Iš „Wolves“ lyderio – dviprasmiškos mintys apie sugrįžimą: kol kas negaliu bėgti

Rasheedas Sulaimonas trečiadienį iš šono stebėjo, kaip Europos taurėje jo Vilniaus „Wolves“ komanda patiria didžiausią pralaimėjimą klubo istorijoje (79:110). Komandos lyderis priverstas nežaisti jau beveik mėnesį, kuomet lapkričio 12 d. susižeidė čiurną prieš Kauno „Žalgirį“. Nuo to laiko vilkų gyvenimas gerokai pasunkėjo.

Praradę savo neginčijamą lyderį, „Wolves“ Europos taurėje per ketverias rungtynes pralaimėjo triskart, o prieš Londono „Lions“ bei Paryžiaus „Paris“ klubus apskritai buvo galva žemesnė komanda. Akivaizdu – R.Sulaimono, kuris yra visiškas komandos variklis, trūksta. Kada jis sugrįš?

Lapkričio 16 dieną paskelbta, kad dėl čiurnos patempimo 29-erių gynėjas nežais apie mėnesį. Praėjus beveik 3 savaitėms R.Sulaimonas buvo pozityvus, tačiau užsiminė, kad jo sugrįžimas turbūt užtruks ilgiau nei numatyta.

„Į traumą žiūrime diena iš dienos. Sunku būti traumuotam, stebėti komandą ir negalėti jai padėti. Žinau, kad galiu jiems padėti. Nėra lengva žiūrėti, kai komanda pralaimi. Aš myliu krepšinį, todėl man net niežti, kaip noriu žaisti, ypač tokiame mače, kaip prieš Paryžių. Stengiuosi išlikti optimistiškas, darau tai, kas man liepiama. Kol kas negaliu bėgti, stengiuosi sklandžiai vaikščioti. Kai galėsiu bėgti, stengsiuosi tai daryti kaip galima geriau. Toks dabar mano požiūris.

Tikiuosi grįžti po 2–3 savaičių. Aišku, galiu grįžti ir ankščiau, bet gali būti ir 3 savaitės. Žiūriu į viską pozityviai, bet koja vis dar nėra tokios būsenos, kokios norėčiau. Reabilitacija, atrodo, kad vyksta pagal planą, tinimas praėjo prieš kelias dienas. Praėjo trys savaitės, bet mano čiurna vis dar stora, kaip golfo kamuolys.

Tikiuosi, kad per kitas kelias dienas bus daugiau progreso ir pradėsiu mobiliau judėti. Kol kas tik ką tik sugrįžau ant parketo, bet atlieku tik nedidelius judesius. Esu keistame periode, kuomet noriu duoti krūvio čiurnai, bet tuo pačiu negaliu per daug, nes reikia žiūrėti, kaip mano kūnas į tai reaguos“, – teigė krepšininkas.

Tinklalapiui Krepsinis.net R.Sulaimonas papasakojo apie reabilitacijos procesą, „Wolves“ formą be jo, lenktynes su Jeffery Tayloru ir atskleidė naujoko Garrisono Brookso potencialą.

– Rasheedai, kaip atrodo visas reabilitacijos procesas?

– Kiekvieną dieną sunkiai dirbu ties čiurnos mobilumo didinimu. Tinimas tik ką tik pradėjo mažėti. Dirbu, kad sugrįžčiau stipresnis. Reikia mokytis vaikščioti, bėgti, keisti kryptis. Reikia beprotiškai daug darbo, bet situacija gerėja. Man reikia susigrąžinti mobilumą ir jėgą. Jeigu galėčiau, paspausčiau prasukimo mygtuką iki tol, kol grįšiu. Tai nėra lengvas procesas.

– Ar kartais per daug save spaudžiate?

– Žinoma. Niekam nepatinka būti traumuotam. Jaučiuosi kaltas, nes negaliu padėti savo komandai, ypač dabar, kai to labiausiai reikia. Bet aš turiu gerus žmones aplink save. „Wolves“ turi aukščiausio lygio kineziterapeutus ir turiu šeimą, kuri blogomis, tamsiomis dienomis mane palaiko. Stengiuosi išlaikyti savo mintis pozityvioje vietoje. Pastaruoju metu dažnai kalbuosi su savo tėčiu ir jis man sako: „Kontroliuok tai, ką gali kontroliuoti.“

Sulaimonas

– Tai yra jūsų pirma rimtesnė čiurnos trauma. Ar tai – vienas sunkesnių laikotarpių jūsų karjeroje?

– Nežinau, bet tai tikrai reikalauja daug fizinės ir psichologinės energijos. Tai yra pirmas kartas, kuomet susižeidžiu čiurną. Negalvojau, kad ši trauma bus tokia skausminga ir kad reabilitacija bus tokia sudėtinga. Prieš 5-6 metus Ispanijoje patyriau labai sunkią traumą. Tai yra sunkiausia mano trauma, dabartinė, ko gero, eina po jos. Bet ta trauma, kurią patyriau Ispanijoje, davė man patirties, kurią panaudoju dabar atlikdamas reabilitaciją. Labai niežti grįžti kuo greičiau. Sunkiausia dalis yra tiesiog laukti ir stebėti savo komandą iš šono.

– Kaip vertinate komandos žaidimą ir rezultatus be jūsų?

– Myliu savo komandos draugus. Jie yra puikūs, Vaidas Kariniauskas ypač. Aš manau, kad jie atliko puikų darbą susitelkdami ir mobilizuodamiesi po pasipylusių traumų. Mes visi labai gerai vienas kitą papildome, tačiau kai kažkas iškrenta, nėra lengva. Todėl ir rezultatai pastaruoju metu šiek tiek kenčia. Nėra lengva, kai nėra mūsų su Jeffu, Eigirdas turėjo problemų, Vaidas sirgo, tai yra labai svarbūs krepšininkai.

Vyrukai dabar daro viską, ką gali, bet Paryžiaus komanda yra viena geriausių Europoje, o mes nesame geriausios formos, todėl toks ir rezultatas. „Wolves“ šiuo metu reikia mano įgūdžių ir kai aš sugrįšiu, kiekvieno darbas bus lengvesnis, taip pat ir mano. Kol kas jiems duodu 9 iš 10. Mes laimėjome sunkių rungtynių, aišku, tokių pat ir pralaimėjome. Sunku, kai nėra dviejų žaidėjų.

Pastaruoju metu stengiuosi būti mentorius, dalinu patarimus gynėjams. Kai kurie iš jų patys ateina ir paklausia, kaip geriau daryti. Jie tvarkosi tikrai neblogai, bet faktas vienas – mūsų su Jeffu labai trūksta.

– Kai pasipylė traumos, komanda įkrito į duobelę. Kaip iš šono atrodo tie dažni pralaimėjimai Europoje?

– Tai yra visiškai natūralu ir jeigu esame stiprūs, reikia tai parodyti dabar bei pereiti šį sunkų periodą. Nematau raudonų vėliavų, tiesiog, kai esame iškritę mes su Tayloru, Artūras Žagaras, komandai tikrai nėra lengva. Kiti galbūt net sureaguotų blogiau nei mes, mes neblogai laikomės. Didžiąją šio sunkaus periodo dalį vyrukai yra stiprūs psichologiškai ir dabar mums tiesiog reikia pasveikti. Dabar turime likti stiprūs.

Sulaimonas

– Jeffery Tayloras taip pat siekia sugrįžti į aikštelę. Kokia yra jo situacija ir ar lenktyniaujate, kuris grįš greičiau?

– Žinoma lenktyniaujame (juokiasi). Nuolat apie tai juokaujame. Manau, kad jis turėtų grįžti greičiau nei aš. Tikiuosi, kad prieš Kalėdas mes sugrįšime ir tai bus puiki kalėdinė dovana ne tik mums, bet ir sirgaliams. Kalbat apie Jeffo sugrįžimą, nežinau, kada konkrečiai tai atsitiks, bet turbūt jis tai padarys greičiau nei aš. Jis labai mane motyvuoja, veržiasi į aikštelę, nors turėjo sunkią traumą. Dabar jis vis labiau šypsosi ir su kiekviena diena yra vis sveikesnis. Kai aš turiu sunkesnių dienų, jis man neleidžia pasiduoti ar nugrimzti į blogus apmąstymus. Jeffas – labai stiprus žmogus. Jis daug labai prabuvo traumuotas, tačiau vis tiek išliko tvirtas ir tikintis savimi.

– Garrisonas Brooksas prisijungė prie komandos. Ką galite pasakyti apie jį tiek kaip apie žaidėją, tiek kaip apie žmogų?

– Neturėjau labai susikirtimų su juo, jis atvažiavo vos prieš tris dienas. Atiduodu labai daug pagarbos žmogui, kuris, atskridęs iš visiškai kitos laiko juostos, eina, treniruojasi, žaidžia rungtynėse. Nors neturėjo daug minučių, jo debiutas buvo puikus. Garrisonas – puikus vyrukas. Jis mums gali padėti tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Labiausiai jis mums įneš energijos, kurios turi labai daug.

Jis – jaunas ir mums tikrai labai padės. Jo potencialas – didžiulis. Garrisonui dar tik 24-eri ir su savo dydžiu bei kietumu jis tikrai gali sėkmingai žaisti šiame lygyje, o ateityje gal ir aukščiau. Jis turi geras rankas, geras galimybes užsibaigti po krepšiu, o gynyboje – labai mobilus. Labai noriu su juo daugiau susipažinti. Manau, kad Brooksas turi viską, kad būtų labai geras žaidėjas Europoje. Jis mums padės pasiekti kitą lygį.