Iš krepšinio išplėštas žemaitis optimistas

Pirmadienį Vilniuje į paskutinę kelionę palydėtas 61 metų krepšinio treneris Rimas Girskis. Nuo jaunų dienų tarnavęs pamėgtam sportui savo optimizmu jis visada žavėjo ir šildė aplinkui esančius žmones. Iš pradžių - komandos draugus, vėliau - auklėtinius, kurių, išeidamas Anapilin, čia paliko daugybę.

Šį sezoną Kėdainių "Nevėžio" treneriu tapęs R.Girskis ekipai vadovavo jau sunkiai sirgdamas. Kai nebeištvėrę medikai griežtai pareikalavo atsisakyti alinančio darbo, po pergalės prieš Panevėžio "Techasą" (65:61) Kėdainių komandos strategas pagaliau pakluso jų raginimams. Gruodžio 14-ąją, savo paskutinės pergalės vakarą, klubo valdybai jis įteikė atsistatydinimo prašymą. O po dviejų savaičių krepšinio pasaulį pervėrė baisi žinia - R.Girskio nebėra.

Tvirto būdo

"Su Rimu kartu dirbome rinktinės, kuri 2003 metais tapo Europos čempione, trenerių štabe. Jis labai tvirto būdo. Tikslo siekė visada - ir žaisdamas, ir treniruodamas. Už aikštelės ribų, kai nereikia rimtumo ir griežtumo, būdavo linksmas. Toks jis man ir įstrigo", - teigė Gintaras Krapikas, "Nevėžio" ekipoje pakeitęs R.Girskį.

Ilgametis "Žalgirio" žaidėjas G.Krapikas pripažino, jog kaip treneris R.Girskis buvo reiklus ir užsispyręs - juk žemaitis.

"Artimai pažįstami nebuvome, tačiau netekdavo liūdėti, jei atsidurdavome su juo vienoje kompanijoje, - prisiminė G.Krapikas. - Lietuva neteko labai gero krepšinio specialisto. Daug metų jis dirbo užsienio klubuose ir gėdos nedarė Lietuvos krepšiniui."

Saugo kalėdinį sveikinimą

Kėdainių komandos lyderis Rolandas Alijevas per neilgą laiką spėjo R.Girskį pažinti ir kaip žmogų, ir kaip trenerį.

"Kai atėjau į komandą, Rimas man pasirodė griežtokas. Iškart supratau, kad jis jau pelnęs vardą ir reikia jį gerbti", - mintimis į sezono pradžią grįžo 25 metų gynėjas.

Krepšininko žodžiais, už aikštelės ribų R.Girskis buvo nuostabus žmogus: šiltai bendraujantis, daug ir įdomiai kalbantis apie viską.

R.Alijevas labai gerai prisimena paskutines trenerio rungtynes su Panevėžio "Techasu", kai R.Girskis pranešė pasitraukiantis: "Mums visiems buvo šokas. Niekas nė nenutuokė, kad jis atsisakys komandos. Planavome dar surengti visos komandos atsisveikinimą su juo, bet nespėjome..."

Krepšininkas nesitikėjo, kad R.Girskis taip greitai išeis iš gyvenimo. Iš jo R.Alijevas dar sulaukė kalėdinio sveikinimo. Šią žinutę jis saugo.

Žemaitis nemėgo pralaimėti

1949-ųjų rugsėjo 1-ąją gimęs R.Girskis garsiojoje Vilniaus "Statyboje" žaidė 15 metų. Su ja šešis kartus tapo Lietuvos čempionu, o 1979 metais laimėjo SSRS pirmenybių bronzą.

"Esu žemaitis, labai nemėgstu pralaimėti. Gal todėl per treniruotes savęs negailėdavau, - taip prieš 16 metų R.Girskis prisiminė legendinės "Statybos" laikus. - Manau, kad būtent tas 1975-1979 metų laikotarpis, kai sugrįžome į SSRS aukščiausiąją lygą, o vėliau Lietuvai padovanojome bronzos medalius, man buvo turiningiausias ir įdomiausias. Kaip tik tada, artėdamas prie savo trisdešimtojo gimtadienio, supratau, kokia sudėtinga ir nenuspėjama krepšinio virtuvė.

Kai prasidėjo 1978-1979 metų sezonas, tarsi viduje kas sukirbėjo: jaučiu, kad išmušė mano valanda. Pasidalijau mintimis su Edmundu Narmontu (su juo per išvykas Rimas gyvendavo viename kambaryje - aut.), šiam tarsi sparnai užaugo. Garsiau apie medalius prakalbome Kaune įveikę "Žalgirį". Dar skardžiau - po nepamirštamos pergalės Rygoje prieš Maskvos CSKA. Priėjo tada CSKA vyriausiasis treneris Aleksandras Gomelskis, paspaudė ranką: "Prieš "Statybą" nusiimu kepurę."

Komandos variklis

R.Girskio bendražygis nuo "Statybos" laikų Algimantas Pavilonis nesunkiai rado žodžius, apibūdinančius Anapilin išėjusį bičiulį: "Kietas kovotojas. Nieko nebijojo ir niekam nenorėjo nusileisti. Nemėgstantis pralaimėti. Nedarė nuolaidų nei sau, nei kitiems."

A.Pavilonis, dabar tvarkantis Ukrainos krepšinio superlygos reikalus, prisiminė jaunystę, kai žengė pirmuosius žingsnius "Statyboje".

"Kai pradėjau žaisti krepšinį, buvau studentas. Rimas draugiškai vis replikuodavo: ko tu į paskaitas eini. Jei žaidi, tai ir treniruokis su mumis. Jis niekada nebijojo pareikšti nepasitenkinimą arba kitokią nuomonę", - kalbėjo pašnekovas.

Pasak A.Pavilonio, R.Girskis aikštelėje būdavo tarsi variklis. Komandoje žaidėjai kartais pasipykdavo - kamuolys juk vienas, o mesti į krepšį nori visi.

"Taip gerai jaučiuosi gaudamas kamuolį, sakydavo Rimas, nors būdavo ir taip, kad iš 12 metimų pataikydavo tik 3. Bet tai nereiškia, kad norėdavo pelnyti daug taškų - tiesiog jis troško laimėti", - rungtynių akimirkas prisiminė A.Pavilonis.

Sukūrė "Svajonių komandą"

Treneriu gimtojoje "Statyboje" R.Girskis pradėjo dirbti 1988-aisiais, kai Seulo olimpiadoje SSRS rinktinė iškovojo auksą.

Vėliau R.Girskis išbandė save dviejuose Slovakijos ir Kinijos klubuose, sėkmingai treniravo Klaipėdos "Neptūną". Dirbo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės, 2003-iaisiais Švedijoje pelniusios aukso medalius, trenerių štabe.

Rimčiausias trenerio darbo etapas prasidėjo Rusijoje, kur R.Girskis dirbo Mineralinių Vandenų "Lokomotiv", Saratovo "Avtodor", Rostovo "Lokomotiv" ir Maskvos srities "Chimki" ekipose. Nauja R.Girskio karjeros era tapo darbas Mariupolio klube "Azovmaš" (Ukraina). Užbėgant už akių galima reziumuoti - šis lietuvis Ukrainos krepšiniui davė tiek, kad privertė save gerbti ne tik aplinkinius, bet ir pavyduolius. Mariupolyje R.Girskis sukūrė tokią komandą, kuri dabar net ir be jo tampa stipriausia Ukrainoje.

Pasinaudojęs žaidėjo ir trenerio patirtimi Mariupolyje jis sukūrė savąją "Svajonių komandą", kuri išgarsino pramoninį miestą gigantą pasaulyje.

Donbaso lietuvis

Kai 2004 metų gruodį R.Girskis sulaukė pasiūlymo treniruoti "Azovmaš", iš tokio Ukrainos klubo sprendimo visi juokėsi - trenerį nugalėtoją Andrejų Podkovyrovą pakeitė mažai kam žinomas lietuvis. Tačiau juokas ilgai netruko. Pirmuoju bandymu R.Girskiui nepavyko atvesti ekipos ant aukščiausios prizininkų pakylos, tačiau vėliau su "Azovmaš" jis laimėjo penkis titulus - triskart tapo Ukrainos čempionu, dukart - iškovojo šalies taurę.

Dirbant Ukrainoje 2007 metais jam diagnozuotas vėžys. Kol gydėsi, kurį laiką dirbo Mariupolio klubo sporto direktoriumi. Sulaukė pagalbos iš komandos prezidento Aleksandro Savčuko, kuris tikėjo, kad treneris įveiks ligą.

"Esu dėkingas Mariupolio klubo vadovams. Per visą trenerio karjerą ten turėjau geriausias sąlygas dirbti", - dėl prastų rezultatų 2009 metų lapkritį iš komandos pasitraukęs R.Girskis Mariupolį minėjo geru žodžiu.

Rimas juokaudavo, kad Mariupolyje jį vadino Donbaso lietuviu. O dėl gerų rezultatų lietuvis buvo pramintas Gudriuoju lapinu.

Keiksmais ramino nervus

Pasitraukęs iš Ukrainos R.Girskis norėjo atsipūsti ir pataisyti sveikatą. Nepaisant to, jis nenustojo rūkyti. Ir mėgo keiktis. Šiaip sau.

"Ateidamas dirbti į bet kurią komandą, ypač rusakalbių, jau per pirmą treniruotę perspėju vaikinus: manykite apie mane ką norite, tačiau labai mėgstu rusiškai keiktis. Ir tai skirta ne jums, tai mano nervų iškrova, - dirbdamas ukrainoje kalbėjo R.Girskis. - Tuos stiprius rusiškus žodelius žino visas pasaulis."

Ne kartą R.Girskis norėjo palikti krepšinį. "Kam man gadinti nervus, sveikatą, klausytis, kaip po pralaimėjimų tave keikia. Galiu būti geras funkcionierius arba vaikų treneris. O apie pensiją kalbėsime, kai iš tiesų juo tapsiu", - sakydavo treneris.

Krepšinio R.Girskis nepaliko. 2010-ųjų gruodžio 14-ąją pasitraukdamas iš "Nevėžio" jis tikėjo dar grįšiąs į šią komandą...

Rimo Girskio karjera

* Gimė 1949 m. rugsėjo 1 d. Šilutės rajone.

* 2010 m. tapo Kėdainių "Nevėžio" treneriu, bet gruodžio 14 dieną dėl paūmėjusios ligos nutraukė darbą.

„Ilgoji pertrauka“: dėmesys „Neptūnui“ ir „Lietkabeliui“. Naują klubą radęs panevėžiečių sporto direktorius, laukiančios permainos sudėtyje ir galintys atvykti žaidėjai. „Neptūno“ temoje – gandai apie Petrausko ateitį, norą susigrąžinti Maksvytį ir laukiančias sudėties permainas