J.Airingtonas: apie emocijas po pralaimėjimo „Šiauliams“, „Juventus“ bėdas, metus be krepšinio ir dūmų tvaiką Turkijoje
interviu (1)
Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ komandai pastarieji mėnesiai nėra lengvi ir nuotaikų negerina pralaimėjimai. Citadele Karaliaus Mindaugo taurėje („Citadele KMT“) vietą pusfinalyje teko užleisti „Šiaulių-7bet“ klubui, o Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) teko nusileisti iki penktosios pozicijos po keturių iš eilės nesėkmių.
Nuotaikos nėra geriausios, bet uteniškiai stengiasi neprarasti pasitikėjimo.
„Manau, kad buvome geresnė komanda, buvome geresni, iki tol žaidėme geriau, bet to neparodėme šįkart. Tai ir buvo sunkiausia, nes žinojome, ką galime. Šiauliečiai mus nugalėjo, bet tai – ne pasaulio pabaiga, sezonas dar nesibaigia ir daug ką galime ištaisyti“, – sakė „Uniclub Casino – Juventus“ legionierius Jaylinas Airingtonas.
Pačiam legionieriui sezono startas nebuvo paprastas – jis buvo nežaidęs visus praeitus metus, tad laiko adaptacijai prireikė.
Vis tik sezono pasirodymą jis surengė prieš Kauno „Žalgirį“, kai pelnė 20 taškų ir rinko 23 naudingumo balus, o amerikiečio sezono statistika siekia 6,8 taško, 1,9 atkovoto kamuolio, 2,6 rezultatyvaus perdavimo bei 6,2 naudingumo balo.
Neseniai legionierių buvo aplankę šeimos nariai, tad tai įpūtė pasitikėjimo savimi, o taip pat suteikė galimybę prasiblaškyti nuo blogos nuotaikos
„Gyvenimas einasi gerai. Einu į treniruotes, laisvu laiku būnu namie, ilsiuosi, žiūriu filmus, bendrauju su šeima „Facetime“ programėlėje. Mano tėvai ir mergina tik ką išvyko namo, nes aplankė mane dešimčiai dienų. Buvo smagu susitikti, bet dabar vėl esu vienas. Su šeimos nariais aplankėme Vilnių, katedrą, miesto centrą, lankytinus objektus, skaniai pavalgėme ir tiek. Sostinė man tikrai patiko“, – pasakojo jis.
– Gal galėtumėte prisiminti vasarą, kuomet sulaukėte kvietimo prisijungti prie „Uniclub Casino – Juventus“ komandos?
– Iki tol ne tiek daug žinojau apie Lietuvos krepšinį, labiau žinojau tik NBA žaidžiantį Sabonį. Tačiau agentas man sakė, kad ši komanda manęs nori, nori mane išbandyti, o man tai pasirodė kaip gera galimybė parodyti savo talentą grįžus po traumos ir koronaviruso paliesto sezono. Galimybė žaisti Čempionų lygos kvalifikacijoje man atrodė kaip žingsnis pirmyn karjeroje, o ir apskritai labai smagu žaisti komandoje, kuri tavęs nori.
– Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai apie Utenos miestą ir „Uniclub Casino – Juventus“ ekipą?
– Tikrai geri. Šiek tiek žinojau Gecevičių, prieš kurį esame rungtyniavę Lenkijoje, buvau girdėjęs apie Patricką. Mačiau, kad galime būti tikrai gera komanda.
Su Martynu esame susitikę Lenkijos lygos pusfinalyje, jis atstovavo „Stelmet“, o aš – „Anwil“ ekipai. Tai buvo puiki serija, kurią laimėjome 3:2. Jau nuo tada atsimenu, koks metikas Martynas buvo, kaip smagu buvo žaisti prieš jį. Beje, iki dabar daugiau lietuvių per savo karjerą niekur ir nesutikau.
– Esate atstovavęs Lenkijos, Vengrijos, Ukrainos klubams, kas naujo jums yra Lietuvoje?
– Esu turėjęs įvairių trenerių – serbų, kroatų, dabar mane treniruoja lietuviškas štabas. Prisitaikyti prie šios sistemos ir taktikų man reikėjo. O visa kita daugiau mažiau yra panašu. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad serbai treneriai yra tikrai kieti, pas juos turi ilgas ir sunkias treniruotes. Kroatas specialistas man labai patiko, kartu su Miličičiumi laimėjome Lenkijos čempionatą, man tai buvo pirmas klubas Europoje, supažindinęs mane su šio regiono krepšiniu. Smagu, kad per karjerą susipažinau su skirtingų šalių specifika.
– Žvelgiant į 2017 metus, kai tik atvykote į Europą, kokie jūsų atsiminimai iš pirmojo sezono šiame žemyne ir kaip atrodė vėlesni metai Vengrijoje bei Ukrainoje?
– Kaip jau minėjau, su „Anwil“ laimėjome Lenkijos pirmenybes, tai buvo nuostabu, nes buvau vos atvykęs iš koledžo. Vengrijoje man labai patiko, Budapeštas – puikus miestas, jame skanus maistas, gražūs vaizdai. Ukrainoje viskas buvo kitaip – kitokia kultūra, šaltoka, panašiai kaip Lietuvoje, tiesa, man tai nebuvo labai nauja. Vengrijoje ir Ukrainoje viskas buvo palyginus nebrangu, bet Budapešte vargingumo tikrai nesijautė, gal tai kažkiek jutose Čerkasuose, kur keliai – labai prasti.
– Kas jums kaip amerikiečiui buvo didžiausias iššūkis Europos krepšinyje?
– Prisitaikymas prie fiziškumo ir skirtingų taktikų perpratimas, kaip statyti užtvaras, kaip skaityti situacijas, kaip išnaudoti progas, kaip atrasti darną su skirtingais gynėjais.
– Ar turėjote kažkokių šokiruojančių patirčių Europoje?
– Kai žaidėme FIBA Europos taurės rungtynes Turkijoje arenoje tvyrojo dūmų kvapas. Iki tol to nesu niekur matęs (Šypsosi).
– Praeitą sezoną praleidote be krepšinio, kokios buvo to priežastys – vien trauma?
– Aš susilaužiau pėdą likus porai dienų iki sezono, tad teko pailsėti ir atsigauti 100 procentų. Tada nutiko COVID-19, dėl ko sugrįžti buvo sunkiau. Vis tik tą laiką išnaudojau kaip galimybę pabūti su šeima – po ilgo laiko galėjau praleisti Kalėdas, gimtadienius su savo artimaisiais. Turiu didelę šeimą, mano mama kilusi iš 13 vaikų šeimos, tad turiu daug pusseserių, pusbrolių, tetų ir pan. Man šeima – pats svarbiausias dalykas. Kol atlikau reabilitaciją, taip pat šiek tiek padėjau treniruoti vaikus, tad tokia buvo mano praeito sezono veikla.
– Ar po metų pertraukos grįžti į krepšinį nebuvo sunku?
– Fiziškai jaučiausi gerai, gal buvo kiek sunkiau psichologiškai, nes ilgai nejaučiau žaidybinio ritmo, atpratau daryti sau įprastus dalykus. Bet supratau, kad tai – procesas, kurį reikia praeiti, laikas ėjo ir jaučiausi vis geriau. Dabar jaučiuosi puikiai.
– Pastarieji pora mėnesių yra sunkūs Utenos komandai, nors sezoną pradėjote neblogai. Kas nutiko?
– Traumos yra didžiausia mūsų bėda. Sezoną pradėjome sveiki, o vėliau užklupo bėdos. Kai visi grįšime į ritmą, kai visi pasveiks, manau, grįšime į praeitą savo žaidimą. Tikiuosi, kad taip nutiks greitai.
– Ar traumos yra vienintelė bėda, ar įžvelgiate kažką, kas turi būti pagerinta ir iš jūsų kaip žaidėjų pusės?
– Žinoma, kiekvienas turime pažiūrėti į veidrodį ir eiti daryti savo darbą, nepaisant to, kad traumos mus stipriai pažeidė.
– Kiek sunku jums buvo susitaikyti su pralaimėjimu Citadele KMT ketvirtfinalyje prieš „Šiaulių-7bet“ klubą?
– Man tai buvo labai sudėtinga. Manau, kad buvome geresnė komanda, buvome geresni, iki tol žaidėme geriau, bet to neparodėme šįkart. Tai ir buvo sunkiausia, nes žinojome, ką galime. Šiauliečiai mus nugalėjo, bet tai – ne pasaulio pabaiga, sezonas dar nesibaigia ir daug ką galime ištaisyti. Taip, taurė buvo svarbi mums, tačiau sezonas LKL dar tik įpusėjo, turime tęsti kovas jame.
– Kaip į pralaimėjimus esate linkęs reaguoti jūs pats?
– Man būna labai sunku, stengiuosi pasikalbėti su šeima, drauge, tėvais, pasikalbame, kas nutiko, ką buvome galima daryti geriau. Pralaimėti tokius mačus sunku, bet artimieji mane guodė, kad tai nėra tragiška, kad viskas bus gerai, o blogas etapas netruks amžinai. Reikia dirbti ir žiūrėti į priekį. Dėl to į nesėkmes žiūriu kaip į dalyką, iš kurio galima pasisemti patirties.
– Kaip manote, kaip turėsite stengtis neprarasti pasitikėjimo po tokio pastarojo etapo?
– Belieka tikėti savimi ir žinoti, ką gali duoti komandai. Pralaimėjimai mūsų nepakerta, žinome, kad galime būti geresni ir galime būti geri kaip komanda.
– Ar jaučiate, kad sezono metu pats asmeniškai pagerinote savo žaidimo kokybę?
– Pastaruoju metu atrodžiau geriau, ypač rungtynėse su „Žalgiriu“, kurias norėjosi laimėti. Įgaunu ritmą, bandau rodyti, ką sugebu, mano rolė išaugo, kuomet iš rikiuotės buvo iškritę keli žaidėjai, bet tai man padėjo atsiskleisti labiau. Tikiuosi, kad treneris gali manimi pasitikėti labiau.
– Ką sieksite labiausiai pagerinti savo žaidime per likusią sezono dalį?
– Norėčiau būti stabilesnis žaidėjas, tiek darbo etikoje, tiek aikštėje, rodyti, kad esu profesionalus ir norintis laimėti.
– Reguliariajame sezone LKL liko dar daug rungtynių, kaip matote „Uniclub Casino – Juventus“ ateitį?
– Manau, kad greitai grįšime į pergalių kelią, turime tikslą būti geriausiųjų ketverte – tai tikrai realu. Norime būti pajėgūs žengti į atkrintamąsias, turėti sveiką komandą ir laimėti medalius
Norėdami komentuoti prisijunkite.