Į Rumuniją nebenorintis grįžti M.Paliukėnas: po praeito sezono minčių buvo įvairių – net baigti karjerą

Martynas Paliukėnas didžiąją savo karjeros dalį buvo menkai matomas Lietuvos krepšinio žiūrovams.

2021 m. jis trumpam atvyko į Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ekipą, tačiau prieš tai nuo 2015 metų rungtyniavo Lenkijoje. Praeitą sezoną gynėjas praleido Rumunijoje, tiesa, patirtis ten apkarto ir šis vėl grįžo į Lietuvą.

„Džiaugiuosi, kad gavau šansą čia likti. Po praeito sezono man tai buvo tikrai svarbu, nes buvo sunku, minčių kilo įvairių galvoje. Galvojau, gal reikia nebežaisti krepšinio, ūpas buvo tikrai dingęs. Ilgą laiką buvau be komandos, suprantama, aš kaip treneris po tokio sezono irgi savęs gal nebūčiau ėmęs, bet viskas labai gerai išėjo, kad mane pakvietė Utena“, – sakė Oradijos CSM klube su Doviu Bičkauskiu žaidęs lietuvis.

Rumunijos čempionate per vidutiniškai 12 aikštelėje praleistų minučių jis pelnė po 4,2 taško, perėmė po 1,4 kamuolio, atliko po 1,2 rezultatyvaus perdavimo bei rinko po 4,8 naudingumo balo.

Išvykti iš klubo jis norėjo jau po mėnesio, tačiau sutarti nepavyko.

Vis tik dabar M.Paliukėnas jaučiasi laimingas Utenoje ir gimtosios šalies lygoje, kur pastarąjį kartą pilną sezoną sužaidė dar 2014–2015 m. Alytuje. Šį sezoną M.Paliukėnas per 20 minučių pelno 8,6 taško, atkovoja po 3 kamuolius, atlieka tiek pat rezultatyvaus perdavimo ir renka 10,5 naudingumo balo.

Krepsinis.net – pokalbis su gynėju apie Lenkijos krepšinį, didelę įtaką padariusį Mindaugą Budzinauską, sunkius metus Rumunijoje ir egzotiškus pasiūlymus.

– Užpraeitą sezoną buvote trumpam grįžęs į Lietuvą, tačiau pilno sezono čia nežaidėte nuo 2014–2015 metų. Ar buvote pasiilgęs lietuviško krepšinio?

– Krepšinis daugmaž visur vienodas, tiesiog smagu atvykti ir būti šalia draugų, šeimos. Kadangi esu iš Vilniaus, tai valanda laiko ir esu namie.

– Ar per tuos metus taip ir nepasitaikė progų grįžti į Lietuvą?

– Ir progų nebuvo daug, ir geresni pasiūlymai buvo užsienyje.

– Kaip manote, kokios to priežastys?

– Išvažiavau iš Lietuvos jaunas, būdamas 21-erių. Manau, kad mane nelabai kas atsiminė kaip žaidėją, nuo to laiko pasikeitė ir treneriai. Buvo siūlymai vykti į peržiūras, bet vis jų atsisakydavau. Aišku, gynybinis stilius irgi ne visiems tinka: vieniems treneriams reikia, kad žaidėjas bėgtų ir mestų, o kitiems tinku ir aš.

– Iš tų trenerių, pas kuriuos žaidėte, jautėte, kad kažkam jūsų žaidimo stilius netiko?

– Taip buvo tik Rumunijoje, ten nesutarėme su treneriu, jam netiko mano stilius. Negaudavau progų pasireikšti ir viskas. Lyg prieš sezoną jis matė, kaip žaidžiu, neįsivaizduoju, kodėl taip nutiko, tiesiog netikau ir viskas.

– Greitai supratote, kad neturėsite vietos Oradijos komandoje?

– Po mėnesio jau norėjau vykti namo, bet reikėjo laukti. Taip ir pralaukiau iki kovo–balandžio. Gaudavau pažaisti po 10 minučių, bet to nelaikau dideliu žaidimu.

–  Ar progų išvykti kitur nepasitaikė?

– Buvo proga išvažiuoti į Ženevą, bet neišleido manęs. Aišku, buvo pikta. Krepšininko karjera – neilga, norisi žaisti, to noro kažką įrodyti – dar labai daug. Kai negauni žaisti, tikrai pikta.

– Pokalbiai su treneriu nepadėjo?

– Mes su juo pasišnekėdavome gana dažnai, tačiau nelabai kas po to pasikeitė. Treneris sakė „I need you“, bet viskas tuo ir pasibaigė.

– Ar galima sakyti, kad praeitą sezoną jums teko atkentėti?

– Taip, buvo sunku, ypač, kai esi vienas. Aplankydavo ir draugė keliskart, ir brolis per Naujus metus, bet šiaip, kai esi tokioje situacijoje vienas, tikrai sunku. Žaidėme FIBA Europos taurėje, vykome į keliones, o ten visada sėdėjau ant suolo. Būčiau žaidęs, būtų ir nuotaikos kitokios.

– CSM komandos garbę gynė ir Dovis Bičkauskis, bent kitas lietuvis tapo šiokia tokia atrama?

– Aš toks žmogus, kad bendrą kalbą randu su visais. Sutariau su visais komandos draugais, rūbinė buvo labai gera, bet vienas kitam su Doviu, žinoma, padėjome.

– Kokį įspūdį apskritai jums paliko Rumunijos krepšinis?

– Yra 3–4 visai neblogos ekipos, jų organizacijos irgi gero lygio. Mano komanda – taip pat. Bet šiaip krepšinio lygis nėra labai geras. Yra taisyklė, kad pirmoje mačo dalyje turi žaisti bent du rumunai, tai lygis irgi truputį nukrenta.

– O dar suteiktumėte šansą Rumunijai, jei būtų variantas?

– Ne, nevykčiau, užteks (Šypsosi).

Paliukėnas

– Lenkijoje praleidote šešerius karjeros metus, gerai pažinote šios šalies krepšinį. Ar Lenkijos lygis – gerokai aukštesnis už Rumunijos lygą?

– Lenkų lyga gerokai pajėgesnė. Neįsivaizduoju, kodėl lietuvių Lenkijoje dabar būna mažai, jei lygintume su ta pačia Rumunija, pernai buvo Domarkas, bet neilgam. Gal taip išeina. Pas lenkus, kiek girdėjau, atsiranda daugiau pinigų, gal jie tada dairosi į amerikiečius.

– Lenkijos krepšinis jums tiko ir patiko?

– Išbandžiau ten tris komandas, patiko. Ten fizinis krepšinis, daug fizinių treniruočių. Braižas su LKL panašus, yra ir serbų trenerių, ko gero esminis skirtumas yra fiziškume. Nežinau, ar man tai patinka labiau – prisitaikai, jei gauni žaidybinio laiko. Kaip ir visur.

– Ar per šešerius metus Lenkija jums tapo kažkiek sava šalimi?

– Lenkiškai nešneku, jei to paklaustumėte (Juokiasi). Suradau daug draugų, pažįstamų, smagu buvo sugrįžti. Ir dabar susirašome, susitinkame, kai pavyksta. Jei rinktis tarp Lenkijos ir Lietuvos, visada rinksiuosi namus.

– Ar sutapimas, kad tiek metų iš eilės žaidėte vienoje šalyje, ar iš tiesų jautėtės ten reikalingas?

– Pirmąsyk išvykau, kai mane pasiėmė treneris Budzinauskas. Prie jo pradėjau visai neblogai žaisti. Tada jis išvyko į kitą komandą, vėl pasiėmė mane ir galiausiai pasisekė užsirekomenduoti.

– Galima sakyti, kad Mindaugas Budzinauskas – didžiausią įtaką jums padaręs treneris?

– Tikrai taip. Prie jo visada jausdavausi gerai fiziškai, jis visada leisdavo gintis lyderius, taip ko gero ir būdavau dvejus metus išrenkamas geriausiu lygos besiginančiu žaidėju. Jaučiau jo pasitikėjimą.

– Kiek didelė buvo M.Budzinausko figūra Lenkijoje?

– Aš su juo buvau dviejuose klubuose. Visur su vadovybėmis, asistentais, žaidėjais, sirgaliais jis sutardavo labai gerai, nė vieno blogo žodžio nesu iš nieko apie jį girdėjęs. Tik geriausi žodžiai apie jį.

– Kuomet sužinojote apie trenerio ligą, ar didelį šoką teko išgyventi?

– Tikrai buvo šokas, tada treneris išvyko, jo pareigas perėmė asistentas, treneris trumpam dar grįžo, bet išvyko vėl. Buvo tikrai slogios nuotaikos visoje organizacijose. Bandėme jį palaikyti, skambinome, rašėme, nuotraukas siųsdavome. Aš pats su juo visada palaikiau bendravimą.

– Pastaraisiais metais ko gero labiau reikalingas jautėtės Lenkijoje, nebuvo apmaudu, kad Lietuvoje niekas kontrakto taip ir nepasiūlo?

– Nelabai apsikroviau mintimis, nėra tai nėra, reiškia, nebuvau reikalingas. Nereikia visko negatyviai priimti, susitaikiau ir viskas.

– Lenkija ir Rumunija buvo dvi šalys, kuriose žaidėte be Lietuvos. Ar yra pasitaikę labiau egzotinių pasiūlymų?

– Turėjau pasiūlymą iš Brazilijos ir Meksikos, bet kažkaip nesudomino. Kažkada tiesiog sėdėjau ir gavau žinutę: jeigu nori, yra toks variantas. Net neįsivaizduoju, iš kur jie mane rado. Neturėjau minties, kad būtų smagu ten pagyventi, pakeliauti spėsiu vasarą, o sezono metu svarbiausia krepšinis. Norisi dar pažaisti.

– Ar tos lygos europiečius vilioja solidžiais pinigais, ar neturi ko rimto pasiūlyti?

– Ten man siūlė mažesnę algą nei gaudavau Lenkijoje. Atrodo, kad turėtų siūlyti daugiau, bet to nebuvo.

– Šiuo metu norisi užsibūti Lietuvos krepšinyje, ar išbandyti skirtingas Europos šalis irgi būtų įdomu?

– Galvoju, kad visų pirma reikia baigti šį sezoną be traumų, bet šiaip, aišku, prioritetas bus Lietuvai. Nors į darbą užsienyje irgi nespjausiu, svarstysiu.

Paliukėnas

– Kokį įspūdį kol kas palieka sezonas „Uniclub Casino – Juventus“ klube?

– Visai neblogas. Man smagu, daugiau būnu su lietuviais. Aišku, pasiruošimas nebuvo lengvas, trūko žaidėjų, bet išsisukome iš situacijos ir einame gera linkme kaip komanda.

– Pergalės prieš Panevėžio, Jonavos komandas davė jums didelio impulso?

– Tai padėjo psichologiškai, pasitikėjimas irgi atsirado, po tokių pergalių viską darai užtikrinčiau.

– Kažkiek guodžia, kad turnyro lentelėje pralaimėjimų prisirinkti spėjo ir kiti klubai, kaip tie patys „Wolves“, „Rytas“ ir pan.?

– Kuo daugiau geresnių komandų, tuo įdomesnis sezonas. Jei turėtume 5 komandas, kurios tik pralaimėtų, būtų neįdomu. Juk sportuojame dėl emocijų, sirgalių.

– Ar savo role komandoje esate patenkintas?

– Taip, gaunu laiko, gaunu pasitikėjimo, man leidžia daryti tai, kas patinka. Džiaugiuosi, kad gavau šansą čia likti. Po praeito sezono man tai buvo tikrai svarbu, nes buvo sunku, minčių kilo įvairių galvoje. Galvojau, gal reikia nebežaisti krepšinio, ūpas buvo tikrai dingęs. Ilgą laiką buvau be komandos, suprantama, aš kaip treneris po tokio sezono irgi savęs gal nebūčiau ėmęs, bet viskas labai gerai išėjo, kad mane pakvietė Utena.

– Jums 29-eri, ar jaučiatės pasiekęs geriausią karjeros krepšinį?

– Nežinau. Topas žaidėjui turbūt yra 28–33 metai? Viskas prieš akis, bus matyti, gal jau žaidžiau geriausią krepšinį, o gal tik žaisiu (Šypsosi).