Ateities nežinomybę Ispanijoje išgyvenantis D.Stenionis turi likusią svajonę: būtų ikoniška prieš jį sužaisti
interviu (1)
Dominykui Stenioniui pastarieji keli mėnesiai jautėsi kaip kosmosas. Pirmiausiai – skambi sezono pabaiga Valmieroje, tada – kontrakto laukimas ir buvimas nepastebimu rinkoje, bet galiausiai viską pakeitė rinktinė, po kurios jaunas lietuvis gavo šansą Ispanijoje.
Dabar jis – sunkiai dirba, mokosi naujų dalykų naujoje sau šalyje, žaidžia dviejuose turnyruose – tiek Ispanijos lygoje, tiek FIBA Europos taurėje.
„Prabanga – po pusantros savaitės mėgaujuosi laisvadieniu, pietūs, kavytė, prasiėjau pro Žironos senamiestį ir grįžau“, – šypsosi ispanišką gyvenimo ritmą prisijaukinęs D.Stenonis.
24 metų 178 cm ūgio gynėjas rugsėjį atvyko į Žironos „Fiatc“ ekipą ir prisijungė prie Martino Gebeno. Tiesa, jam įteiktas tik laikinas kontraktas ir po FIBA „lango“ spręsis lietuvio likimas klube.
„Vieną dieną atrodo, kad norisi likti, bet nežinau, ką galvoja klubas. Nežinomybė. Sunku keltis sau didesnius tikslus. Dirbu diena iš dienos, stengiuosi žaisti ir tiek“, – kol kas apie ateitį per daug negalvoja gynėjas.
Ispanijoje jis per 9 minutes pelno 2,5 taško, atlieka 1,2 perdavimo bei renka 1,2 naudingumo balo. FIBA Europos taurėje skaičiai per 16 minučių siekia 8 taškus, 2,4 atkovoto kamuolio, 3,6 perdavimo ir 11,2 naudingumo balo.
„Iš manęs prašo spausti kamuolį, įnešti energijos, greitai bėgti, viską pradėti nuo gynybos – tokia mūsų sistema. Iš pradžių adaptacija užtruko, krepšinis čia visai kitoks, nei buvau pratęs“, – pasakojo D.Stenionis.
Krepsinis.net – pokalbis su gynėju apie bandymą užsikabinti Ispanijoje, norą susitikti su Facundo Campazzo, atpildą už sunkias traumas ir Keenaną Evansą.
– Kaip jums toks aktyvus žaidimo ritmas: kelionių nemažai ir vietinėje lygoje, dar – FIBA turnyras, kol kas grafikas – intensyvus?
– Man patinka, mėgaujuosi šiuo intensyvumu. Viskas neblogai. Būna to fizinio nuovargio, kartais – ir psichologinio, bet toks mūsų darbas, kaip yra pasakiusi viena mūsų legenda (Juokiasi).
Pradžioje buvo sunkiau, kai minučių rotacijoje negaudavau, galvodavau: ką aš čia veikiu? Norisi žaisti, nes svarbiausia žaisti, nesvarbu, kur esi. Buvau taip pagalvojęs: pernai gyvenau mažame Valmieros miestelyje, oras – prastas, miestas – mažas, lyja, bet buvau laimingas, nes žaidžiau gerai. O čia buvo momentas, kai galvojau: esu Ispanijoje, pliažas šalia, sąlygos – nuostabios, miestas – gražus, bet vis tiek nėra tokio pasitenkinimo, jei nežaidi. Bet dabar, kai žaidžiu, tai viskas gerai (Juokiasi).
– Tai, pagal jus, yra mitas, kad žaisti Pasvalyje ir būti laimingu buvo neįmanoma.
– (Juokiasi) Jei realizuoji save, gali atrasti laimę visur.
– Nuo vasaros jūsų gyvenime įvyko nemažai pokyčių, naujų išbandymų: rinktinė, Ispanijos lyga. Ar nesijaučiate lengvame kosmose?
– Tiesą pasakius, taip viskas intensyviai vyksta, kad neturiu kada pagalvoti, kad žaidžiau Latvijoje – dabar esu Ispanijoje. Kosmosas. Reikia laiko tam. Atrodo, taip ir turi būti. Visada turėjau dideles svajones ir atrodo, kad taip ir turi dėliotis, kaip dėliojasi.
– Svajoti apie Ispaniją žaidėjams populiaru. Ar buvote tarp tokių?
– Visada galvojau taip, net kai buvau traumuotas. Vis tiek mąsčiau, kad kada nors būsiu, kur šilta, kur geras lygis.
– Ar dabar galėčiau pasakyti, kad rinktinė vasarą jums buvo geriausia, kas galėjo nutikti?
– Manau, kad taip. Atsivėrė daugiau galimybių būtent tada, nes kitų pasiūlymų vasarą nelabai turėjau, o šis variantas išlindo jau po rinktinės.
– Jautėte kažkiek apmaudo, kad po solidaus sezono Latvijoje vis tiek buvote nelabai pastebėtas net ir mūsų – Lietuvos – rinkos klubams?
– Manau, yra vienas dalykas, kai atvyksti į Latvijos–Estijos lygą, esi vidutiniokų komandoje ir turi skaičius. Bet kitas dalykas, kai turi gerus skaičius, žaidi gerai, žaidi čempionų komandoje ir laimi viską. Čia milžiniškas skirtumas, kurio kiti gal neįvertina. Man kažkiek buvo apmaudu. Savimi tikiu, žinau, kad esu neblogas žaidėjas, galiu žaisti tam tikrame lygyje. Truputį buvo gaila.
– Atrodo, kad šioje rinkoje išvykę žaidėjai tampa praktiškai nematomi.
– Taip, būtent, man to dėmesio ir geresnio žodžio iš visuomenės kažkiek trūko. Norėjosi būti matomam labiau.
– Turbūt pajautėte, kaip karjeroje vienas geras trumpas etapas gali lemti net daugiau nei visas sezonas. Buvęs ne vienas pavyzdys, kai pora savaičių rinktinėje kažkam nukala kontraktą, dabar panašiai nutiko ir jums.
– Tai čia tokia krepšinio dalis, vis tiek daug kas priklauso nuo marketingo, kaip kur pasirodai. Vis tiek rinktinė matomesnė, gauna daugiau dėmesio, o kas įsijungia reguliaraus sezono rungtynes Latvijoje? Nelabai kas turbūt.
– Nebent Paulius Jakelis.
– Va, jis taip (Juokiasi). Kartais susirašome su juo, džiaugiasi už mane, kad viskas taip susidėliojo.
– Neslėpsime, kad ir mūsų kolektyve yra vienas jumis besidžiaugiantis žmogus – Tautvydas Kubilius, susižavėjimą jumis rodęs dar gerokai anksčiau nei kiti.
– Šaunuolis Tautvydas, atsimenu, kai jis dar NKL komentuodavo, kuomet ten žaidžiau (Juokiasi).
– Kaip reagavote, kai pagaliau sulaukėte pasiūlymo ir jis atėjo iš Žironos?
– Vis tiek negaliu sakyti, kad gavau pilną kontraktą visam sezonui, atvykau čia 2 mėnesiams pakeisti traumuotą žaidėją. Tai nėra tikras kontraktas. Aišku, tai buvo man šansas pasirodyti kitoje rinkoje, pasireklamuoti, manau, kol kas sekasi neblogai ir tuo naudojuosi.
– Su kokia vidine ambicija vykote pats: pasirodyti, pasimėgauti ar užsitarnauti sutartį iki sezono galo?
– Išvažiavau nusiteikęs likti visiems metams, bet dabar liko pora savaičių, kiek girdžiu, klubas patenkintas manimi, bet kaip susidėlios, matysime. Žaidėjai grįžta, gynėjų rotacija – didžiulė, tai nežinau. Kaip bebūtų, manau, neprapulsiu.
– Kuomet nežinote, ką veiksite po tų 2 savaičių, ar gyvenate ramiai, ar vis tiek kažkiek streso nežinomybė uždeda?
– Visi esame žmonės, norime stabilumo ir aiškumo. Esu dabar situacijos įkaitas. Būna to nerimo, bet eini, dirbi ir laikas parodys, kaip viskas susidėlios.
– Kol kas kalbų apie pratęsimą nėra?
– Dar nieko nekalbėjome.
– Mačiau, kad esate mylimas Žironos sirgalių, malonu matyti tokias jų reakcijas ir raginimus klubui jus išlaikyti?
– Aišku, smagu, kai palaiko, mato, kad atiduodu visą save rungtynėse, tai ir paperka žmones.
– Kaip po savo sparnu jus priėmė Martinas Gebenas – jau ne naujokas Žironoje?
– Gerai, duoda daug patarimų, tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, kaip kas geriau. Dėkingas esu jam. Nepasakyčiau, kad praleidžiame kartu tiek daug laiko po treniruočių, nes pas jį šeima, du vaikai, laukia ir trečio – kiti prioritetai, tačiau esame kambariokai kelionėse.
– Geras kambariokas?
– Geras, ramus (Juokiasi).
– Kaip per šiuos porą mėnesių apskritai prisijaukinote ispanišką gyvenimą?
– Nepasakyčiau, kad ta kultūra ir gyvenimo ritmas labai skirtųsi nuo mūsų, kažkokio šoko tikrai nėra. Viskas kaip ir įprasta. Dėl vėlavimų ar pan., bent klube tokių problemų nėra, jei tik kažko reikia, viskas sutvarkome operatyviai.
– Treneris Moncho Fernandezas atrodo geros širdies ir smagus treneris. Toks jis ir yra, ar kai reikia galima pamatyti ir kitokį jo veidą?
– Kita pusė išlenda, kai blogai žaidžiame ir neatliekame darbo (Juokiais). Šiaip labai geras, žmogiškas treneris, kai reikia – papeikia, kai reikia – pagiria. Šiaip jis man imponuoja.
– Ko jis prašo iš jūsų?
– Spausti kamuolį, įnešti energijos, greitai bėgti, viską pradėti nuo gynybos – tokia mūsų sistema. Iš pradžių adaptacija užtruko, krepšinis čia visai kitoks, nei buvau pratęs. Buvau pratęs prie labiau pranašumų krepšinio, ieškojimo, ką atakuoti, o čia viskas su labai dideliu intensyvumu, greičiu, agresija, bėgimu. Pradžioje buvo kosmosėlis, bet jau perpratau. Treneris turi naujų, nematytų idėjų, tai smagu.
– Koks buvo jūsų „sveikas atvykęs į „Liga Endesa“ momentas?
– Buvo buvo, kai tik išėjau žaisti ir per 2 minutes padusęs prašiau keitimo, nes tempas – žvėriškas (Juokiasi).
– Nors jūs ne iš tų žaidėjų, kur būtumėte įpratęs žaisti lėtai.
– Bet ne iki tiek (Juokiasi).
– Kuris momentas reikalavo daugiau jaudulio – debiutas rinktinėje ar Ispanijos lygoje?
– Geras klausimas, net nežinau, gal Ispanijoje. Nežinau, kodėl. Kai debiutavau rinktinėje, nebuvo jaudulio, jutau Rimo didelį pasitikėjimą. O čia vis tiek, kai esi rolinis žaidėjas, išeinantis atkarpomis, yra kitaip, nes turi kažką duoti. Jei tik klaida – sėsi.
– Jūsų ūgis vis būdavo minimas kaip trūkumas. Šiaip atrodo, kad Ispanijos lyga yra gana palanki mažesniems gynėjams.
– Taip, yra daug komandų, kuris turi žemų žaidėjų ir žaidžia su pora gynėjų penketuose. Sutinku, kad lyga gana paranki. Visi galvoja, kad gal mane užatakuotų gynyboje, bet aš jaučiuosi pridėjęs gynybos, kamuolio spaudimo, kūnas sutvirtėjęs ir išsikeitimus galiu atstovėti geriau. O ir psichologiškai jaučiuosi tvirtai.
– Prieš kurį gynėją akistata kol kas jums įsiminė labiausiai?
– Labai norėčiau sužaisti prieš Campazzo, bet nežinau, ar pavyks. Dar prieš porą metų Jonas Mačiulis man atvežė iš Madrido jo marškinėlius, būtų visai ikoniška sužaisti prieš jį. Rungtynės tik sausį, tai nežinau, kaip čia bus, ar išsipildys (Juokiasi). Pastarosios rungtynės buvo prieš Ricky Rubio – buvo smagu pasigrumti. Kol kas turbūt jis yra didžiausias vardas.
– Ir kaip sekėsi prieš jį?
– Kai aš jį spaudžiau, turėjo reikalų išsivaryti kamuolį, bet kaip jis mato aikštę ir supranta krepšinį – kitas lygis.
– Treneris yra gyręs jus viešai už rodomas pastangas ir atsidavimą. Manote, kad tai – vienintelis kelias, norint užsikabinti už šio šanso?
– Taip, nes man nereikia mesti po 20 taškų. Yra žaidėjų, kurie gali sumesti ir 40, turiu duoti naudą savo energija ir pastangomis gynyboje.
– Ką naujo apie save išsiryškinote per šį etapą ir ko jums labiausiai trūksta, kad kabintumėtes už tokio lygio klubų?
– Išsiryškinau, kad galiu žaisti šiame lygyje, su tam tikru vaidmeniu. O ko trūksta, kartais užtikrintumo komandos valdyme. Bet manau, viskas eina nuo psichologijos. Jei jautiesi gerai, viskas žymiai lengviau.
– Jei pirmose rungtynėse minučių trūko, dabar tas vaidmuo atsirado. Ar tai ir prideda to užtikrintumo savimi?
– Pradžioje buvo sunku, visada sunku žaisti, kai žaidi tik kelias minutes. Bet turėjau kelias geresnes rungtynes, viskas atrodė laisviau, lankas – platesnis, aišku, po to jei rungtynės prastesnės, vėl galvoji: gal aš kažką ne taip darau. Bangavimas vis tiek yra, kai esi čia keliems mėnesiams, nėra lengva.
– Ar jūs kaip žaidėjai turite kažkokį kontaktą su Marcu Gasoliu?
– Jis būna beveik visose rungtynėse, kartais – treniruotėse. Pasilabiname ir tiek. Buvo paderinęs bilietus į „El Clasico“, buvome nuvykę pažiūrėti, žiauriai fainai.
– Klausimas kiek kita tema. Kaip žaidėjas, kuris išgyveno kelias rimtas kryžminių kelio raiščių traumas, kaip dabar jaučiatės matydamas Keenano Evanso istoriją – kelią, kuris jį vėl atvedė į Eurolygą.
– Manau, kad neblogai žinau, kaip jis jautėsi. Grįžo į „Žalgirį“ – įspūdinga istorija. Tik jis vienas supranta, koks jausmas būti dugne ir po to grįžti. Tokie žmonės verti pagarbos, nes jie yra kovotojai.
– Kaip manote, tokioje situacijoje svarbiau yra fizinis ar psichologinis pasirengimas, kad aikštėje žaidėjo nestabdytų savęs saugojimas?
– Čia yra bendra visuma. Turi ir fiziškai atsistatyti, ir psichologiškai. Neabejoju, kad ties tuo jis dirbo ir dirba taip pat.
– Ar kaip žaidėjas, kuris praėjo tiek daug, dabar pats jaučiate atpildą, kad visas darbas, reabilitacijos nuėjo ne veltui?
– Tikrai taip, nes eidamas į reabilitaciją vis tiek galvoji, kad grįši, esi stiprus. Tada ateina momentas, matai rinktinę, matai Ispaniją. Net kai su Valmiera laimėjome tris titulus, man buvo jausmas, kad grįžau, atsistačiau, galiu žaisti. Kai tiek patyriau, tada labiausiai jaučiau atpildą, džiaugdavausi dalykais, kurie kitiems gal atrodė, kaip nesvarbūs – žemas lygis, bet aš džiaugiausi dėl pergalių. O dabar jau viskas eina į viršų ir praeitį pamiršti.
Norėdami komentuoti prisijunkite.