Ateitį „Žalgiryje“ komentavęs R.Giedraitis: apie visuomenės kritiką dėl sprendimo ir rinktinės atsakymus
interviu (34)
iš Belgrado, Krepsinis.net
Rokas Giedraitis pastaruoju metu yra labiausiai žibantis Eurolygos lietuvis. Belgrado „Crvena Zvezda“ puolėjas per pastarąsias septynerias rungtynes Senojo žemyno pirmenybėse fiksuoja 15 taškų ir 18 naudingumo balų vidurkius ir yra vienas pavojingiausių lengvųjų kraštų lygoje. Kas slypi už tokių pasirodymų?
„Taip, man atrodo dabar žaidžiu geriausią, brandžiausią karjeros krepšinį, tinklalapiui Krepsinis.net sakė lietuvis. – Niekur neperskubu, bandau žaisti tą krepšinį, kurį moku, darau mažiau klaidų. Viskas susidėjo. Pats labai daug dirbu ir stengiuosi išlaikyti kūną, gerą formą. Tie patys komandos draugai, gera trenerio Sfairopoulo sistema, pokalbiai su treneriu.
Aš visada bandau su treneriais rasti bendrą kalbą, nes tai yra labai svarbu, tiek pokalbiai man asmeniškai labai padeda. Jeigu kada nors būsiu treneriu, lygiai tą patį darysiu, išsivesiu vienas prieš vieną pasikalbėti žaidėją. Krepšininkams to reikia.“
Tai – jau penktasis R.Giedraičio sezonas paeiliui Eurolygoje, tačiau nepaisant to, lietuvis atskleidė, kad šį sezoną ilga serija galėjo ir nutrūkti.
„Atėjau ne tik dėl Duško, bet ir dėl Eurolygos. Jeigu ne „Cvena Zvezda“, Eurolygoje galėjau ir nežaisti, nebuvo jokių konkrečių pasiūlymų. Milanas lyg kažkiek kalbino, bet labai nekonkrečiai. Jeigu ne Belgradas, turbūt būčiau tempęs iki rugsėjo mėnesio. Keista, kad nesulaukiau pasiūlymų. Agentai sakė ateis, ateis, ateis... Aišku, vėliau pažiūrėjome, kurioms komandoms reikėjo trečios pozicijos žaidėjų, tai radome labai nedaug. Tų komandų buvo gal 2–3. Buvo keista, bet vėliau viskas atrodė suprantamai. Pasirinkau nepopuliarų variantą“, – teigė 31-erių krepšininkas.
Kalbant apie nepopuliarų pasirinkimą, R.Giedraitis šį tarpsezonį persikėlė žaisti į Serbiją. Tai pakėlė ne vieno lietuvio antakį ir netrukus viešoje erdvėje pasipylė įvairūs komentarai dėl šio sprendimo. Puolėjas tinklalapiui Krepsinis.net pateikė savo versiją ir atskleidė, kad pajautė neigiamą visuomenės reakciją.
„Buvo tų asmeninių žinučių. Visų komentarų neskaičiau, galvojau, kad nereikia. Bet galiu pasikartoti – aš nevažiavau į Rusiją, aš važiavau į Serbiją. Tai nėra Rusija. Jeigu man būtų siūlę į Rusiją važiuoti, nė minčių nebūtų ten keliauti net jei ir treniruotų Duško (Ivanovičius). Man pirmenybė buvo pas Duško važiuoti. Bet jeigu jis ten būtų buvęs, tikrai nevažiuočiau.
Gerbiu save, gerbiu Ukrainos žmones, gerbiu savo draugą Klymą Artomonovą, buvusį krepšininką, kuris yra iš Ukrainos. Turiu su juo labai gerą ryšį ir prieš pasirašant sutartį paskambinau jam, paklausiau jo nuomonės. Tikrai daug žmonių buvo paklausta nuomonių. Iš savo rato neigiamų pasisakymų nesulaukiau“, – teigė atletas.
Pasak R.Giedraičio, negatyvių žinučių sulaukė ir jo šeimos nariai.
„Kalbant apie žinutes, jų buvo. Žmona gavo porą žinučių, dėl ko yra pikta. Nerašyk žmonai, geriau parašyk man, aš perskaitysiu, bet ne žmonai. Ji yra niekuo dėta. Pikta dėl šeimos. Nemalonu buvo. Buvo visokių minčių. Galvojau, ar gerai padariau, nes vis tiek esi žmogus, pagalvoji, permastai. Turiu vertybes, nesu beširdis. Buvo labai nemalonu sulaukti tokios reakcijos, bet tikėjausi dar daugiau atakų iš Lietuvos žmonių. Buvau tam pasiruošęs“, – pasakojo lietuvis.
R.Giedraitis taip pat papasakojo apie etapą Serbijoje, įspūdingai susiklosčiusią karjerą, ateitį Kauno „Žalgiryje“ ir davė atsakymus dėl atvykimo į rinktinę. Tačiau apie tai – Krepsinis.net interviu.
– Rokai, jau šeštas mėnesis Belgrade. Kaip čia jaučiatės?
– Geriau nei pačioje pradžioje. Per tuos šešis mėnesius pasijutau komfortabiliau. Turiu savo vietas, kur pavalgyti, kur šiaip nueiti su šeima. Po truputi pažįstu tas vietas, patį Belgradą, navigacijos nebereikia važiuojant į treniruotes. Dabar yra daug lengviau, nes prieš sezoną pasirašinėjau sutartį su baime.
Nežinojau, kur važiuoju. Buvo tokių minčių: „Ar čia gerai darau?“ Aš esu turbūt pirmas, kuris nuvažiavo į Serbiją iš lietuvių. Buvo baimės, buvo nežinomybės, bet viskas iki šiol yra gerai ir džiaugiuosi, būdamas čia.
– Kiek esate atpažįstamas, kuomet išeinate su šeima į miestą ir kiek dėmesio susilaukiate?
– Tikrai daug. Žmonės atpažįsta, domisi, nori nusifotografuoti. To dėmesio tikrai daugiau nei Lietuvoje, tikrai užtenka. Čia pas juos yra tas dalykas, kad jie nuolat nori nuotraukos, nori užkalbinti, pabendrauti. Bet dėmesys geras, sveikas, viskas liuks.
Giedraitis
– Kiek tai vargina, kai kiekvieną kartą išėjęs į miestą turite bendrauti su sirgaliais?
– Manęs tokie dalykai nevargina. Žinai, kad viskas yra laikina. 3–4 metai ir viskas baigsis. Reikia pasidžiaugti, kol gali, nes vėliau tokio dėmesio nebebus.
– Belgradas – labiau „Crvena Zvezda“ ar „Partizan“ miestas?
– Sunku pasakyti. Sakyčiau 50 prieš 50. Gal net „Crvena Zvezda“ turi daugiau sirgalių, bet sunku pasakyti. Labai išsimėtę visi. Abu klubai renka pilnas arenas.
– Ar sulaukiate kandžių replikų iš „Partizan“ sirgalių kur nors viešose vietose ar privačiose žinutėse?
– Replikų nelabai būna. Tik pamenu, kai ėjau per perėją, kažkas iš mašinos skandavo: „Partizan! Partizan!“ Replikų nėra, žmonės atpažįsta tave, „Partizan“ sirgaliai žino, bet jie prieina, prisistato, palinki sėkmės. Tikrai nėra, kad mane ten kažkas pultų. Kiekviena komanda palaiko savo sirgalius, bet mieste prie tavęs nesikabinėja.
Kai žaidžiame „Partizan“ namų rungtynes – visai kas kita. Yra visokių replikų, kandžių žodžių. Net nenoriu sakyti, ką apie save esu išgirdęs, nes labai daug keiksmažodžių.
– Kaip jaučiatės, kai vos prasidėjus sezonui žmogus, kuriuo patikėjote– Duško Ivanovičius – turi palikti klubą?
– Buvo šokas. Nesitikėjau. Tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad po pirmų 4 rungtynių paims ir atleis vyr. trenerį, su kuriuo taip kruopščiai ruošėmės sezonui. Buvo keista ir atėjo nežinomybė. Nežinojau, kas atvažiuos. Aišku, vėliau sužinojau, bet Ioannis man buvo nepažįstamas treneris nei asmeniškai, nei taktiškai. Duško išvažiavo, tai aš nebėgsiu paskui jį. Supranti, kad čia yra verslas. Gaila, kad taip nutinka, tam pačiam Kaziui Maksvyčiui. Keista, kad taip nutinka kartais, bet taip yra.
Ivanovičius
– Kiek patį sukrėtė Kazio Maksvyčio atleidimas?
– Kaip sirgaliui buvo šiek tiek keista, bet aš nežinau, kaip viduje viskas vyko. Jeigu klubas atliko tokį žingsnį, manau, kad to reikėjo.
– Išvykus D.Ivanovičiui ir atvykus Ioaniui Sfairopoului, jūsų vaidmuo pasikeitė. Pradėjote mažiau žaisti ir atrodė, kad kritote į duobelę. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?
– Man jau prie Duško ta duobelė buvo. Man labai dažnai būna 1–1,5 mėnesio sindromas. Čia aiškinčiau taip, kad sezono pradžioje esi šviežias, turi daug jėgų, bet po pusantro mėnesio vis tiek pavargsti ir pradedi eiti žemyn. Praėjusį sezoną man buvo lygiai taip pat, pradėjau eiti žemyn, bet reikėjo 1–2 rungtynių, jog atsispirčiau ir vėl viskas gerai. Taip jau su manimi yra, tų duobelių neišvengiu. Aišku, kai pasikeičia treneris, tai irgi duoda įtakos, reikia prie jo prisitaikyti. Reikėjo laiko, bet radau bendrą kalbą su Ioanniu. Turėjome kelis pokalbius. Jis teiravosi, kaip man padėti. Sfairopoulos tikrai man padėjo, įnešė pozityvumo, pasitikėjimo.
– Kaip pavyko susigrąžinti tas anksčiau užtarnautas minutes ir sugrįžti į pikinę formą? Kaip pavyko atsitiesti?
– Eini papildomai mesti po treniruočių, stengiesi vyti šalin nepasitikėjimo mintis kažkokias. Reikia dirbti su savo galva rungtynių metu. Taip, reikia daug dirbti, bet pagrindinis dalykas šiame sporte yra psichologija, pasitikėjimas savimi. Jeigu galvoji, kad nepataikysi, tai tikrai pramesi. Čia yra pats svarbiausias dalykas.
– Girdėjome, kaip po rungtynių su ALBA I.Sfairopoulos rėkia. Kuris visgi griežtesnis treneris. Jis ar Duško?
– Sunku palyginti. Abu griežti, abu labai reiklūs, abiem svarbios detalės. Abu jie disciplinuoti, bet tuo metu, kada tikrai to reikia. Nėra taip, kad be reikalo rėktų.
Sfairopoulos
– Esate žaidęs tiek pas griežtus, tiek pas atlaidesnius trenerius. Kas labiau priimtina?
– Negaliu išsirinkti. Man patinka abu modeliai. Man patinka, kai treneris reikiamu metu parodo savo griežtą ranką, nes kartais to reikia. Reikia to pastūmimo, kad atsibustume.
– Ar ateityje norite būti treneriu?
– Ne. Aš nemokėčiau. Bent man taip atrodo. Tėtis sugebėjo persiorientuoti, bet aš nežinau. Savęs treneriu nematau. Nežinočiau nuo ko pradėti.
– 31-eri – brandus amžius krepšinyje, kuomet karjera pamažu persirita į antrąją pusę. Kiek ir kur dar tobulėja Rokas Giedraitis būdamas tokių metų?
– To greičio jau nebeliko, kokį turėjau anksčiau. Pasižiūriu savo senus epizodus, kai žaidžiau „Lietuvos ryte“ arba ALBA, kaip aš bėgdavau, kaip šokdavau. Kad taip galėdavau įdėti, negaliu suprasti. Dabar žiūriu, kad pašokti taip nebegaliu, geriau pasirenku išmesti kokį floateriuką, kažkur sužaisti su galva. Aišku, ties tuo reikia dirbti. Viskas ateina su patirtimi, su metais, tas visas protas.
Anksčiau daug bėgiodavau be reikalo, o dabar vis tiek bandai apgauti priešininką kitaip. Aišku, jauti, kai tavo kūnas keičiasi, bet tai nereiškia, kad čia viskas, yra labai daug būdų, kaip keisti savo žaidimą ir naudoti protą, tačiau reikia nebijoti to daryti.
– Apskritai, kas užplūsta kai pagalvojate, kad vėlyvo brendimo vaikis iš Šiaulių, kuris kažkada buvo niekam nereikalingas, dabar gyvena Belgrade, uždirba milijoną ir yra aukštos lentynos Eurolygos krepšininkas?
– Aš atsimenu, kai pasirašiau sutartį su „Šiauliais“ po etapo Mažeikiuose ir tada pagalvojau: „Vau, žaisiu ten, kur mano tėvukas žaidė. Blemba, jau čia lubos turbūt.“ Ir tada atsimenu, kad kai pasirašiau su „Lietuvos rytu“, jau sakiau: „Viskas. Jau pasiekiau viską. Man užtenka.“ Bet vėliau kai pradedi žaisti, atsiranda kažkur truputį sėkmės, geras sezonas. Man tikrai pasisekė, aišku, įdėjau labai daug darbo, bet buvo ir daug sėkmės. Man taip pat pasisekė su treneriais. Aš buvau vėlyvesnio brendimo, pas mane buvo viskas vėliau. Mano kartos žaidėjai jau buvo LKL, aš tuo metu – RKL. Buvo minčių, kad nepavyks, buvo ašarų. Atsimenu, kai žaidžiau RKL ir buvo labai blogos mano rungtynės. Sakiau sau: „Metu viską.“ Bet sugebėjau viską pereiti ir esu, kur esu.
Giedraitis
– Visgi to sėkmingo žaidimo nepavyksta konvertuoti į pergales. Kas šį sezoną negerai su „Crvena Zvezda“ ir jos žaidimu?
– Kažko trūksta. Žaidėjų kaita tikrai neprisideda prie to gero žaidimo. Trūksta susilipdymo, ugnelės. Prieš ALBA išvis neturėjome jokios ugnelės. Labai trūksta to susipildymo, kažkas nesueina į vieną, nėra to ryšio ant parketo. Teodosičius iškrito ir jo mums labai trūksta, nes jis yra mūsų variklis realiai.
– Kiek svarbus 36-erių veteranas Milošas Teodosičius yra komandai?
– Jis turi žiauriai daug reikšmės. Vienas svarbiausių žaidėjų komandoje. Puolime jis labai daug duoda – mums atsiveria begalė erdvių ir progų, kurias jis sukuria. Jis gali viską, jo magija vis dar veikia, o Bolomboy‘us labai gerą sezoną turi ne be Teodosičiaus pagalbos.
– Ar D.Ivanovičiaus pakeitimas I.Sfairopoulos davė teigiamų rezultatų, o gal vis dėlto manote, kad čia buvo paskubėtas sprendimas?
– Kažkokį impulsą davė pačioje pradžioje. Aš čia nekaltinčiau trenerio. Manau, kad mes patys nesuprantame, ką turime daryti ir kaip turime reaguoti į tam tikras situacijas. Yra kaip yra ir iš to turime pradėti lipti, nes kol kas labai liūdna.
– Kaip manote, ar dar realu įšokti į įkrintamąsias?
– Realu, bet reikia 8 pergalių iš 11. Tai nėra neįmanoma su mūsų potencialu, bet reikia pradėti žaisti, o ne atidavinėti taškus į kairę, į dešinę.
– Jau daug metų jūsų nematėme su Lietuvos klubo marškinėliais. Kaip manote, ar realu, kad artimiausiu metu gali atsidurti aukšto lygio Lietuvos klube?
– Visuomet yra įmanoma, aš tikrai atviras pasiūlymams. Matysime, bet tikrai norėčiau sugrįžti į Lietuvą. Pasiilgstu gimtinės ir tikrai norėčiau žaisti Lietuvoje. Aišku, man prioritetas yra Eurolyga ir dar bent kokius 3 metus norėčiau išlikti topiniame lygyje. Bet visgi Lietuva būtų geriausia vieta žaisti. Su kiekvienais metais vis sunkiau žaisti užsienyje.
Žalgiris
– Kas turi atsitikti, kad žaistumėte „Žalgiryje“? Ar visgi esate „Ryto“ žmogus?
– Iš tuometinio „Lietuvos ryto“ nieko nebelikę, išskyrus sirgalius. Tikrai nebūčiau prieš žaisti „Žalgiryje“, Butkevičius išvis tiesiai išėjo, o jeigu aš grįžčiau po 5 metų... Aišku, čia niekas neaišku, nenoriu prisikalbėti.
– Kalbant apie rinktinę, artėja vasario langas. Ar planuojate atvažiuoti?
– Atvažiuosiu, kalbėjau su treneriu Maksvyčiu. Pasiilgau Lietuvos, pasiilgau rinktinės virtuvės. Tikiuosi, kad Kuzia irgi bus, bet jam dar neaišku dėl rankos traumos. Bet šiaip labai pasiilgau rinktinės, pasiilgau Lietuvos ir labai tvirtai jau kurį laiką buvau pasiryžęs važiuoti į langą.
Giedraitis
– Vasarą vyksta olimpinė atranka. Kokie planai liepos mėnesį. Ar jei būsite sveikas, ruošiatės padėti rinktinei?
– Tikrai taip. Jeigu reikės – būsiu pasiruošęs. Kaip ir minėjau, pasiilgau tos atmosferos, noriu kažką pasiekti su Lietuva. Praėjusiais metais man buvo viso kūno perkrova, ypač galvoje. Ta meilė krepšiniui buvo kažkur nutolus ir buvo labai prastai. Nesinorėjo išvis kamuolio imti į rankas, norėjosi mesti sportbačius ir baigti karjerą. Labai reikėjo pauzės.
– Ar pateisinate tuos žaidėjus, kurie, būdami sveiki, ima laisvesnes vasaras ir neatstovauja rinktinei?
– Kaip ir pateisinu, kaip ir ne. Savęs praėjusią vasarą nelabai pateisinu. Vis tiek nebuvau traumuotas, bet kartais reikia persikrauti smegenis ir tikrai nesigailiu, kad taip padariau, nes man to labai reikėjo. O dabar būsiu pasiruošęs ir eisiu išskėstomis rankomis.
Norėdami komentuoti prisijunkite.