D.Šalenga: lietuviai, gruzinai, ukrainiečiai – žmonės, kurie supranta, kad yra daug neteisybės

Dainius Šalenga po ilgokos pertraukos sugrįžo į Lietuvą. Neramumų varginamoje Ukrainoje rungtyniaujantis buvęs Kauno „Žalgirio“ krepšininkas, po „Žalgirio“ arenoje surengto Europos taurės mačo, pasidalino mintimis apie gyvenimą revoliucijos nualintame Kijeve ir dėkojo antradienį į Nemuno salą Kijevo „Budivelnyk“ komandos palaikyti susirinkusiems žiūrovams.

„Žinojome, jog „Žalgiris“ yra pardavęs daug abonementų. Žinoma, visados yra labai malonu žaisti prie tokios publikos, kuri puikiai supranta krepšinį. Tikrai tariu didelį ačiū visiems žiūrovams, kurie atėjo šiandien mūsų palaikyti. Man buvo labai malonu prisiminti tą super atmosferą, super sirgalius, super arenoje. Tai pridėjo tikrai daug papildomos motyvacijos, nes žaidžiau namuose ir tie atėję žmonės pridėjo labai daug energijos. Ačiū visiems, kurie atėjo palaikyti“, – dėkingumo neslėpė D.Šalenga.

– Kaip tie įvykiai Kryme lemia mikroklimatą komandoje?

– Manau, kad labiausiai tie įvykiai palietė mūsų varžybų ritmą. Nukėlė Ukrainos čempionatą: pradžioje savaitei, o dabar ir ilgesniam laikui. Paskutinės tokios rimtesnės mūsų rungtynės buvo prieš dešimt dienų Liublianoje. Vėliau dar teko sužaisti Ukrainoje su „BK Kyiv“ komanda, tačiau jie neteko savo legionierių ir mačas nebuvo įtemptas. Mes buvome pripratę žaisti du kartus per savaitę, todėl tos žaidybinės praktikos nebūvimas pasijaučia.

– Kaip į įvykius reaguoja komandos ukrainiečiai?

– Žinoma, tokia situacija yra jiems nemaloni. Neduok Dieve tokia situacija bet kurioje šalyje. Šalia kažkur kita armija ir neaišku, kuo viskas baigsis. Tų kalbų labai daug. Scenarijų politologai prigalvoja labai daug – po dvidešimt kiekvienas. Visi žmonės turi savo nuomonę dėl ko tai vyksta, kaip tai vystysis.

– Gediminas Navikauskas minėjo, jog lietuviai labai prisidėjo įtikinėjant „Budivelnyk“ amerikiečius neišvykti. Kiek jūs asmeniškai prie to prisidėjote?

– Mes neišvažiuojame. Suprantate, jei vienas žmogus išvažiuotų, įvyktų grandininė reakcija – išvyktų ir kiti. Jie irgi matyt sprendžia pagal mus, kaip mes elgiamės.

– Ar pačiam asmeniškai teko įtikinėti kokį nors legionierių likti?

– Kalbėjome, kad yra ambasada. Mes esame tokioje pačioje situacijoje ir nesvarbu, jog esame kur kas arčiau savo šalies nei jie. Mes irgi laukiame informacijos. Jeigu kažkas tikrai įvyks, jei mus informuos, kad reikia krautis lagaminus ir vykti. Dabar yra tokia situacija, kad belieka laukti.

– Kai įvykiai Maidane rutuliojosi visu pajėgumu, kaip šeimos reagavo?

– Žinoma, visiems buvo neramu. Tačiau taip jau sutapo, kad kai vyko ta tikra kova ir pradėjo žūti žmonės, mes žaidėme rungtynes Liublianoje. Žmonos sėdėjo namie ir laukė. Tačiau, kaip jau sakau, to viso chaoso Kijeve nesijautė. Pačiame centre buvo ta suirutė, tačiau aplinkui gyvenimas tekėjo sava vaga.

Žinoma, mūsų salė yra per 500 metrų nuo tos Nepriklausomybės aikštės. Atrodo, pavažiuotum šiek tiek į šoną, užsuktum už kampo ir ten jau situacija kitokia.

Paskutinėmis dienomis, kai grįžome iš Liublianos, buvo tokia situacija, kad mieste vaikščiojo visokios kaukėtų asmenų grupelės ir tu nežinai, kas jie ir už ką kovoja. Tada buvo nejauku, tačiau iki tol viskas buvo gana ramu.

– Ukrainiečiai jaučia lietuvių paramą, dėkoja?

– Žinoma, jie labai džiaugiasi. Visados yra malonu sulaukti palaikymo, ypač tokioje situacijoje. Lietuvos ir Ukrainos santykiai jau ilgą laiką yra geri. Dar Oranžinės revoliucijos metu Lietuva reiškė didelį palaikymą Ukrainai. Jaučiamas tas tęstinumas draugiškumo. Lietuviai, gruzinai, ukrainiečiai – žmonės, kurie supranta, kad yra daug neteisybės. O kai pradeda žūti žmonės, tai palaikymo būna dar daugiau. Visi supranta, kad taip neturi būti.

– Kas rankai nutiko?

– Užtvojo gerai. Rytoj matysime, kokia būklė. Po rungtynių niekad neaišku.