B.Childressas įvardijo prioritetus kitai karjeros stotelei ir išskyrė įsimintiniausias sezono rungtynes

Brandonas Childressas praėjusį sezoną užbaigė Jonavos „CBet“ komandoje, kuri Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) mažajame finale aršiai kovojo dėl 3-iosios vietos, tačiau serijoje 1:3 nusileido Panevėžio „Lietkabeliui” ir užėmė 4-ąją vietą.

Amerikietis atvirai papasakojo apie Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) žaidusį tėvą Randolphą Childressą ir jo įtaką, universiteto karjerą bei prisitaikymo iššūkius persikėlus iš Jungtinės Amerikos Valstijų (JAV) į profesionalias Europos lygas.

„Vieną dieną radau NBA kortelę, kurioje buvo pavaizduotas mano tėtis, tai man leido suprasti, kad jis buvo tikrai geras žaidėjas“, – sakė B.Childressas.

Praėjusį sezoną B.Childressas užėmė ryškią lyderio poziciją Jonavos ekipos sudėtyje ir buvo išrinktas į LKL simbolinį penketą. Gynėjas aikštelėje vidutiniškai praleisdavo apie 27 minutes, rinko po 18 taškų, 1,8 atkovoto kamuolio, o naudingumas siekė 17,8 balo.

Nepaisant įspūdingų asmeninių statistikos rodiklių, žaidėjas teigia, kad džiaugiasi galėjęs tiesiog prisidėti prie komandos pergalių. Pasak B.Childresso, Jonavos komandą įrodė, kad gali konkuruoti su bet kuria kita LKL komanda.

„Daugelis žmonių tikrai nuvertino tai, ką mes šį sezoną nuveikėme, ką pasiekėme. Manau, kad įrodėme daugeliui, jog klydo, ir parodėme, kad galime žaisti prieš bet ką LKL”, – kalbėjo jis.

– Kaip ir kada pradėjote žaisti krepšinį?

– Pradėjau žaisti krepšinį būdamas devynerių. Norėjau žaisti su draugais ir tai buvo geras būdas praleisti laiką. Vieną dieną radau NBA kortelę, kurioje buvo pavaizduotas mano tėtis, tai man leido suprasti, kad jis buvo tikrai geras žaidėjas. Aš panorau sekti jo pėdomis ir būti toks kaip mano tėtis bei taip pamilau krepšinį.

– Augant su tėčiu, kuris buvo profesionalus krepšininkas, kiek tai paveikė jūsų požiūrį į krepšinį?

– Mane tai išmokė turėti profesionalesnį požiūrį ir labiau vertinti patį krepšinį bei žaidėjus, kurie buvo prieš mane. Yra daug istorijos, ypač tai, ką nuveikė mano tėtis mokykloje ir ką pasiekė savo profesionalo karjeroje. Man nebuvo lengva augti tokioje aplinkoje, bet tie sunkumai davė daug naudos.

– Studijų metais žaidėte Veik Foresto universitete. Kokie momentai iš to laikotarpio jums labiausiai įsiminė?

– Išskirčiau tris prisiminimus, kurie yra įsimintiniausi iš studijų laiko Veik Foresto universitete. Pergalė prieš Djuko universitetą paskutiniais metais buvo tikrai ypatinga akimirka. Labai įsiminė ir mano pirmosios rungtynės toje pačioje arenoje, kur žaidė mano tėvas – labai jaudinausi. Taip pat išleistuvės buvo labai emocingos, kai kartu su tėvu buvome arenoje, kur žaidžia Veik Foresto „Demon Deacons“, nes tai buvo paskutinis bendras pasirodymas.

– Paskutiniais metais Veik Foresto universitete buvote komandos lyderis pagal pelnytus taškus, rezultatyvius perdavimus ir perimtus kamuolius. Ar jautėte papildomą spaudimą būnant komandos lyderiu?

– Šiek tiek, bet visą gyvenimą tam ruošiausi ir dirbau, kad galėčiau atsidurti tokioje pozicijoje. Buvimas lyderiu mane paruošė ir suteikė pasitikėjimo, kai atsirado galimybės Europoje. Stengiausi taikyti tą patį požiūrį – būti pasiruošęs ir suprasti, kad kartais galiu paaukoti, kai kuriuos dalykus, kuriuos darau gerai, dėl komandos gerovės. Paskutiniai metai mane ruošė ne tik tam sezonui, bet apskritai viskam, kas laukė ateityje.

– Jūs ir jūsų tėvas abu žaidėte už Veik Foresto universitetą ir kartu laikote rezultatyviausio tėvo ir sūnaus dueto rekordą „Atlantic Coast“ konferencijoje. Ar tai turi jums ypatingą reikšmę?

– Be abejo, tai parodo, kad abu buvome geri savo srityje. Mano tėvas buvo tikrai puikus, nors jis jau baigė karjerą, manau, kad man taip pat sekasi visai gerai. Šis rekordas yra tai, kuo galime didžiuotis iki tol, kol kitas tėvo ir sūnaus duetas ištrins tą mūsų istorijos dalį. Atsižvelgiant į tai, kaip viskas vyksta su universitetais ir kaip greitai jauni žaidėjai keičia juos – tai yra puikus rekordas, kurį abu turėsime dar ilgą laiką.

– Koks buvo prisitaikymas pereinant nuo universitetinio krepšinio prie profesionalių lygų Europoje?

– Vienas iš pagrindinių dalykų buvo fiziškumas. Daugelis nesupranta, koks fiziškas yra krepšinis Europoje. Taip pat tritaškio linija, kalbos barjeras, žaidimo stilius, bet man pasisekė, kad mano tėvas žaidęs Europoje. Jis padėjo man prisitaikyti net ir debiutiniais metais. Pavyzdžiui, toks judesys kaip „sweep through” dažnai Europoje yra laikomas žingsniais, o JAV tai nėra pažeidimas. Teko greitai prisitaikyti ir pradėti pirmiau varytis kamuolį, kad negauti žingsnių. Šie dalykai smulkūs, bet svarbūs, prie kurių reikia priprasti ir dauguma to nesupranta, kol patys nepatenka į tokią situaciją.

– Kurį laiką žaidėte Estijos–Latvijos lygoje. Ar pastebėjote didelį skirtumą tarp šios lygos ir LKL?

– Taip, manau, kad dauguma žaidėjų Lietuvos lygoje buvo didesni. Krepšinio stilius panašus, bet, sakyčiau, pagrindinis skirtumas buvo žaidėjų ūgis ir atletiškumas. Na, ir aišku, Lietuva yra didesnė šalis, bet turbūt tai ir buvo pagrindinis skirtumas.

– Koks jums buvo didžiausias iššūkis asmeniškai žaidžiant LKL?

– Atvykus į naują šalį – naujas treneris, nauja komanda, nauji veidai, viskas nauja – tai visada iššūkis, nes tarsi viską pradedi iš naujo. Manau, kad visu mano karjeros metu nuolat teko viską iš naujo pradėti. Jonava leido man būti savimi, ir ši komanda visada turės ypatingą vietą mano širdyje. Didžiausias prisitaikymo iššūkis LKL buvo tiesiog priimti Lietuvos kultūrą.

– Ar yra epizodas ar rungtynės iš praėjusio sezono, kuriuo ypač didžiuojatės?

– Serija prieš Vilniaus „Wolves“, nes daugelis mus nuvertino. Pergalė prieš Utenos „Juventus“ – atsilikinėjome 15 taškų likus maždaug 2 minutėms, bet sugebėjome sugrįžti ir laimėti, bet mėgstamiausias momentas, kuriame pats dalyvavau, buvo rungtynės prieš Klaipėdos „Neptūną“. Man atrodo, kad tada pagerinau lygos sezono rekordą pagal pelnytus taškus ir pataikytus tritaškius per vienas rungtynes. Šios rungtynės buvo tikrai geros ir labai buvo smagu būti jų dalimi.

– Buvote išrinktas į LKL sezono simbolinį penketą. Ką tai jums reiškia ir kaip tai atspinti jūsų žaidimo progresą nuo atvykimo į Lietuvą?

– Visų pirma, man tai garbė. Noriu padėkoti aukščiausiajam, savo gelbėtojui ir kūrėjui, kad leido man čia atvykti, žaisti ir gauti tokią galimybę. Taip pat mano treneriui, kuris nuo pat pradžių tikėjo manimi, suteikė daug pasitikėjimo, sakė: „Būk savimi, nesikeisk. Tiesiog būk toks, koks esi“ ir svarbiausia – džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie pergalių. Daugelis žmonių tikrai nuvertino tai, ką mes šį sezoną nuveikėme, ką pasiekėme. Manau, kad įrodėme daugeliui, jog klydo, ir parodėme, kad galime žaisti prieš bet ką LKL.

– Kokia buvo atmosfera ir ryšys su komandos draugais „CBet“?

– Atmosfera buvo puiki - jaučiau stiprų ryšį tiek su komandos draugais, tiek su treneriais nuo pat atvykimo. Sirgalių palaikymas buvo tikrai, tikrai nuostabus. Palaikymas įkvėpė mus kovoti iš visų jėgų, ypač namų rungtynėse. Žinoma, turėjome kelias sunkesnes rungtynes namuose, bet didžiąją dalį laiko gana gerai gynėme savo aikštę ir manau, kad tai visada yra svarbu, kai žaidi užsienyje.

– Kaip išliekate psichologiškai stiprus ir motyvuotas žaidžiant užsienyje?

– Šeima, tikėjimas ir protingas laiko leidimas, kai esi vienas. Skaitymas, vaizdo žaidimai, pokalbiai su draugais iš namų, bendravimas su kitais amerikiečiais užsienyje, serialai – iš esmės bet kas, kas padeda išlaikyti ryšį ir užimtumą.

– Kaip žaidimas tarptautiniu mastu pakeitė jūsų požiūrį į pasaulinę krepšinio bendruomenę?

– Manau, tai šiek tiek praplečia mąstymą. Suteikia objektyvesnį vertinimą, atveria akis, nes krepšinis visur žaidžiamas šiek tiek skirtingai, bet taisyklės lieka tos pačios – tiesiog reikia pelnyti daugiau taškų nei varžovas. Skiriasi tik žaidimo stilius. Manau, kai žaidėjai turi galimybę išvykti ir rungtyniauti užsienyje, o vėliau savo karjeroje būti treneriais, jie gali parsivežti tai, ko išmoko Europoje, į JAV, ir atvirkščiai – tai, ką sužinojo JAV, pritaikyti Europoje.

– Kokios yra jūsų lūkesčiai kitam sezonui? Ar yra vietų, kuriose ypač norėtumėte žaisti?

– Kalbant apie kitą sezoną, neturiu kažkokios konkrečios vietos, kur būtinai norėčiau vykti. Tikiuosi, kad atsiras tinkama galimybė. Norėčiau žaisti FIBA Čempionų lygoje, Europos taurėje, galbūt ir Eurolygoje. Manau, kad iki šiol atlikau gerą darbą ir šis sezonas parodė, jog galiu žaisti bet kur Europoje. Man svarbiausia ne vieta, o tinkama proga. Žinoma, norisi ir gerai užsidirbti, bet tuo pačiu būti savimi ir iškovoti kuo daugiau pergalių.

Krepsinis.net praktikantė Enrika Lukošiūtė