norėdami komentuoti prisijunkite.