Draugo kvietimas įvėlė Š.Vasiliauską į netradicinį vasaros nuotykį: nesigailėjau nė sekundei
interviu (5)
Žvelgiant į lietuvius krepšininkus, kurių nėra rinktinėje, Šarūno Vasiliausko sezonas truko bene ilgiausiai.
Rumunijos vicečempionu jis tapo birželio 2 dieną ir jau po 5 dienų jis išbėgo ant parketo Kanados lygoje, kur vilkėjo Skarboro „Shooting Stars“ marškinėlius.
Lietuvis ir pats neplanavo, kad teks taip greitai iš vienos aikštės bėgti į kitą, tačiau pažado draugui jis negalėjo pamiršti.
Dar sezono viduryje jam paskambino buvęs komandos draugas Brady Heslipas ir pakvietė į svečius. Tiesa, šalia sekė ir įdomesnis pasiūlymas – pažaisti jo vadovaujamoje komandoje. Tokio nuotykio Š.Vasiliauskas dar neturėjo, tad atsisakyti negalėjo.
Lietuvio statistika Kanados lygoje per 23 minutes siekė 6,4 taško, 1,7 atkovoto kamuolio ir 3,5 rezultatyvaus perdavimo.
Nors „Shooting Stars“ sezonas vis dar tęsiasi finalo ketverte, Š.Vasiliauskas išvyko kiek anksčiau, mat turėjo būtinų reikalų Lietuvoje. Jo atostogos tęsis vos porą savaičių – jau sekmadienį jis vyks atgal į Voluntario ekipą, su kuria kontraktą pratęsė dar metams.
„Gavosi mažokai poilsio, tačiau čia tokia vienkartinė patirtis, manau, tokių gyvenime nebebus. Ir taip per karjerą tokių sprendimų nepadaręs, tad galvojau, reikia pabandyti. Visai patiko. Visiškai nesigailiu nuvykęs į Kanadą.
Dar turėjau ten būti iki dabar, o tada tiesiai vykti į Rumuniją, tačiau reikėjo leistis vaistus, susitvarkyti dantis ar pasikeisti banko korteles – pasidaryti paprasčiausius dalykus. Dėl to išvykau anksčiau. Dabar man dar siūlė atskirsti bent finalus pasižiūrėti, labai norėčiau, bet jau turėsiu būti Rumunijoje, ruoštis sezonui“, – sakė jis.
– Kaip išvis nutiko, kad nusprendėte sezoną pratęsti ir tai daryti gana neįprastoje šalyje – Kanadoje?
– Trabzone buvau žaidęs su Brady Heslipu, kuris yra „Shooting Stars“ komandos generalinis vadybininkas. Jis man pasiūlė su šeimyna atvykti jo aplankyti ir kartu pažaisti. Sako: pasitreniruosi, pamatysi kitą krepšinį. Tai vyko dar vasarį ir aš sutikau. Maniau, kad su Voluntario komanda sunkiai eisime iki finalo, baigsime sezoną gegužės gale ir birželio viduryje pasirodysiu Kanadoje. Bet sezonas tęsėsi iki pat galo ir iškart vykau į Torontą. Apsiskaičiavau, buvau per daug pesimistiškas (Juokiasi).
Vos ne iš lėktuvo ėjau į rungtynes, buvau neatsigavęs po finalų, teko žaisti nemažai. Truputį apsikroviau, bet labai patiko. Atmosfera komandoje puiki, šalis – irgi, nauja patirtis panaikino tą nuovargį. Dar ir šeima buvo kartu. Laiką praleidau super.
– Ar tai vis tik buvo labiau nuotykis ir pramoga, ar dirbti vis tiek teko pilna jėga?
– Ten viskas buvo labai profesionaliai, nuvykus ten maždaug 20-ties, būtų viskas super gerai. Ten ir žaidėjai profesionalai, ir treneriai, dirbę „Raptors“ sistemoje, medicinos personalas taip pat. Ir taip kai esi veteranas, gali kažką daryti mažiau, aš pats prieš vykstant irgi galvojau, kad gal bus galima kažką daryti puse kojos, pamėtyti, nuvykti į rungtynes ir tiek. Tačiau vyko susitikimai, treniruotės buvo įrašinėjamos, susirinkdavome 13 valandą ir treniruotę baigdavome 18–19 valandą. Tokiam amžiuje gal truputį per daug, bet būnant jaunesniu – super.
– Ar nuvykus ten vienąkart, įsitvirtinti ir grįžti vėl būtų lengviau?
– Nežinau, mano buvo kita situacija. Pas mus nebuvo europiečių, žaidė tik Danilo Džuričičius, bet jo mama – kanadietė, tik tėvas – juodkalnietis, jis jau ne europietis, tik pavardė tokia. Per visą lygą ten buvo gal 3–4 europiečiai maksimaliai.
– Prieš vykstant į Kanadą apskritai kažką daugiau buvote girdėjęs apie jų lygą, ar net pernelyg nesidomėjote?
– Nei domėjausi, nei ką, buvau užsiėmęs savo reikalais Rumunijoje (Šypsosi). Dėl to ir galvojau, kad bus viskas ramiai, tačiau patekau į aukštą lygį, emociškai tam ne visai buvau pasiruošęs, tačiau sportuoji ir sportuoji – prie to vis tik esi įpratęs. Grįžau išsišiepęs, kad ir kažkiek pavargęs. Tikrai nesigailiu nė sekundei.
– O kaip į jūsų išvyką žvelgė Voluntario ekipa, su kuria galėjote pratęsti sutartį dar metams ir galiausiai tai padarėte?
– Aišku, jie buvo nepatenkinti, bet sakiau, jog turiu „pliusą“, jei mane jie išleis, aš į tą „pliusą“ žiūrėsiu irgi palankiai. Net jei kažkas siūlys panašiai – liksiu pas jus. Bet jei būtų sakoma, kad nevažiuočiau, nedaryčiau nesąmonių, aš irgi rinkčiausi kažką, kas man patogu, nežiūrėčiau į draugystes.
Man patiko Voluntario komandoje, sakiau jiems tai, bet buvau pažadėjęs draugui ir būtų negražu to nesilaikyti. Jie pasikalbėjo, žiūrėjo kiek skeptiškai, kad žaidžiau daug, bet galiausiai irgi liko patenkinti. Dvi savaites pailsėjau, dabar jau vyksiu į Rumuniją atsigavęs ir emociškai, ir fiziškai.
– Jautėte, kad jei norėtųsi keisti klubą, variantą būtumėte radęs nesunkiai?
– Į turgų net nelipau, buvo variantas Turkijoje, tačiau jo reikėtų laukti iki rugpjūčio galo, vos ne iki išvažiavimo. Rumunijoje irgi buvo besidomėjusių ir siūliusių daugiau, tačiau man čia viskas tiko, patiko, kam čia dėl kažko plėšytis ir vykti į nežinomybę. Per daug nesvarsčiau ir rinkos nenaršiau.
Shooting Stars
– „Shooting Stars“ komanda dar vis tęsia pasirodymą čempionate, kaip klubas reagavo, kai pasakėte, jog norite išvykti anksčiau?
– Jie norėjo, kad likčiau, ten visiškai kitoks krepšinis, padėdavau kažkiek jiems įnešti lėtumo, nes pas juos visi įpratę bėgti, šokti, mesti. Buvo du lyderiai mano pozicijoje, tekdavo pabūti su vienu ir kitu, kad jie nesipeštų dėl kamuolio. Galiausiai jiems pavyko gauti neblogą žaidėją, kuris sutiko atvykti, tad man pasakė: jei nusprendei išvykti – viskas gerai. Mūsų pagrindinis žaidėjas gavo traumą, prabuvau dar du mačus ir išvykau.
– Ar daug pastangų prireikė taikantis prie jų žaidimo stiliaus?
– Taikytis reikėjo, bet turbūt taip ir neprisitaikiau (Šypsosi). Man norisi visko ramiau, nespėji paskui juos, kol jie bėga į puolimą – tu į gynybą. Neapsijuokiau ir tiek žinių, čia buvo svarbiausia (Juokiasi).
– Kokių pliusų ir minusų įžvelgiate savo pratęstame sezone Kanadoje?
– Yra emocinis dalykas, po sezono Lietuvoje norisi praleisti vos ne visą vasarą, išvykti su šeima atostogų. Tai veikia. Per metus nesutinki draugų, šeimos, senelių, juos pamatai kartą metuose – tai skaudžiausia. Jei dar būtų reikėję iš Kanados tiesiai grįžti į Rumuniją, emociškai būtų labai sunku. Dabar viskas atrodo gerai, bet sportuosime, matysime, ar jau rugsėjį neužeis depresija.
– Vykote pas bičiulį su idėja pailsėti, ar šį planą bent dalinai pavyko įgyvendinti?
– Patį Torontą kažkiek išnaršėme, nuvykome iki Niagaros krioklių. Norėtųsi daugiau, bet atstumai ten nemaži, į vienerias rungtynes skridome 5,5 valandos. Neprilakstysi taip paprastai, kaip mes pratę Lietuvoje, kur sugalvoji ir važiuoji. Ten padarytas labiau NBA modelis: skrendi kartą ir kažkurioje zonoje sužaidi kelerias rungtynes.
– Sakote, kad ko gero tokia patirtis viena ir paskutinė. Bet jei tokia proga būtų kitąmet, svarstytumėte?
– Net nežinau, gal nebevažiuočiau, bet niekada nežinosi. Galbūt ateis kiti metai ir vėl norėsis. Tačiau ko gero reiktų pailsėti.
Norėdami komentuoti prisijunkite.