Iš Irano slides tepęs J.Jucikas: apie atimtą pasą, kaltinimą traumos simuliavimu ir trenerio ašaras
interviu (47)
Per pastaruosius pusę metų Julius Jucikas jau patyrė tiek permainų ir nuotykių, kiek kai kuriems nepavyksta ir per visą karjerą.
Aukštaūgis sezoną pradėjo „Gargždų“ komandoje, kurią paliko sužaidęs vos ketverias rungtynes. J.Jucikas neslepia – jis nesiruošė ilgai žaisti šiame klube ir iškart dairėsi į kitas rinkas.
Ir ta rinka pasitaikė egzotinė. J.Jucikui kontraktą pasiūlė Rafsandžano „Sanaat Mes“ ekipa iš Irano. Jis buvo ne vienintelis lietuvis, turėjęs galimybę šį sezoną sukti į Iraną, bet tapo vieninteliu, kuris padėjo parašą po sutartimi.
Irano pirmenybėse jis per 27 minutes metė po 13,9 taško, atkovojo 6,2 kamuolio ir rinko 15,4 naudingumo balo. Lietuvis pirmaisiais smuikais čia grojo su kroatu Franu Pilepičiumi.
Vis tik Irano netvarka, nežinia ir sumaištis, patyrus traumą, pripildė J.Juciko taurę. Gruodžio pabaigoje jis išvyko ir greitai rado naują darbą – Bandungo „Prawira“ komandoje. Čia 2019–2020 m. dirbo Vilniaus „Ryto“ strategas Giedrius Žibėnas.
Indonezijoje J.Jucikas rado kitą lygį, kitą krepšinį, kitą tvarką ir gyvenimo būdą.
„Kol kas tikrai sunku priprasti, nes čia tikrai leidžia daužytis, baudų nešvilpia, nors kabinasi už rankų. Reikia su tuo susigyventi, įprasti, kad daužys ir daužyti atgal“, – šypsosi J.Jucikas.
Kol kas pirmajame mače jis pelnė 5 taškus (2/7 dvit., 0/1 trit., 1/2 baud.), atkovojo 4 kamuolius ir rinko -1 naudingumo balą, antrajame – įmetė 6 taškus (3/6 dvit.), atkovojo 5 kamuolius bei rinko 3 naudingumo balus.
„Tikiuosi, kad ši komanda man bus paskutinė sezone“, – sako tris klubus jau pakeisti spėjęs aukštaūgis.
Krepsinis.net portale – pokalbis su juo apie patirtį Irane, požiūrį į traumą, gyvenimą be paso ir naują karjeros stotelę Indonezijoje.
– Ko gero, prieš sezoną negalėjote įtarti, kad jam dar nesibaigus spėsite tiek visko nuveikti.
– Kad tiek daug, tikrai ne (Juokiasi). Bet kad paliksiu „Gargždus“, tikėjausi. Net nebuvo mano tikslas ten likti, manau, visi žinote, kokie dalykai ten vyksta. Tiesiog geriau buvo sportuoti su komanda nei vienam, toks ir buvo susitarimas, ieškant klubo. O vykti kitur, keisti miesto nesinorėjo – Klaipėdoje namai vietoje. Net nežinau, kaip jie prisitraukia tuos žaidėjus, ar jie nusivylę, kad eitų į tuos „Gargždus“, jog bandytų kažką įrodyti. Kas iš to, kad ir rinksi 20 taškų, jei gausi nuo visų. Na, bet turi kažkas prisiimti tą paskutinę vietą.
– Kaip galiausiai atsidūrėte Irano akiratyje ir ar pats nustebote tokiu pasiūlymu?
– Kad vyksiu į Iraną, nesitikėjau, bet taip sudirbo agentas. Gavome pasiūlymą, rinka nauja, nors ten jau žaidė Antanas Udras. Aš toks truputį ekstremalesnių pojūčių mėgėjas, kodėl ne (Juokiasi). Pasiūlymas buvo ne eilinis, gal nebuvo miela, malonu, bet vykti reikėjo, o ne laukti kažko. Gali sulaukti, gali ir ne.
– Kokią informaciją gavote prieš vykdamas į šią šalį?
– Kažkiek jos davė agentas, kažkiek Antanas. Jis man papasakojo, ko maždaug laukti. Nepasakyčiau, kad gavau daug raudonų vėliavų, aš pats nuvykęs tikėjausi, kad gal bus nesaugu, daug grupuočių ar panašiai, bet viskas buvo normaliai. Krepšinio klubas gyvena savo gyvenimą, o žmonės – šilti ir malonūs. Žinojau, kad ten bus truputį kitaip nei Lietuvoje (Šypsosi).
– Tai pavyko gauti tų ekstremalių pojūčių, esant jų mėgėjui?
– Kaip ir ne (Juokiasi). Tikėjausi, bus blogiau, bet gyventi galima. Buvome kartu su kroatu, gerai, kad jis man parašė: aš irgi varau. Jis buvo geras žaidėjas, geras žmogus, buvome kartu, dviese nuotaika geresnė.
– Tuo metu buvo gana neaiški situacija tame regione, atrodė, Iranas gali įsitraukti į karą, nes užsiėmė ginkluotės tiekimu. Ar tai negąsdino, vykstant į šią šalį?
– Va va, girdėjau tai, bet būnant ten, niekas nesijaučia. Viskas vyksta politiniame lygyje, nelabai kažkas skelbiama žmonėms, apie tai daugiau šneka užsienio žiniasklaida.
– Gyvenant kokioje Rusijoje irgi vietiniams skelbiama ne viskas.
– Faktas, informacija ten kontroliuojama. Ten dabar daugiau kovojama dėl savų problemų, savų reikalų, moterų teisių ir t.t. Pats mitingų nemačiau, jų daugiau vyko Teherane – sostinėje. Mes ten pabuvome per trumpai – savaitę, o po to vykome į savo miestą dykumos zonoje. Jų lygmeniu ten kaimas, bet šiaip ten didelis miestas.
– Kaip vietiniai ten priėmė jus – užsieniečius?
– Bent komandoje, tikrai labai šiltai. Tai – draugiški, paslaugūs žmonės, komandžiokai visi buvo geri, nebuvo nieko nejaukaus, kol įsilieji, ten visi buvo kaip savi.
– Sakote, kad Irane jautėtės gana saugiai, bet ar tikrai saugumas didelis, būnant šalyje, kurioje prisidirbus galima ir rankos ar ko kito netekti? Turiu omenyje, kad įstatymai ir mentalitetas ten dalinai senovinio lygio.
– Ne, atsargumas įsijungia nedidelis, bet vogti juk neisi, kad tą ranką prarastumei. Ir taip viskas pigu, neapsimoka, jau būtumei bedvasis ir bedievis (Juokiasi). Tos taisyklės žiauresnės labiau galioja vietiniams, į turistus jie žiūri kitaip, praleidžia pro akis, kad jie visko nežinotų. Svarbiausia dėvėti šortus ir marškinėlius su rankovėmis, tiek žinių. Nežinau, ką reiktų prisidirbti – nebent su tokiu tikslu važiuoti.
Jucikas
– Pirmąsyk gyvenote musulmoniškoje kultūroje, kaip sekėsi adaptuotis joje?
– Įsivaizdavau, kad ten maldos skamba per garsiakalbius nuolat, bet nemačiau nė vieno atvejo, kad grupėmis žmonės melstųsi. Įdomu ten, kas kuo tiki: vieni tiki, kiti – ne, jaunimas nenori būti priklausomas nuo religijos ir taisyklių, patys sako – Iranas prasta vieta gyventi (Šypsosi).
– Kas ten vadovauja paradams krepšinio komandose? Ar tai turtingų savininkų klubai, ar savivaldybių komandos, ar modelis koks kitas?
– Geras klausimas – nei mačiau, nei regėjau, kaip buvo pas mus ir kas tie savininkai (Juokiasi). Ten žmonių daug, kasdien jie keičiasi, kas tie žmonės ir ką veikia – niekas nežino. Kiek supratau, komandos labiau priklauso kompanijomis, pavyzdžiui, tam tikrų iškasenų. Jos yra pagrindinės rėmėjos – tiek krepšinio, tiek tinklinio, tiek futbolo klubams.
– Kai sakote, kad žmonių daug, bet neaišku, kas ką daro, įsivaizduoju, kad netvarka ten maksimali.
– Tai va, čia blogoji pusė, kad nėra organizacijos ir konkretumo. Ten aiškumo niekada nėra, gal rytoj, gal poryt. Vienas pasakė, kitas nepasakė, trečias nuėjo, nepadarė. Pavyzdžiui, treniruočių grafikai – jų nėra, atsikeli ir nežinai, bus ar nebus. Maksimaliai gali žinoti dieną į priekį, bet būna, atsikeli ryte ir žiūri, ką šiandien veiksi. Apie išvykas irgi informaciją gaudavome paskutinę dieną.
– Kokios buvo visos treniruočių ir kelionių sąlygos pas jus klube?
– Keliavome nemažai, nes Iranas didelis, ne paslaptis. Iki oro uosto valandą autobusu, skrendi į sostinę, o tada autobusu važiuoji po 5–7 valandas. Išvyksti likus 2 dienoms iki rungtynių. Kelioninis paketas toks.
O dėl treniruočių sąlygų, na, prasčiau nei Lietuvoje, ten atsilikę jie, nėra ko norėti. Salės nėra didelės, treniruoklių salė irgi labai paprasta, minimali, angariukas. Ne krepšinio šalis, trūksta ir trenerių supratimo, ir fizinio rengimo – duoda lapą ir daryk, ką nori.
– Ar jis išvis deda pastangas, kad sąlygas ir lygį pagerintų?
– Jiems vienodai, o ką jie padarys?
– Na, negali sakyti, kad jie neturi tam finansų. Neturi gal labiau supratimo.
– Pinigų gal ir turi, jei norėtų – apsitvarkytų, bet noro nėra. Didžioji dalis pinigų vis tiek atitenka futbolui, tinkliniui, o krepšinis nėra tas sportas, kuriam skirtų daug.
– Komandos ten vis tiek sudarytos labiau iraniečių pagrindu. Kokį jų lygį pamatėte?
– Yra visokių ekipų. 5–6 geriausios turi rinktinių žaidėjų, talento ten nėra, einama per fiziškumą. Pagrindas ten vis tiek legionieriai. Uždarbiai legionierių ir vietinių ten tikrai skiriasi daug, bet priklauso ir nuo komandų. Vietiniai ten gali išgyventi tik iš krepšinio, bet yra kas užsiima papildomais dalykais, pavyzdžiui, pardavinėja sportinius batus. Kažkaip parsiveža iš Nyderlandų ir parduoda. Mano komandoje tokiais dalykais šalia krepšinio užsiėmė pora žaidėjų.
Jucikas
– Giedrius Žibėnas yra pasakojęs, kaip dirbdamas Irane liko be paso, net keliaudavo be jo – tik su komandos kortele, o vargais negalais atgavęs galiausiai vyko iš tos šalies. Ar dėl paso atgavimo teko pakovoti ir jums?
– Buvo ir mano pasą paėmę (Juokiasi). Nėra malonu gyventi be paso. Kai atvykome į viešbutį Teherane, paėmė pasą – normalu, būna.
– Smulkmenėlė tokia – tik po to pasą atiduoda.
– Po to – taip, tik čia truputį kitaip (Juokiasi). Pasą atgaudavome tik prieš skrydžius. Nors buvo ir mums situacija, kai keliavome be jo. Sėdėjome ir stebėjome, kaip jie tariasi – šaukia vienas ant kito, šneka baisiai greitai ir daug. Paėmę pasą man sakė: darome vizą. Tai ją darė, darė ir darė (Juokiasi). Galiausiai pasą atgavau gražiuoju.
– Kas buvo paskutinis lašas jums, kai pasakėte – gana man to Irano?
– Pradžioje buvo dar dar, bet po to su treneriu nebesutapo auros. Aš pasisukau čiurną – būna, bet jie nesuprato. Jie sako: gerai, skauda, bet yra naktis – pamiegi ir nebeskauda. Sakau: skauda. Sako: apgaudinėji, specialiai išsisukai čiurną. Jie nesupranta, kad jei skauda daugiau nei savaitę, nėra gerai. Pagal juos tai – nebūti dalykai.
Krūviai ten buvo neprotingi. Jie nesupranta, kada ir kiek reikia sportuoti, kaip reikia atsigauti, ilsėtis. Pagal juos – kuo daugiau sportuoji, tuo geriau. Vienas pasakojo, kaip 1980-aisiais pamatė, kaip po pralaimėjimo komanda ėjo sportuoti – nuo to laiko ir nepasikeitė. Vienas durnius parodė, kiti – iš paskos.
– Galiausiai gavote medicininę pagalbą?
– Labai silpną – kineziterapiją. Čiurnai kažkiek padėjo. Po to buvo nervo uždegimas, bet taip ir neišsiaiškinome. Irgi sakė, kad simuliuoju (Juokiasi). Nuo to ir prasidėjo viskas, ėmė sakyti, kad vaidinu, perka man bilietus namo. Sakau: gerai, varau. Skambutis agentui, jis sako – yra Indonezija. O kai reikėjo išvažiuoti, prasidėjo: palauk, aš čia pajuokavau, pasikarščiavau, nenoriu, kad išvyktumei. Atkalbėti mane bandė kiek daugiau nei savaitę, prašė sužaisti dar rungtynes. Buvo taip, kad atsikeli ir nežinai, ko tikėtis. Atsikėlus girdi: einame į susitikimą. Kokį susitikimą?
– „Einame su dėdėmis pakalbėsime?“
– Va va. Nežinia, kur važiuoji (Juokiasi). Susirenka dėdės, direktoriai, jų padėjėjai, kavos darytojai, jie šneka savo kalba – nieko nesuprantu. Sėdžiu – klausau. Apie mane gali daug ką kalbėti, nesuprantu, ką ten darau. Manęs paklausė tik tiek: ar pakėlus algą keliais šimtais liksiu. Sakau: ne. Ne? Gerai. Tuo ir baigėsi (Juokiasi).
Treneris ten irgi buvo arogantiškas, su principais, kaip mažas vaikas. Supykęs ir kažko negavęs, jis puola į ašaras, šaukia ir klykia. Kitą dieną jau pamiršta, ką sakė. Jie daug meluoja, ten daug melo ir neteisybės. Tikrai tikiu, jog valdyba, kitų sekcijų vadovai nežino visos tiesos, nes jie pateikia visai kitą vaizdą nei yra iš tiesų.
– Kaip suprantu, daugiau į Iraną kojos nekeltumėte?
– Nežinau... Turėtų būti labai didelė suma, kad ten grįžčiau. Labai didelė. Ir tai žiūrėčiau maksimaliai į 1–2 komandas.
– Kol sprendėsi jūsų paskutinės dienos Irane, Lietuvos klubai medžioti jūsų nebandė?
– Ne, nebent po laiko. Lietuva yra Lietuva, čia lietuvių nori už pigiai. Ir dar klausimas – gausi ar negausi pinigus, nors gerėja situacija.
– Pavyko atgauti visus pinigus iš Irano ekipos?
– Dar paskutinės algos negavau (Juokiasi). Tikiuosi, sulauksiu. Kontrakte parašyta, kad gali vėluoti 14 dienų, tai jau žinai, kad vėluos bent 15–16 dienų. Ten mėgsta sakyti: pervedė, bet nespėjau nuimti – užsidarė bankas. Reikia iškeisti valiutą – nedirba keitykla. Mokėjo ten grynais. Buvau gavęs tik vieną atlyginimą, tai tiek išsiskraidinti problemos nebuvo.
– Kaip suprantu, dabartinis gyvenimas Indonezijoje – savotiška atgaiva širdžiai?
– Kontrastas didelis. Šita šalis labiau turistinė, klimatas – visai kitas, gamta, maistas, žmonės – kiti, viskas laisviau. Žmonės angliškai supranta, treniruotės normalios. Kaip diena ir naktis. Nėra to melo, priespaudos ar neaiškumo.
– Sezoną pradėjote tik prieš keletą dienų – gavote kažkiek savotiškų atostogų?
– Toks ir poilsis – treniruotės vyko. Vėl einu adaptaciją nuo vieno lygio prie kito. Čia – muštynių lyga, fiziškumas čia didelis, visi kapojasi tiesiogine žodžio prasme. Teisėjukai čia truputį atsilikę, leidžia labai grubų krepšinį. Kaip ir Irane, taip ir čia, viskas sukasi apie legionierius. Vietinių yra ir neblogų, bet jiems toli iki tikro krepšinio. Organizacija čia tikrai puiki, gal net geresnė už kai kurias LKL komandas. Viskas puikiai – nuo aprangų iki apgyvendinimo ar transporto.
– Žaidimas, kuomet lauke – 30–40 laipsnių karštis, didelė apkrova kūnui, ar sporto kompleksai tam pritaikyti?
– Kai žaidėme draugiškas rungtynes Džakartoje, buvo apie 40 laipsnių karštis. Buvo didelė pirtelė, bet dauguma prie to jau pripratę. Žiauriai, žiauriai karšta, prakaitas žliaugia, adaptuotis prie klimato man tikrai reikės. Kai dar krepšinis fiziškas, labai nuvargsti, prakaitas bėga – kamuolys slysta. Jėgų tai reikalauja – tiek fizinių, tiek psichologinių.
– Pora pirmų mačų jums buvo gana blankūs. Manote, čia įsilieti jums bus nelengva?
– Kol kas tikrai sunku priprasti, nes čia tikrai leidžia daužytis, baudų nešvilpia, nors kabinasi už rankų. Reikia su tuo susigyventi, įprasti, kad daužys ir daužyti atgal. Truputį šokas – nesupranti, kas vyksta, švilpukus duoda kada nori ir kaip nori. Treneris nori, kad kamuolys judėtų, viskas paremta metimais iš toli – kuo daugiau tritaškių, tuo geriau. Bandau priprasti, bus sukurti deriniai labiau man, turėtų būti geriau, nes pats nepradėsiu mėtyti tritaškių. Įsivaizduoju, nemesiu čia po 15–20 taškų, kūryba čia užsiiminės kiti.
– Kokį pėdsaką ir atsiminimus „Prawira“ klube paliko G.Žibėnas?
– Jie dažnai atsimena trenerį, ypač tie, kurie buvo klube tuo metu. Tikrai geruoju atsimena. Pats su Giedriumi nekalbėjau, prieš atvykdamas, nes jau buvau apsisprendęs ir pokalbis net nebūtų nieko keitęs. Juolab, mano dabartinis treneris man keliskart skambino – jaučiau, kad esu čia laukiamas.
– Indonezijos lyga turi specifiką pristabdyti čempionatą dėl Ramadano, kokių dar niuansų ten yra?
– Taip, sužaisime keletą mačų, tada bus pertrauka dėl rinkimų, vėliau – dėl Ramadano. Dar reikės į viską pačiam įsigilinti. Nelabai smagus grafikas. Tikrai daug visokių dalykų pamatysiu per šiuos mėnesius, bet pamatyti Azijos rinką – į naudą. Čia gali užsibūti ir ilgiau, o ir finansinė pusė – gera. Jau nekalbu apie orą, klimatą ir sąlygas.
– Įsitvirtinti čia galima, bet pats sakote, kad iš savęs nesitikite įspūdingų statistinių rodiklių, nes centrai čia nėra dominuojantys. Manote, to vis tiek užtektų, norint čia sužavėti kitus rinkos klubus?
– Nežinau, sunku pasakyti, kaip išvis eisis sezonas. Priklauso, ko nori treneris, kokio žaidėjo reikia – kartais legionieriai gali būti epizodiniai žaidėjai, vietiniai rungtyniauja daugiau. Matysime, tikiuosi, bus gerai.
– Jeigu ką, LKL vėl laukia jūsų išskėstomis rankomis.
– Norėti gali daug ko, žiūrėsime, kokie variantai bus (Juokiasi). Metai irgi daro savo, kol dar leidžia sveikata, kol yra pasiūlymų, reikia naudotis.
– Nesinori nieko sakyti, kad pamenu, kaip Nedas Pacevičius per pertrauką Indonezijoje grįžo į Lietuvą ir galiausiai liko dirbti Vilniaus „Wolves“. Gal jums tai bus paskutinė ekipa šį sezoną ir ketvirtosios nebenusimatys.
– Tikiuosi, kad ši bus paskutinė (Juokiasi). Taikomės laimėti čempionatą, bet lyga čia sustiprėjusi. Šiaip Indonezijoje gali būti 2 legionieriai, bet Džakartos „Pelita Jaya“ komanda, kuriai pralaimėjome, turi 4. Jie kažkaip natūralizavo du žmones, turi savo apėjimų. Tai – gera komanda, tad kovoti dėl titulo lengva nebus. Pas mus daug jaunų žaidėjų, bet treneris sako, kad esame vieni geriausių metikų. Kol kas sunkiai sekasi įsivažiuoti, bet tikiuosi, tikrai būsime geriausių trejete.
Norėdami komentuoti prisijunkite.