I.Buva: apie prieštaravimus G.Žibėnui, komandos griovėjo etiketę ir A.Butkevičių „Žalgiryje“

interviu (6)
liepos 8 d. 11:00
I.Buva vyks į Japoniją (BNS nuotr.)
I.Buva vyks į Japoniją (BNS nuotr.)
Gabrielė Miknevičiūtė
Krepsinis.net

Ivanas Buva Vilniaus „Ryte“ išgyveno daug skirtingų emocijų ir pirmų kartų.

Jis pirmąkart vienoje komandoje užsibuvo ilgiau nei sezoną, pirmąkart kėlė į viršų lygos čempiono titulą, tapo Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) MVP, tačiau šalia lyderio vaidmens nešėsi ir nuolatines kalbas apie griaunamą „Ryto“ mikroklimatą.

31 metų 208 cm ūgio kroatas neslepia, kad sostinėje išgyventų emocijų spektras platus, tačiau svarbiausia – finišas, kuris buvo pergalingas.

„Kai buvau jaunesnis, daugiau apie tai galvojau. Vėliau supratau, kad laikas bėga, o mano šansai mažėja. Jau galvojau, kad to nepasieksiu, na, bet nebūčiau toks pirmas ar paskutinis“, – apie prarastas viltis tapti čempionu kalbėjo jis.

Finalo seriją I.Buva stebėjo labiau nuo suolo, o „Rytas“ tuo metu skynė pergales ir be savo MVP pagalbos.

„Aš sirgau, turėjau skrandžio virusą ir tikrai jaučiausi prastai. Per tą laiką numečiau 5–6 kilogramus svorio. Buvo sunku, bet džiaugiausi matydamas, kad komanda laimi ir be manęs. Norėjau laimėti, tai buvo finalas, tad palaikiau komandos draugus“, – apie kamavusias bėdas pasakojo aukštaūgis.

I.Buva sako, kad norėjo likti ir sostinėje, bet pasiūlymas iš Japonijos, Šigos „L-Stars“ ekipos, buvo toks, kokio atsisakyti neįmanoma.

„Žaidėjai kalba, kad tai – gera lyga, mano amžius jau nėra mažas, o pinigai ten gana solidūs, čia tokius gausi nebent Eurolygoje. Galbūt norėtųsi ten užsibūti ir ilgiau nei sezoną, matysime. Vis tik dar norėčiau grįžti į Europą, labiausiai – į gimtinę“, – sako I.Buva.

Jam beliko nedaug laiko ir šis iškeliaus pasitikti naujo iššūkio.

„Turiu kelias savaites pabūti su šeima, pasportuoti, o vėliau jau keliausiu į Japoniją. Sportuoju, jau nebe tas amžius, kad būtų galima tiesiai iš paplūdimio keliauti į aikštelę“, – juokėsi jis. 

– Pirmąkart grįžote namo, būdamas čempionu. Koks tas jausmas?

– Tai neįtikėtinas jausmas, kai gali švęsti mieste kartu su sirgaliais, tai visam gyvenimui įstrigs atmintyje. Šį jausmą apibūdinti sunku – tai išties ypatinga, labai džiaugiuosi šiuo trofėjumi.

– Kaip atrodė šventė su sirgalių būriu?

– Nebesu tas vyrukas, kuris daug švęstų, baigiau tai prieš keltą metų (Juokiasi). Pabuvau kartu, pavakarieniavau ir jau vakare buvau namie. Ilgi vakarėliai – ne mano dalykas, nemėgstu jausmo, kai prabundi ir esi vis dar pavargęs.

– Jums 31-eji, pirmojo savo titulo laukėte taip ilgai, ar tas laukimas buvo sunkus?

– Kai buvau jaunesnis, daugiau apie tai galvojau. Vėliau supratau, kad laikas bėga, o mano šansai mažėja. Jau galvojau, kad to nepasieksiu, na, bet nebūčiau toks pirmas ar paskutinis. Bet tada atvykau į „Rytą“ ir jau maniau, kad net pirmajame mano sezone galime šį tą nuveikti. Tada buvome konkurencingi „Žalgiriui“. Šiemet tas pojūtis buvo dar didesnis, tikėjausi, kad galime laimėti.

– Bet, kaip suprantu, anksčiau jautėte šiokią tokią tuštumą, jog trofėjaus vis dar neturite?

– Negaliu sakyti, kad tai buvo tuštuma, bet aš turėjau labai didelį norą laimėti. Galvojau, jog pasieksiu daug titulų skirtinguose turnyruose, kad būsiu NBA čempionas. Svajonės ir realybė skiriasi. Kai esi jaunas, tas troškimas – ypač gyvas, vėliau supranti, kad tai – tik darbas. Taip, mėgaujuosi juo, bet tai yra darbas. Džiugu, kad pagaliau esu čempionas ir prisidėjau, jog „Žalgirio“ dešimtmečio dominavimas baigtųsi. Dabar tikiuosi, kad tai nebus paskutinis mano trofėjus (Šypsosi).

Buva Buva

– Tapimas „Betsafe-LKL“ naudingiausiu žaidėju – kiek reikšmės jums turėjo tai?

– Nemeluosiu, tai svarbu. Jei kažkas sakytų kitaip, manau, meluotų. Kai buvau mažas, sekiau Kobe, mačiau, kaip jis tampa MVP ir tokio titulo norėjau pats. Negalvojau, kad taip nutiks šiemet. Tai duoda pasimėgavimo ir motyvacijos stengtis toliau. Taip, dabar esu MVP, bet rytoj niekas to neprisimins. Reikia dirbti ir nuolat įrodinėti, jog to esi vertas.

Brianas Scalabrine‘as laimėjo čempiono titulą su Bostono komanda ir sulaukė klausimo: kaip jautiesi, juk nežaidei? Jis atsakė: koks skirtumas? Jūs tai tuoj pamiršite. Po 10 metų vis dar sakysiu, kad esu čempionas, po 20 m. – pasakosiu vaikams, kad žaidžiau starto penkete, o po 30 m. – kad buvau MVP. Niekas to neatsimins.

– Finalo seriją daugiau stebėjote iš šono nei aikštelėje buvote pats. Ar tai buvo sudėtinga pačiam?

– Aš sirgau, turėjau skrandžio virusą ir tikrai jaučiausi prastai. Per tą laiką numečiau 5–6 kilogramus svorio. Buvo sunku, bet džiaugiausi matydamas, kad komanda laimi ir be manęs. Norėjau laimėti, tai buvo finalas, tad palaikiau komandos draugus. Labai norėjau žaisti, tačiau sveikata man neleido to daryti. Vis tik dabar nebesigraužiu, svarbu – galutinis rezultatas buvo geras.

– Po paskutinių finalo rungtynių Arnas Butkevičius pasakojo, kiek sunkumų ir konfliktų perėjote. Kurį momentą atsiminsite kaip sudėtingiausią?

– Tokių momentų buvo daug, visas sezonas buvo sunkus. Man asmeniškai sunkiausia buvo, kai negalėjau žaisti dėl traumos balandį, taip pat – kai pralaimėjome Karaliaus Mindaugo taurės pusfinalį. Toje arenoje dukart pralaimėjome „Lietkabeliui“, kaip matėme vėliau (Juokiasi). O dėl atmosferos rūbinėje... Buvo visko, nes susirinko vyrukai, norintys laimėti, su daug testosterono. Turėjome mažų konfliktų, bet nieko išskirtinio – to pasitaiko visuose klubuose. Galiausiai rasdavome kompromisus, savo klaidas ir pasiekėme tikslą.

– Gal kiek filosofinis klausimas, bet kaip manote, ar išvis įmanoma turėti laiminčią komandą be ego ir be konfliktų?  

– Manau, kad krepšinyje neįmanoma neturėti ego, jei kažkas sako, kad to neturi – tai melas. Šiame versle, įskaitant ir trenerius, net tik žaidėjus, ambicijas turi visi. Svarbiausias dalykas tada tampa tas, kaip gali priimti savo rolę komandoje. Taip, tai nelengva, tačiau jei visi tas roles priims, viskas bus lengviau. Tai ne futbolas, kur kažkas ginasi, kažkas – puola, krepšinyje turi žaisti abejose pusėse.

Charakterių būna įvairių, bet jei treneris sugebės vaikinus įtikinti dėl jų rolių, viskas bus gerai. Aišku, jei prasideda rimti konfliktai tarp žaidėjų, neapykanta, tada kažką padaryti jau sunku. Mes buvome tikrai geri vyrukai, kurie išsikalbėjo ir suprato, kas geriausia komandos labui.

– Buvo ne viena situacija, kai rungtynių metu atrodėte nepatenkintas. Ar dabar pagalvojęs prisimenate momentų, kuomet ginčijotės su treneriu, nors šis galiausiai pasirodė teisus?

– Taip, to buvo (Juokiasi). Neprisiminsiu konkrečių mačų, bet tikrai buvo situacijų, kuomet nesutikau su treneriu. Taip, kartais tų emocijų gal buvo ir per daug, tačiau jei jaučiuosi nusivylęs, nerodau to iškart, tam prisikaupti reikia laiko, kol galiausiai pratrūkstu.

Aš puikiai suprantu, kad toks elgesys nėra geras, nesvarbu, laimi ar pralaimi, bet tai blaško kitus komandos draugus. Suprantu, jog bet koks trenerio sprendimas yra teisingas ir turi būti priimtas, nes galiausiai už rezultatą pirmasis atsakys jis. Jei pralaimėsime, kaltė pirmiausiai kris ant jo. Riba tarp gero ir blogo sprendimo yra slidi, tai sportas. Kylant klausimų ar nepasitenkinimo, geriausiai tai aptarti jau po rungtynių: kas nutiko, kodėl ar galima to išvengti. Treneriai kaip moterys – ką besakytų, visada yra teisūs (Juokiasi).

– Jei pasikarščiuojate, ar tokiose situacijose jums lengva ištarti „atsiprašau“ komandos draugams ar treneriams?

– Jei esu neteisus, man niekada ne problema atsiprašyti. Gal kiek sunkiau tai padaryti prie gausybės žmonių, kai jauti spaudimą iš pašalinių, bet tiesiai į akis, individualiai – lengva.

– Kaip jautėtės, kuomet kone visos kalbos apie blogą komandos klimatą buvo siejamos su jumis?

– Neskaitau lietuviškos spaudos, nesuprantu kalbos, tad man yra lengviau. Žinojau tik tai, ką man sakė Donatas Zavackas, treneris ir žaidėjai. Žinojau, kad esu pirštu badomas aš, bet tuo pačiu suprantu, kad tokiose situacijose žvilgsniai visada krypsta į geriausius. Niekada nebadysi pirštu tų, kurie nesvarbūs.

Net jei būčiau viską skaitęs, nebūčiau kreipęs daug dėmesio, nes žurnalistai turi rašyti, tai – jūsų darbas. Jei būtų rašoma, kad Ivanas Buva griauna komandą, o aš imčiau sakyti: ne, aš negriaunu, visa tai būtų paminėta dukart, nepaisant neiginio. Taip žmonės įsimins tik griovimą, tai įsisuks tik labiau. Žinau, kad į mano pusę skriejo daug kritikos, buvo kalbama apie blogą charakterį, bet jūs galite mane mylėti ar nekęsti, mes vis tiek laimėjome čempionatą. Galiu tik daryti aikštėje geriausią, ką galiu, ir taip užčiaupti kritikus.

Buva Buva

– Kartais yra sakoma, kad žaisti tokioje krepšinio šalyje kaip Lietuva – nelengva dėl spaudimo iš krepšinio visuomenės bei sirgalių, ar pritariate tam?

– Kai užaugi Balkanuose, žinai, ką reiškia derbiai, „Partizan“, „Crvena Zvezda“, supranti, kad ten žaisti sunkiau, ten atmosfera – nepakartojama, ten rungtynės net gali sustoti porai valandų. Kitas dalykas, pandemijos metu supratau, kad žaisti tuščioje salėje tas pats, kas treniruotėje. Kai tik sirgaliai grįžo, negalvojau apie jokį spaudimą, buvau pasiilgęs jų buvimo salėse. Labiausiai spaudimą sau reguliuojiesi savo galvoje, kiek jo duosi sau, tiek jo ir bus. Jei esi susikoncentravęs mačui, niekas tavęs neišblaškys.

Pati lyga čia nėra bloga, yra tokia tendencija, jog kiek stiprus yra sostinės krepšinis, tiek stipri dažniausiai ir vietinė lyga. Galima pažvelgti į kitas šalis. Prie lietuviško stiliaus reikėjo prisitaikyti, bet buvau matęs įvairaus krepšinio ir man tai nebuvo problema. Gal daugiau spaudimo junta vietiniai žaidėjai, kurie skaito spaudą ir visą kritiką. Šiaip, mano nuomone, tokia vieša kritika yra naudinga. Vis tik krepšininkai – vieši žmonės, kurie turi būti ne vien giriami, bet ir kritikuojami.

– Ar yra dalykų, kuriuos jaučiatės savyje pakeitęs per šį etapą sostinėje? Turiu omenyje nebūtinai žaidimą – ir mąstymą.  

– Sunkus klausimas. Kiekvieną sezoną kažko išmoksti, ką gali daryti kitaip, ką gali perimti iš kitų pavyzdžio. Nemanau, kad šiemet pamačiau kažką, ko nebūčiau matęs karjeroje anksčiau. Kasmet sezono metu būna visko: pakilimų, nuopuolių, sunkumų, skirtingų situacijų. Kalbant apie požiūrį, manau, kad jį kažkiek pakeičiau, ėmiau rimčiau žiūrėti į žaidimą. Jaučiau, kad mano indėlio komandai reikia kiekvienose rungtynėse, iš manęs to tikimasi, stengiausi kiekvienos treniruotės metu dirbti maksimaliai su Dedu, kitais treneriais. Galbūt subrendau, esu vyresnis ir suvokiu, kad man liko nebe daug karjeros. Po šių metų tapau labiau alkanas, labiau susifokusavęs.

– Kaip manote, ar iš etapo Vilniuje išsivešite tikrų draugų – ne tik tokių, kurie bus viso labo pažįstami?

– Krepšinis toks dalykas, kad turėti draugų čia nelengva. Komandas keičiau kas sezoną, kontaktai išlieka, bet po truputį ryšys su žmonėmis mažėja. Taip, pasisveikini, paklausi, kaip sekasi, bet išlaikyti didelę draugystę krepšinyje sunku, ypač, kai esi užsienietis.

– Minėtas A.Butkevičius po šio sezono pasuko Kauno „Žalgirio“ link. Kaip vertinate jo sprendimą?

– Man kažkiek buvo netikėta, kad jis paliko „Rytą“, kur buvo didelė žvaigždė, tačiau dabar manau, kad toks ėjimas jo kaip krepšininko karjerai buvo geras. Manau, kad ir finansinės sąlygos „Žalgiryje“ buvo geresnės, jau nekalbant apie šansą žaisti Eurolygoje pas pažįstamą trenerį. Bravo, Arnai, priėmei gerą sprendimą sau. Šaunuolis. Gal jis ir sulauks kritikos, bet sprendimas buvo tinkamas.

– Jūs pats pasukote Japonijos kryptimi, ko tikitės iš etapo ten?

– Nežinau, ko tikėtis, bet norėčiau išlikti sveikas ir rodyti gerą žaidimą, kaip ir „Ryte“. Žiūrėsime, kaip atrodys lyga, manau, lengva ten nebus, bet tikiuosi, jog man užteks talento, kad ten tęsčiau gerą žaidimą. Žaidėjai kalba, kad tai – gera lyga, mano amžius jau nėra mažas, o pinigai ten gana solidūs, čia tokius gausi nebent Eurolygoje. Galbūt norėtųsi ten užsibūti ir ilgiau nei sezoną, matysime. Vis tik dar norėčiau grįžti į Europą, labiausiai – į gimtinę. Norėjau likti ir „Ryte“, tačiau šiame krepšinio versle Japonijos variantas buvo per geras, kad atmesčiau.

– Ar „Rytas“ bandė pasiūlyti sutartį, ar susitarimą su Japonijos ekipa pasiekėte anksčiau nei vilniečiai kalbėjosi su jumis?

– Pasiūlymas atėjo anksčiau ir negalėjau to atsisakyti. Kilo klausimų dėl lygos, susirinkau informaciją, bet alga buvo tokia, kad daug dvejonių neturėjau.

„Ilgoji pertrauka“: Eurolygos pirmasis trimestras – pažymys „Žalgiriui“, nuvylę žaidėjai, nustebinę krepšininkai, kurios komandos stebina, o kurios – nuvilia, bei kur laukiamos permainos

Gairės: rytas, buva
6 komentarai
Naujausi komentarai (6)
Geriausiai ivertinti (6)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
MISsMATCH